Valstybinių miškų urėdijos miškininkai kviečia kartu pasitikti su pavasariu sugrįžtančius paukščius – kovo 7 d. visoje Lietuvoje vyks tradicinė inkilų kėlimo šventė. Į ją kviečiami ir ukmergiškiai.
Kaip ir visoje Lietuvoje, inkilai kovo 7 d. nuo 10 val. bus keliami ir Ukmergėje. Pasirinkta vieta – šalia Pivonijos šilo tako.
VĮ Valstybinių miškų urėdijos Ukmergės regioninio padalinio miško apsaugos specialistas Evaldas Aštrauskas sako, kad kasmet miškininkai pagamina ir pakabina apie porą šimtų inkilų, skirtų varnėnams, zylutėms ir net pelėdoms.
Šiemet panašus kiekis inkilų jau pagamintas. Renginyje, skirtame visuomenei, inkilai bus kabinami pasivaikščioti einantiems žmonėms matomoje vietoje, šalia šile esančio pėsčiųjų tako. Tačiau, pasak E. Aštrausko, numatyta ir daugiau vietų miške, kur bus pakabinti inkilai.
Miškininkas pastebi, kad daugiausia inkilų kėlimo renginiuose dalyvauja vaikai, tačiau laukiami ir suaugę gamtos mylėtojai.
Kelti inkilus sugrįžtantiems sparnuočiams prieš daugiau nei šimtmetį sugalvojo prof. Tadas Ivanauskas, o šiandien šią tradiciją puoselėja miškininkai, gamtininkai, moksleiviai bei gamtai neabejingi paukščių mylėtojai. Visi inkilai, kurie šiemet sugrįžusiems paukščiams taps namais, pagaminti miškininkų rankomis.
Kad inkilai taptų saugiais namais, kuriuose uoksiniai paukščiai perės jauniklius, svarbu juos tinkamai pagaminti ir iškelti. Inkilai turėtų būti gaminami iš natūralių medžiagų. Tinkamiausios tam – neobliuotos, nedažytos lentos, kurios leidžia paukščių jaunikliams lengviau įsikabinti. Pagaminus tinkamą inkilą, vertėtų jį kelti atsukus landą į rytus arba pietus – tokia kryptimi atgręžti inkilai yra geriau užimami. Itin dažnai pasitaikanti klaida – laktos pritvirtinimas prie inkilo landos. Manoma, kad lakta yra reikalinga ir leidžia paukščiams patogiai pritūpti. Atvirkščiai, patogumo lakta suteikia tik plėšrūnams – kiaunėms, katėms, kurios lengviau gali pasiekti inkilą, o paukščiams ji visai nereikalinga.
Geniai gali praplatinti inkilų landas, o tai kelia pavojų juose apsigyvenusiems ir perintiems paukščiams. Siekiant išvengti šios rizikos, miškininkai rekomenduoja inkilo angą sustiprinti papildoma skardine apsauga, kurios genio snapas negalės prakalti.
Iškeltas inkilas turi laikytis stabiliai, nesiūbuoti vėjyje, o geriausia jį tvirtinti ne medžių šakų tankmėje, bet atviresnėje, gerą priskridimą paukščiams garantuojančioje vietoje, maždaug 3–4 metrų aukštyje.
Įprasta inkilus kelti smulkiems sparnuočiams – varnėnams, įvairių rūšių zylėms, musinukėms, paprastosioms raudonuodegėms, tačiau namus inkiluose kuriasi ir retų rūšių paukščiai. Specialūs inkilai kalami bei keliami pelėdoms, kukučiams, žalvarniams ir net žinduoliams – miegapelėms ir šikšnosparniams.
Jei pavasarį iškeltas inkilas po kurio laiko vis dar tuščias, nereikėtų nukabinti nosies. Iškėlus inkilą, jame nebūtinai iškart apsigyvens sparnuotis, tačiau apsigyventi jis gali kitąmet ar net po kelerių metų. Dėl šios priežasties, inkilus kelti rekomenduojama ne tik pavasarį, o ištisus metus. Inkilas gali tapti puikiu prieglobsčiu ne tik perintiems sparnuotiems giesmininkams, bet ir nakvynės vieta įvairiems paukščiams, namais vabzdžiams ar atsargų kaupimo vieta miegapelėms.
