Kovo mėnesį kino žiūrėtojus subūrė kasmet vykstantis Vilniaus miesto festivalis „Kino pavasaris“. Jame buvo pristatyta per 100 garsių bei pradedančių režisierių filmų, tarp jų – rodytų svarbiausiuose tarptautiniuose festivaliuose. Vienoje iš lietuviškų kino juostų nusifilmavo ir mūsų kraštietė.
Vaidotė ŠANTARIENĖ
„Kino pavasario“ laukimas šiemet tapo ypatingu Pabaisko seniūnijoje Sukinių kaime gyvenančiai Medeinai Dragūnaitei ir jos šeimai. Moksleivė buvo pakviesta suvaidinti trumpametražiame vaidybiniame filme „Kavinė-bufetas“.
Apie neįprastą dukters patirtį filmuojantis ir įsimintinus įspūdžius papasakojo jos mama Živilė Dragūnė.
„Filmas „Kavinė-bufetas“ sukurtas kaip trečio kurso režisūros atsiskaitymo darbas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Režisierė – Skaistė Bartkutė, kuri yra ir skautė. Jame – vaikystės prisiminimai, kaip mergaitė Smiltė dirbo kartu su močiute bufete drauge su dar dviem moteriškėmis. Filme parodomas vaiko tyras pasaulio suvokimas, grožio pajautimas ir kaip jis skiriasi nuo suaugusių. Pats filmas – lengvas, šviesus ir su lengvu humoru“, – sako ji.
Sukurtas jisai pagal Gabrielės Klimaitės apsakymą „Kavinė-bufetas“. Be Smiltę suvaidinusios Medeinos, kiti pagrindiniai aktoriai – Joana Čižauskaitė, Inga Šalkauskaitė, Margarita Žiemelytė, Jūratė Viliūnaitė ir kiti.
Vilnietė S. Bartkutė yra režisierė ir scenarijaus autorė, šiuo metu – IV kurso kino režisūros studentė. Tai – jos pirmasis išleistas trumpametražis filmas.
Dvylikos minučių trukmės vaidybinę dramą pati autorė pristato taip: „2006-ųjų vasarą smalsi ir vikri dvylikametė Smiltė dirba pas močiutę bufete, kur tarp varškėtukų, krentančių šakučių ir degančių krosnelių ji ima suprasti, kas jai yra gražu.“
Prodiuserė – Ula Beatričė Batisaitė, operatorius – Rapolas Musteikis, kompozitoriai – Girmantė Bubelytė ir Mantas Ralas, dramaturgė – Augustė Perstinevičiūtė.
Ieškojo aktorės filmui
Režisierę ir Ž. Dragūnę suvedė skautavimo veikla. Pati Živilė, esanti skaute jau daug metų, yra Sukinių kaime įsikūrusio „Skautų slėnio“ savanorių koordinatorė ir projektų vadovė. Įvairioms aktyvioms „Skautų slėnio“ veikloms buriami vaikai, jaunimas, ištisos šeimos. Dalyvaujama tarptautiniuose skautų judėjimo projektuose, jūrų skautų žygiuose, keliaujama valtimis, dviračiais. Sukiniuose rengiamos skautų stovyklos.
„Skaistė ilgai ieškojo aktorės pagrindiniam – Smiltės – vaidmeniui. Dar prieš metus susisiekė su manimi paklausti, ar domintų mano dukrą Medeiną, nes ji tuo metu buvo reikiamo amžiaus – 11-os metų, penktokė. Nusiunčiau nuotrauką, pasikalbėjau su Medeina ir nusprendėme nuvažiuoti bent pabandyti“, – pasakoja ji.
„Nežinojome, ko tikėtis. Pirmas susitikimas su filmavimo komanda buvo nedrąsus… Tačiau režisierė pakvietė antram susitikimui, ir šį kartą jau buvo daug geriau, – šypsosi mama. – Vaikui reikėjo apsiprasti su komanda, susipažinti, sužinoti tam tikrus sutartinius ženklus, išmokti nekreipti dėmesio į kameras, šviesas.“
Filmavimai vyko pernai, žiemą ir pavasarį, keletą savaitgalių nuo ankstyvo šeštadienio ryto iki sekmadienio vakaro. Taip pat prieš filmavimus buvo repeticijų Vilniuje.
Gyrė mergaitės vaidybą
Ar išmėginant aktorinius įgūdžius Medeinai teko atlikti kokių nors namų darbų? „Kaip nors specialiai ruoštis vaidybai nereikėjo, nes nežinojome, kas laukia. O ir režisierė nenorėjo „vaidinimo“ – labiau tiesiog buvimo Smilte. Filmavimo komanda daug padėjo Medeinai suprasti scenarijaus prasmę, Smiltės emocijas ir į jas įsijausti“, – sako ji.
„Filmuojama buvo Vilniuje realioje, tebeveikiančioje kavinėje, tad visas interjeras ir aplinka – labai autentiški. Kadangi viskas vyko savaitgaliais, Medeina nakvodavo pas tetas, o sekmadienį grįždavo namo. Kelis kartus teko praleisti popamokines veiklas, kad nuvažiuotų į repeticijas. Po jų grįždavome vėlai, tad kitas rytas būdavo sunkus, tačiau vis tiek per filmavimą įgyta patirtis – smagi ir neįkainojama“, – pasakojo Živilė.
Sutiktais naujais žmonėmis bei įspūdžiais iš filmavimo aikštelės džiaugiasi ir mama, ir pati Medeina. Ji iš arti pamatė kino kūrimo virtuvę, sužinojo, kaip dirba kameros, po kelis kartus filmuojamos tos pačios scenos. Kai kurios jų itin įsiminė, pavyzdžiui, scena, kai nešami varškėtukai, buvo filmuojama dvidešimt vieną kartą. Visiems aktoriams buvo linksma ir dėl neįprasto „kolegos“ – mielo pudelio, kurį į filmavimą atsivežė viena šokėjų pora.
„Ką Medeina su šia patirtimi gyvenime nuveiks – parodys ateitis, – sako pašnekovė. – Tačiau labai džiugu tai, kad ji įgijo drąsos, išmoko laisvai jaustis prieš kameras. Buvo ypač smagu „Kino pavasario“ premjeroje būti salėje kartu su kitais kūrėjais, o po premjeros Medeiną kalbino nepažįstami žmonės, gyrė jos vaidybą. Tokios jautrios ir gražios akimirkos išliks visam laikui…“
Režisierei S. Bartkutei linki sėkmės kuriant ir kitus filmus: „Esam jai dėkingi už suteiktą galimybę, šilumą, atidumą Medeinos poreikiams ir amžiui. Ir, nepaisant amžiaus skirtumo, – priėmimo į komandą ir gražaus santykio.“
Įvertino kino kritikė
M. Dragūnaitės suvaidintos herojės jausmus savo recenzijoje aprašo scenos ir kino menų kritikė Greta Vilnelė Nainienė. Straipsnis publikuotas kultūros žurnale „Literatūra ir menas“.
„Medeinos Dragūnaitės įkūnijama smalsi, tačiau neiškalbinga dvylikametė Smiltė pasakoja prisiminimus iš vienos vasaros, kai kartu su močiute dirbo kavinėje-bufete „Vėtrungė“. Vaiko žvilgsnis tampa pagrindiniu pasakojimo filtru: kasdienius įvykius jis paverčia įstabia istorija, o suaugusiųjų pasaulį leidžia stebėti su švelniu, kiek naiviu atstumu. Kavinė čia – ne tik konkreti vieta, bet ir uždara mikrovisata su savais ritualais, hierarchijomis ir nerašytomis taisyklėmis.
Be Smiltės ir jos močiutės, joje dirba dar trys moterys, visos – močiutės bendraamžės. Smiltei jas nupiešus, močiutė pamoko, kad moteris reikia piešti gražias. Smiltė jas perpiešia taip, kaip siūlo močiutė, tačiau kartu išlaiko ir savąjį žvilgsnį.
Labiausiai Smiltę domina šokėjų pora, užsukanti suvalgyti varškėčių. Vėliau ji juos pamato televizijos šokių konkurse, tačiau ekrane jie pasirodo mažiau simpatiški. Ši detalė atskleidžia filmo santykį su reprezentacija – tikrovė Smiltei įdomesnė už blizgų jos atvaizdą.
Vizualiai filmas dinamiškas: Smiltė sukinėjasi tarp staliukų su lėkštėmis, atvykus kailių pardavėjui, virtuvėje moterys viena po kitos matuojasi kailinius. Šios scenos kuria kiek komišką atmosferą, primenančią ryškų vaikystės prisiminimą, kuriame kai kas padidinama, kai kas ištrinama ar perkuriama.
Filme netrūksta ironijos – pavyzdžiui, taip ir nepaaiškėja, kodėl kavinės savininkė ponia Pempienė nuolat kalba apie būtinybę ką nors keisti, nors kiekvieną vakarą užsnūsta tarp stalų, lyg pati būtų pavargusi nuo savo reformų. Smiltė turi ją pažadinti ir priminti, kad kavinė jau užsidaro.
Galiausiai paaiškėja, kad kavinė bankrutavo, ir ši žinia tarsi užantspauduoja visą istoriją. Galbūt būtent dėl šio laikinumo, dėl nuojautos, kad tai – nykstantis pasaulis, Smiltės vasara įgauna tokį ryškų, beveik pasakišką pavidalą.“
Bus rodomas toliau
Festivalis „Kino pavasaris“, šiemet vykęs kovo 9–22 d., gyvuoja nuo 1995 metų. Organizatoriai, kurie atrenka filmus, tarp kurių pateko ir „Kavinė-bufetas“, jį vadina autorinių filmų platintoju ir didžiule paspirtimi kino industrijai. Žiūrovai raginami pajusti šiandieninio Lietuvos kino pulsą ir palaikyti tiek kylančius, tiek pripažintus šalies bei užsienio kūrėjus. „Kavinė-bufetas“ buvo rodomas festivalio seansuose Vilniuje ir Kaune, vėliau dar keliaus į kino renginius kitur. Kitos kino juostos taip pat pristatytos Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje.
Kasmet kino salėse sulaukiama kelių dešimčių tūkstančių kinu besidominčių žmonių. Festivalio dalyviai buvo kviečiami į pokalbius su mylimiausių filmų režisieriais, kūrybinėmis komandomis.
Žiūrimiausius „Kino pavasario“ filmus kasmet turi galimybę išvysti ir Ukmergės kultūros centro lankytojai.
„Kino pavasario“ festivalyje, juostos „Kavinė-bufetas“ premjeroje, kartu su kūrybine komanda.
kinopavasaris.lt nuotr.
Kadre iš filmo – Medeinos herojė Smiltė su močiute ir jos draugėmis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
