Ukmergės rajone, Nuotekų kaime, gyvenančio šimtamečio Aleksandro Žvirblio prisiminimai tokie ryškūs ir dramatiški, kad išties yra verti knygos. Jaunystėje patirtus baisumus – šešerius vergovės metus sovietų armijoje – jis prisimena, lyg jie būtų įvykę vakar.
Rugpjūčio 20 d. 100-o metų jubiliejų atšventęs Aleksandras Žvirblis gimė ir augo tame pačiame Nuotekų kaime, baigė 4 mokyklos skyrius, gyveno ir džiaugėsi vaikyste mylinčioje ūkininkų šeimoje. Kaip dabar dažnai sako artimiesiems – tai buvo gražiausi metai jaunystėje.
Tačiau viskas pradėjo griūti sovietų okupacijos metais 1940-aisiais. Tuomet Aleksandrui buvo 14. Greitai valdžią Lietuvoje perėmė šalį okupavusi nacistinė Vokietija, o po jos vėl grįžo sovietų valdžia. Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje buvusi sumaištis suluošino daugelio gyvenimus, tačiau bene skaudžiausiai – šaukiamojo amžiaus jaunuolių likimus.
Į Lietuvą grįžę sovietai gaudė jaunuolius ir siuntė juos į vergovę. Oficialiai tai buvo vadinama šaukimu į armiją. Aleksandras prisimena, kad su draugais per prievartą buvo paimtas į kariuomenę, o iš jos paleistas tik po šešerių metų.
Į ešelonus suvaryti lietuviai, tarp kurių ir Aleksandras, pirmiausia buvo nuvežti į Pamaskvėje esančią vietovę, kurioje karo pradžioje virė mūšiai dėl Maskvos. Šauktiniams paskirta užduotis – rinkti nesprogusias minas. Tai buvo be galo daug aukų pareikalavęs darbas. Nebuvo nė dienos, kad kas nors nežūtų. Kiek prisimena – laidotuvės po laidotuvių. Žuvę kareiviai buvo užkasami čia pat, laukuose.
Norėjo tyčia išnaikinti
„Ten buvo vietos, kur ėjo fronto linija – tik griuvėsiai, viskas sugriuvę, išdegę. Mačiau baisius vaizdus. Beveik kaip fronte – kiekvieną dieną – sprogimai ir mirtys. Čia daug sakymo, daug galėčiau pasakoti“, – pasakojo vyras.
Dabar, kai viską pergalvoja, jam atrodo, kad lietuvius kariuomenėje buvo norima tiesiog išnaikinti – niekam nerūpėjo jų gyvybės.
Prisimena atvykimo į paskyrimo vietą momentą. Suvažiavo lietuviukai su maistu kelioms savaitėms – namiškiai įdėjo dešros, duonos, lašinių. Bet atvykus gavo nurodymą – visą maistą sukrauti atskirai, vienoje patalpoje. Paskui ją uždarė ir pasakė, kad atsivežto maisto valgyti negalima – neva gali apsinuodyti. Liko tik ant valdiškos košės, o jų dešras suvalgė karininkai. „Gyvenom pusbadžiu, apranga – vieni skudurai, kaip paskutiniai ubagai. Nušalau kojas, nuvežė į ligoninę. Tik toks pavadinimas – be stogo, be langų, kažkokiu brezentu užtraukta. Karas dar tada aplinkui ėjo.“
Ligoninėje gydymo nebuvo jokio – žmonės mirė ir kasdien išveždavo kūnus. Bet Aleksandrui kažkaip pavyko išgyventi. Sako, kai nuvedė į pirtį, pirmą kartą pamatė save veidrodyje ir išsigando atvaizdo – vieni kaulai ir oda. Pasvėrė. Iš buvusių 70 kilogramų tebuvo likę 50.
Į laidotuves neišleido
Vergaujant sovietų armijoje Aleksandrą per draugą pasiekė žinia apie jo mamos mirtį. Paprašė atostogų ir gavo. Buvo pasakyta, kad skiriama 21 diena važiuoti į mamos laidotuves. Bet kitą dieną gavo jau kitą nurodymą, kad jie perkeliami, o perkėlus apie atostogas jau nebuvo net kalbos. Armijoje kareivius visą laiką perveždavo iš vienos vietos į kitą. Sako kilnojo visą laiką – apie mamos mirtį sužinojo Ukrainoje, Dniepropetrovske.
Mirtis nebejaudino
Aleksandras gerai prisimena datą, kada buvo paleistas iš armijos – 1950 metų gegužę. Kareiviškos jo ir kitų milinės tada buvo taip sudriskusios, kad kabėjo lyg skudurai. Būtų toks ir parvažiavęs į Lietuvą, bet pavyko išsimainyti kiek geresnių drabužių.
Grįžus namo pasitiko skurdas ir neviltis. Mamos nebėra, tetos nebėra. Iš šeimos buvo likęs tėvas, kuris rūpinosi psichinę negalią turinčiu Aleksandro broliu. Prisimena, pakviečia jaunimas į vakaruškas, o apsirengti neturi kuo. Eina su kareiviškais rūbais, o tada stribu aplinkiniai vadina. Labai skaudu buvo.
Prisimena, jau grįžus kažkokia moteris kaime mirė. Žmonės verkia, o jis nebesupranta – tiek prie mirčių buvo pripratęs – matė jų tūkstančiais. „Šešeri metai tarp gyvenimo ir mirties“, – taip sovietinę armiją šiandieną prisimena vyras.
Dirbo paštininku
Vis dėlto grįžus į Lietuvą gyvenimas pamažu nusistovėjo, laikas gydė žaizdas ir randus, sukūrė savo šeimą. Su žmona iš gretimo kaimo susilaukė keturių vaikų – Genovaitės, Stasės, Valentino ir Broniaus. Valentinas, deja, žuvo 1986 metais.
Iš pradžių po armijos Aleksandras 7-erius metus dirbo kolūkyje traktorininku, o paskui gavo širdžiai labai mielą darbą – dirbo paštininku. Pasakojo, kad žmonės jo laukdavo ir jam patiko pas juos dviračiu minti. Ir laikraščius, ir žurnalus veždavo, ir pensijas – viską dviračiu.
2006 metais Aleksandras palaidojo savo žmoną, paskui jau atsisakė ir visą gyvenimą laikytų gyvulių, kurį laiką dar buvo pasilikęs arklį.
„Pragarą prisimenu, o kas buvo vakar – pamirštu“, – sako šimtametis Aleksandras. Suskaičiavo pergyvenęs penkias santvarkas – gimė ir augo prie Smetonos, paskui atėjo rusai, tada vokiečiai. Prisimena, prie vokiečio irgi niekas su žmonėm nesiskaitė – verbavo į savo kariuomenę, o kas nėjo – sušaudė.
Tada vėl atėjo rusai, pavertę gyvenimą pragaru. O dabar – laisva Lietuva. „Niekada taip gerai nebuvo žmonėms gyventi kaip dabar, o vis tiek atsiranda, kas nepatenkintas“, – sako Aleksandras.
Šiandien sukaktuvininkas daugiausia laiko praleidžia prie radijo ar televizoriaus klausydamas žinių. Apie politiką žino viską ir Lietuvos valdžios nekeikia. Galvoja, gal „bezabrazijų“ kartais ir politikai padaro, bet vis tiek duoda žmonėms gyventi. „Auksinis dabar gyvenimas, reikia tik džiaugtis“, – dalinasi išmintimi jubiliatas.
Jis seniai nebeturi nė vieno savo bendraamžio pažįstamo – dauguma pasimirė prieš kelis dešimtmečius. Gyvena dabar rūpestingai prižiūrimas kartu gyvenančios dukros Stasės. Vyras apgailestauja, kad jėgų kasdien vis mažiau ir mažiau, Ir pats jau tapo kaip vaikas. Reikia nuolatinės priežiūros – pripažįsta savarankiškai negalėtų pagyventi.
Paklausus, kaip pavyko taip sveikatą išsaugoti, tvirtina rūkyti niekada nerūkęs, bet stiklelį jaunystėje padarydavo. Juk ir švenčių visokių būdavo, pasitaikydavo ir be progos padauginti. Bet dabar jau stikliuko nebekelia.
Savo tėveliu besirūpinanti iš Anykščių pas jį atsikėlusi dukra Stasė pasakojo, kad jis valgo daug ir įvairų maistą – košę, silkę, bulves, pieną. Kartais pasako, kad dėl jo patirto bado viskas skanu. Dukra spėja, kad viena iš tėčio ilgo gyveno paslapčių – sunkus darbas ir patirtas vargas, o sulaukus senatvės – sugebėjimas džiaugtis gyvenimu.
Pasveikino rajono vadovai
Garbingos sukakties proga jubiliatą aplankė ir pasveikino Ukmergės rajono savivaldybės meras Darius Varnas, mero patarėja Goda Juzėnaitė, Socialinės paramos skyriaus vedėjo pavaduotoja Vaida Smetonienė bei Lyduokių seniūnas Virgilijus Andrukonis.
Šimtamečiui jie linkėjo stiprios sveikatos, artimųjų meilės ir dar daug šviesių gyvenimo dienų. Jubiliatui įteiktos gėlės, mero sveikinimo raštas, simbolinės dovanos ir Savivaldybės skiriama vienkartinė 740 eurų išmoka.
Svečius sutikęs A. Žvirblis džiaugėsi sulaukęs tiek dėmesio. Ypač jį sujaudino mero apsilankymas – anot jubiliato, jam, paprastam kaimo žmogui, didelė garbė savo namuose priimti tokį garbingą svečią.
