Gegužės 22 d. minimas Ukmergės gimtadienis. Mūsų miestui šiemet sukanka 692-eji metai.
Ta proga šį trečiadienį vyks saldi tortadienio šventė, kurioje visi kviečiami dalyvauti, vaišindami vieni kitus savo atsineštais tortais ir pyragais. 12 valandą esame kviečiami rinktis Kęstučio aikštėje.
Nuo šios savaitės prasideda ir Ukmergės miesto šventei skirti renginiai.
Ketvirtadienį 18 val. 30 min. Senajame (nebe) knygyne vyks koncertas „Čiurlionio smėlio piramidės“.
Kitą savaitę, gegužės 28 d. (trečiadienį) 18 val. prie piliakalnio vyks rogainingo Ukmergės savivaldybės etapas. Gegužės 29 d., ketvirtadienį, 15 val. Senajame (nebe) knygyne prasidės poezijos festivalis, o 17 val. kultūros centre – tapybos parodos „Potėpis“ atidarymas.
Gegužės 30 d., penktadienį, 10 val. stadione vyks ikimokyklinukų ir priešmokyklinukų sporto šventė, 18 val. – tarptautinio festivalio „Percussion Ukmergė 2025“ koncertas „Ritmo simfonija“ aikštėje prie kultūros centro.
Pagrindiniai Miesto šventės renginiai vyks gegužės 31 d., šeštadienį.
****
Istoriniai šaltiniai byloja, kad 1792 m. gegužės 22 d. Abiejų tautų respublikos karalius Stanislovas Augustas patvirtino anksčiau kitų didžiųjų kunigaikščių duotas privilegijas ir vietoje per gaisrus žuvusių dokumentų išdavė Renovacijos (atnaujinimo) diplomą, kuriuo miesto gyventojai buvo atleisti nuo daugelio prievolių.
Karaliaus rašte skelbiama: „Mes, Karalius, norėdamas minėtam Ukmergės miestui ir jo piliečiams laisvę ir apsaugą užtikrinti, į gerovę ir tvarką atversti, laisvais pripažįstame visus piliečius, minėtą Ukmergės miestą kartu su jo piliečiais iš visų jurisdikcijų išbraukiame, miesto valdymo didesnei garbei jam herbą, to miesto išrinktą, suteikiame.“
Miesto teisių grąžinimo akte herbas aprašytas taip: „Tai tarsi iš griuvėsių kylantis namas, ant kurio jau išaugusio fasado yra širdis altoriumi tarnaujanti, ant jo pastatyta atversta knyga su užrašu viršuje „Amžinas dėkingumas“, o pačioje atverstos knygos dešinėje – karališkas herbas su užrašu „Karaliui“, kairėje pusėje – rožė su penkiais lapais ir užrašu apačioje „Bičiuliui“. Akte pasakyta, kad tokį herbą pasirinko patys miestiečiai.
Dabartiniame herbo variante jokių užrašų ant herbo nėra. Heraldikos specialistai sako, kad sugriuvęs, bet atstatomas namas reiškia atgautas miestiečių teises, širdis – vilties simbolis, knyga – įstatymas, kuriuo remiantis Ukmergė atgavo miesto teises, veršis knygos dešinėje pusėje – karališkasis Poniatovskių šeimos ženklas, rožė su penkiais lapais kairėje knygos pusėje – tuometinio Ukmergės vaito J. Kučevskio šeimos ženklas.
===
Ukmergės vietovardis pirmą kartą paminėtas 1333 m. Hermano Vartbergės kronika rašo, kad Livonijos ordino magistras „…buvo prie Vilkenbergės“. Šią datą – 1333-iuosius – ukmergiškiai vadina savo gimtadieniu.
Ukmergės pilis istorijoje vaidino svarbų vaidmenį. Ilgą laiką jos gynėjai pastodavo kelią kryžiuočiams į svarbius Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės centrus – Vilnių ir Trakus.
Vytauto laikais Ukmergė buvo neeilinis punktas. 1435 m. po Pabaisko mūšio gavusi miesto teises, ji suklestėjo, kūrėsi amatininkai, pirkliai. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, įsteigta 1387 m., buvo viena iš pirmųjų Lietuvoje.
1685 m. mieste pastatyta sinagoga. XVII a. antroje pusėje minima parapinė mokykla. 1742 m. Ukmergėje įkurdinti pijorai, pastatyta Švč. Trejybės bažnyčia.
Po 1831 m. sukilimo mokykla ir vienuolynas buvo uždaryti. Dauguma bažnytinių žemių nusavintos ir atiduotos kuriamai pravoslavų cerkvei – ji pradėjo veikti 1841 m.
===
1700–1701 m. miestą nuniokojo gaisras – sudegė didžioji dalis namų, žuvo daug vertybių, gyventojų turtas buvo išplėštas. 1711–1712 m. Ukmergę ištiko maras. Po jo mieste neliko nė vieno gyventojo – vieni išmirę, kiti išbėgioję. 1733, 1765, 1781, 1782, 1787 m. siaubė gaisrai – kai kuriais metais net po kelis kartus, tačiau Ukmergė atkakliai kėlėsi iš griuvėsių ir pelenų ir XVIII a. pabaigoje ėmė atsigauti.
Prijungus Lietuvą prie Rusijos, magdeburgiškoji miesto savivaldos teisė buvo palaipsniui panaikinta. Per 1812 m. karą Ukmergė, buvusi svarbiu strateginiu punktu, vėl nukentėjo, vėliau kelis kartus degė. Tačiau miestas, įsikūręs patogioje vietoje, po visų negandų greitai atsistatydavo.
1836 m., nutiesus Daugpilio–Kauno plentą, pastatyta arklių pašto stotis, 1838 m. mieste buvo 109 krautuvės, 16 smuklių ir viešbučių, 1850 m. veikė 3 plytinės, alaus darykla, 7 odos dirbtuvės, gyveno 97 pirkliai, 337 amatininkai, veikė 235 krautuvės. Pradėjo veikti degtukų fabrikas, spaustuvė.
===
XIX a. viduryje mieste jau būta dalinio vandentiekio, 1897 m. gyveno 13 532 gyventojai. Iki XIX a. pabaigos susiformavo savitos architektūros ir išplanavimo senoji miesto dalis dešiniajame upės krante – urbanistikos paminklas. XIX a. pabaigoje pradeda reikštis tautinis judėjimas, kultūrinis gyvenimas. 1907 m. įsteigta berniukų, 1908 m. – mergaičių gimnazija. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Ukmergėje buvo 28 pramonės įmonėlės, daug krautuvių ir užeigų. 1915–1918 m. vokiečių okupacija miestui atnešė daugybę nelaimių: sudeginti tiltai, sugriauta daug pastatų, nukentėjo gyventojai.
===
Nepriklausomybės metais Ukmergė išaugo ir išgražėjo: išgrįstos gatvės, nutiesti šaligatviai, pastatyta elektros stotis. 1923 m. mieste buvo 41, 1933 m. – 120 pramonės įmonių ir dirbtuvių, 461 krautuvė. Įrengta patogi autobusų stotis, pastatytas gelžbetoninis tiltas per Šventąją. Veikė lietuvių, lenkų, žydų gimnazijos, kelios pradžios mokyklos, amatų mokykla, mokytojų seminarija, kelios bibliotekos ir knygynai, spaustuvėje buvo leidžiamos knygos, laikraščiai.
1932 m. Ukmergė gavo pirmos eilės miesto teises. Apskrities centre pastatyta puikių administracinių pastatų. Ukmergėje buvo Lietuvos kariuomenės 1-o pėstininkų D.L.K. Gedimino pulko nuolatinė būstinė.
1940–1941 m. daug ukmergiškių nukentėjo nuo bolševikų, o vokiečiai okupantai išžudė beveik visus žydų tautybės gyventojus.
