Nadia Petraitienė, kūrybiniu vardu Nadia Petra, į Lietuvą sugrįžo po ilgų metų Italijoje. Įsikūrė Dukstynos kaime, Ukmergės rajone. Nors tapė visą gyvenimą, prieš penkerius metus kūryba tapo gyvenimo prasme. Nadios darbai, atskleidžiantys jos ieškojimus, eksponuojami Ukmergės krašto kūrėjų parodose.
„Mano meninė kelionė visada buvo kupina atradimų. Tapyba man teikia ir gilų džiaugsmą, ir kartais asmeninių sunkumų – ji mane iššaukia, įžemina ir suteikia erdvės augti“, – prisistato Nadia.
Kada pradėjote kurti, kokia buvo jūsų pradžia?
Piešiu kiek save prisimenu ir, be abejonės, buvo kūrybinių elementų jau tuose vaikiškuose darbeliuose. Rimtai kūryba užsiėmiau jau brandžiame amžiuje .
Kur ir ką studijavote?
Studijavau Šiaulių pedagoginio tuomet instituto dailes fakultete. Tai buvo smagus metas tarp bendraminčių. Tuomet kūrybos nesureikšmindavau, man tiesiog buvo įdomu ir sekėsi mokytis, nes man ta patiko. Nupiešdavau, nutapydavau kažką ir už studijų programos ribų, bet aiškių kūrybinių idėjų tuomet neturėjau. Baigusi studijas, vėlgi kažką piešdavau savo malonumui.
Koks jūsų kūrybinis kelias nuo jaunų dienų iki dabar? Ar jame yra lūžių, netikėtų posūkių, pauzių?
Tik kai paaugo vaikai, pajutau prasmę ir trauką kūrybai. Tuomet ir pradėjau ieškoti savęs kaip tapytojos. Žodžiu, esu augusi moteris ir jauna menininkė. Reguliariai tapau gal penkerius metus ir pradėjusi, nuėjau nemažą kelią – nuo gėlių, peizažų tapymo iki žmonių atvaizdavimo.
Kokia yra jūsų tapybos technika? Kas sudaro jūsų priemonių rinkinį?
Tapau aliejiniais dažais, nors esu išbandžiusi ir kitas technikas. Aliejiniai dažai man patinka dėl savo plastiškumo ir neribotų raiškos galimybių.
Koks jūsų stilius?
Nors mokiausi klasikinio meno, mane nuolat traukia nežinomybė. Sveikinu riziką ir netikrumą, kylančius tyrinėjant naujas idėjas ir peržengiant įprastas formas.
Jūsų paveiksluose daug gamtos, kas labiausiai jus įkvepia?
Įkvėpimas ateina iš visur, bet labiausiai įkvepia gamta – kai pamatau kažką neįprasto, netikėto, harmoningo.
Ilgą laiką daugiausia dėmesio skyriau gėlių tapybai. Ši tema padėjo man džiaugsmingai ir prasmingai tyrinėti formą, spalvą ir kompoziciją. Norėjau kurti grožį, bet kartu ir energiją – judėjimo, gyvybės ir šviesos pojūtį. Net ir tuose linksmuose kūriniuose dažnai pridėdavau subtilią įtampą ar disbalansą, kažką, kas kviečia žiūrovą stabtelėti ir susimąstyti. Po paviršiumi visada stengiuosi pasakyti kažką daugiau – kažką apie tai, ką reiškia būti žmogumi, jausti, prisiminti.
Tarp jūsų paveikslų yra ir moterų? Kas įkvepia tapyti moteris?
Prieš metus-pusantrų pradėjau tapyti moteris. Nors ir galėčiau, bet nesiekiu nutapyti fotografiją, – man yra svarbiau perteikti mintį, idėją, emocijas. Moters
pasaulis yra neaprėpiamas, jame yra visko – nuo paprastų iki sudėtingiausių dalykų. Mane domina vidinio moters pasaulio aspektai – jos jausmai ir emocijos. Stengiuosi pasirinkti netradicinius moters pavaizdavimo būdus – neįprastą kompoziciją ir spalvas.
Moters grožis man – nėra žurnalų viršelių pateiktas grožis. Ta, visų pirma, jos vidinio pasaulio grožis. Apskritai, visada džiaugiuosi atradus kažką netikėto, netipiško, kartais net anomalaus. suprantu, kad nepasirengusiam žiūrovui mano paveikslai gali atrodyti pernelyg keisti, bet aš nesiekiu populiarumo. Man svarbiau įgyvendinti savo kūrybines idėjas – nes kūrybos esmė ir yra naujo atradimas.
Iš kur ateina paveikslų siužetai, temos, motyvai?
Paveikslų temos ir motyvai ateina visiškai nenuspėjamai – kažkas užkliudo žvilgsnį, suintriguoja, nustebina. Ir laipsniškai gimsta paveikslo idėja, nors niekada nežinau, kaip atrodys užbaigtas darbas – tai visada eksperimento ir ieškojimo rezultatas. Būtent
ieškojimas man labiausiai patinka tapant. Kartais tai sunkūs išbandymai, bet, kai pavyksta sukurti tam tikrą harmoniją, jaučiuosi nepaprastai laiminga. Apskritai, laužyti šablonus reikia nemažai drąsos ir pasitikėjimo savimi, nes tenka peržengti ir savo vidinius barjerus, ir įtikinti
potencialų žiūrovą.
Gyvenote Italijoje. Pasidalinkite šia patirtimi.
Daug metų pragyvenusi Italijoje, suprantu, kad tai buvo labai reikšminga mano pasaulėžiūros, mano asmenybės formavimuisi – kita kultūra, atmosfera ir galimybė grožėtis meno lobynu Italijos muziejuose ir po atviru dangumi leido man pasotinti grožio troškulį, įgyti entuziazmo kuriant, nes supratau kad mano kūryba yra svarbi, nes ji yra mano vidinio pasaulio išraiškos galimybė. Italijos grožis ir gamta suteikė mano
paveikslams ryškias sodrias spalvas, kontrastingą apšvietimą. Dalyvavau parodose, konkursuose, pati organizavau parodas – tai buvo mano kūrybinė jaunystė.
Kas jūsų kūrybai yra būtina?
Tyla, būties lengvumas, vidinė šypsena ir entuziazmas.
Man svarbiausia yra laisvė išreikšti save be apribojimų. Stengiuosi peržengti fiksuotus mąstymo ar matymo būdus ir leisti emocijoms, atminčiai ir intuicijai vesti procesą. Ši laisvė yra tai, kas palaiko mano kūrybą gyvą ir besivystančią – ir ji mane dažnai nustebina.
Kaip dažnai imatės tapymo?
Kai esu sveika, tapau praktiškai kasdien.
Ar turite kūrybos rutiną?
Mano kūrybos rutina yra įvairi. Priklauso nuo sumanymo. Esmė tame, jog turiu „susigyventi“ su nauju darbu, išjausti jį, tapti jo dalimi. Iš tikrųjų tai nuostabūs pojūčiai, nes materialus pasaulis atsitraukia, nelieka ir laiko pojūčio. Tik tapyba ir vidinis džiaugsmas.
Prie kokio kūrinio dirbate dabar arba koks yra naujausias užbaigtas jūsų kūrinys?
Atsisakiau realistinės tapybos su jos šviesotamsa, formos konstravimu ir pradėjau naują kelią savo kūryboje. Kol kas tai – tik vienas paveikslas, bet turiu daug idėjų ir norą jas įgyvendinti. Tai bus darbų ciklas didesniuose formatuose ir dekonstravimas leis man dar daugiau eksperimentuoti.
Kas jums yra kūryba?
Mėgstu iššūkius, todėl kūryba man yra mano gyvenimo terpė. Ieškojimai yra išėjimas už įprastų ribų ir tai nėra lengva. Patiriu visą jausmų skalę – nuo nusivylimo iki tikros laimės.
Pradėjusi nuolat tapyti, pajutau, kaip keičiuosi, kaip žmogus, į gerąją pusę , nes viskas yra susiję. Kūryba ateina iš vidaus, iš pojūčių ir jausmų tikrumo, iš turėjimo ką pasakyti iš
Entuziazmo ir meilės tapybai.
Autorės nuotr.
