Taujėnų teatro „Bičiuliai“ veikla prasidėjo 1997-ųjų rudenį. 1998-ųjų balandžio 13-ąją įvyko debiutinė premjera. Spektaklis buvo pripažintas geriausiu rajone. Nuo tada prasidėjo teatro kelionės. Apie jas kalbamės su teatro režisieriais Laima Jančiauskaite ir Vidmantu Krikštaponiu.
Kaip susibūrė jūsų teatras?
Laima: Susibūrėme 1997 metais lapkričio mėnesį beveik atsitiktinai. Su kolege Jurgita Levickiene dalyvavome seminare Ukmergės kultūros centre. Viena kolegė buvo grįžusi iš tuomet dar veikusio kultūros darbuotojų tobulinimosi centro organizuojamų kursų. Ji turėjo atsivežusi kelias pjeses, tarp jų – ir Vidos Bladykaitės „Ženteliai“. Sako: „Bet ten daug vyrų reikia.“ Paėmėme tą pjesę paskaityti. Kadangi Taujėnuose jau buvo dainuojančių ir vokaliniame ansamblyje, ir kaimo kapeloje žmonių, beskaitydamos pradėjom iš karto matyti vaidmenis. Tarkim, Repšys – o tai čia galėtų Rolandas Janickas vaidinti. Yra vaidmuo ir iškart – žmogus. Tokia asociacija buvo. Tada Vidmantas dar kultūros namų veikloje nedalyvavo, bet iškart pagalvojom: Klemensas – Repšių bernas, štukorius – Vidmantas. Nuėjome pakalbinti. Ėjom gal tris kartus pas jį, beldėmės į duris: „Ateik vaidinti.“ Kalbinom, kalbinom ir prikalbinom. Tad jis yra iš to branduolio, iš kurio dabar teatre tik trys vyrai likę. Ilgiausiai tada turbūt ieškojome dviejų vaidmenų: Kalakuto ir Bendoraičių. Kalbinom vieną, kitą – neturim. Susirinkom į pirmą ar antrą repeticiją, tarėmės, kaip, kas, ką, ir pasibeldžia į duris Aurikas Pežinskas ir Algirdas Virbalas. Tada jie buvo Taujėnų vidurinės mokyklos dvyliktokai. Sako: „Mes norim vaidinti.“ Na ir ką – pabandėm. Prasidėjo repeticijos, pradėjom galvoti, iš kur aprangą gauti, rekvizitą. Visi savo sandėliukuose pradėjom žiūrėti. Vieni tą atsinešė, kiti – tą, treti – vėl kažką.
Vidmantas: O iš kur ūsus mes gavom Rolandui? Visą laiką atšokdavo jie.
Laima: Kažką iš kažkur skolinomės – visko buvo.
Vidmantas: Vyrai vaidino šeši.
Laima: Taip, Vidmantas Krikštaponis, Rolandas Janickas, Hubertas Žižys, Algis Padolskis, Aurikas Pežinskas ir Algis Virbalas.
Vidmantas: Moterų – keturios: Jolanta Janickienė, Daiva Žižienė, J. Levickienė ir L. Jančiauskaitė.
Laima: Tai va – dešimt žmonių susirinko ir pastatėm Vidos Bladykaitės „Žentelius“.
Kokia ta debiutinė premjera?
Laima: 1998 m. vyko kaimo filialų apžiūros-konkursai. Tokia apžiūra Taujėnuose buvo balandžio 13-ąją, antrą Velykų dieną. Mes sugalvojom vakaronę padaryti „Repšių sodyboje“. Aišku, buvo ir muzikiniai numeriai, ta pati kapela grojo, ir mes rodėm spektaklį. Iš pradžių, atsimenu, lyg ir šurmuliukas buvo salėj, o paskui taip rimo, nurimo ir visi po spektaklio sako: „Buvo kažkas „vau“. Vietiniams žiūrovams, kas tada atėjo, labai patiko. Labai patiko komisijai. Antrą kartą jau vaidinome rajono mėgėjų teatrų šventėje „Klėtelė“ ir tapome nugalėtojais. Mus komandiravo dalyvauti mėgėjų teatrų atrankoje, kuri dabar vadinasi „Atspindžiai“, o tada buvo du renginiai: „Pastogė“ – kaimų ir miestelių teatrų, o „Atspindžiai“ – miestų. Mes važiavome į Varėną, kur dalyvavome teatrų šventėje „Pastogė“. Čia vyko pirmas atrankos etapas, o paskui jau į finalą pakliūni. Kaip ir dabar „Atspindžių“ šventėje.
Vidmantas: „Pastogės“ vienas iš komisijos narių buvo aktorius Ferdinandas Jakšys. Jis tada sakė: „Aš galvojau, Taujėnuose tik varnos skraido, o čia štai prašau – teatras yra.“
Laima: Bet svarbiausia, kaip mes sužinojom rezultatus. Kai praėjo apžiūra, vyko dviejų dienų seminaras su spektaklių aptarimu ir rezultatų paskelbimu režisieriams Vilniuje. Sėdim abi su Jurgita, Vaclovas Vyčas, vienas iš „Pastogės“ organizatorių, kalba, kad viskas gerai, visi labai šaunūs, bet diplomus laimėjo ir į finalą, kuris vyks Jurbarke, patenka daug metų dirbantys teatrai, turintys patirtį. Mes su Jurga sakom – „Viskas aišku, nepatekom“ ir sėdim ramiai. Paskelbia kokius tris teatrus, dabar nebeatsimenu kokius, ir girdim – Ukmergės rajono Taujėnų teatras. Mes tik, kaip sakoma, klink, klink akim – „Mes? Su pirmu spektakliu?“ Tai buvo kažkas tokio.
Vidmantas: Naujoko sėkmė.
Laima: Tikrai, naujoko sėkmė. Tada vyko šventė Jurbarke. Paskui dar penkis, atrodo, teatrus atrinko į Skapiškyje vykstantį tarptautinį festivalį „Pienių vynas“. Mes važiavome ir į tą festivalį, kur ir susipažinome su Latvijos kolektyvu iš Kuoknesės.
Vidmantas: Tai pirmieji mūsų užsienio partneriai.
Laima: 1999-aisiais važiavome pas juos į festivalį „Perses krastos“.
Vidmantas: Buvo pirma patirtis su patyrusiais teatralais, su žvaigždėmis iš televizijos ekranų, ir mes tokie – nuo žagrės paimti, bet pikantiškas detales gal nutylėkim.
O gal kaip tik ne?
Vidmantas: Laima – tai profesionalė, kultūros darbuotoja. O aš – jaunas kūno kultūros mokytojas.
Laima: Aš čia papasakojau iš savo varpinės, o tu papasakok iš savo.
Vidmantas: Man atrodo tavo oficialioji dalis yra geriausia.
Kiek kartų rodėte šį spektaklį?
Laima: Daug. Tikrai nemažai važinėjome – ir Vilniuje buvom „Vilniaus dienose“, ir Trakuose – tada dar buvo Vilniaus apskrities Dainų šventė. Per tiek metų kur atsiminsi viską.
Vidmantas: Šitas spektaklis – vizitinė mūsų kortelė. O esminis dalykas – kad šitam spektakliui mes sugalvojom antrą dalį per 5-erių metų teatro jubiliejų. Jau tada su kitu Kalakuto vaidmens atlikėju, nes Aurikas tragiškai žuvo. Įdomu, tą antrą dalį rašytinę turim ar ne? Kas atsimena, kur tie scenarijai? Tiek sėdėjom prie jų. Apakinti sėkmės kūrėm.
Laima: Tą antrą dalį mes parodėm pirmame festivalyje „Prie dvaro“, kuris buvo 2002-aisiais.
Tai čia jūsų pačių sugalvota?
Vidmantas: Taip, antroje dalyje buvo tie patys personažai, bet nauji įvykiai. Mes nutarėm Marcę ištekinti. Nesisekė, aišku.
Jūsų teatras turi ir savo festivalį?
Laima: Taip, tarptautiniai mėgėjų teatrų festivaliai ,,Prie dvaro“ Taujėnuose vyksta nuo 2002-ųjų, kas dvejus metus. Juose dalyvavo teatrai iš Estijos, Lenkijos, Latvijos, Prancūzijos, Lietuvos.
Prisiminkite paties teatro istoriją. Iki kurių metų Laima buvo teatro režisierė?
Laima: 2017-aisiais mes dar dalyvavome Vokietijoje su „Bulvine pasaka“. Ir tada jau viskas.
Tai nuo 2018-ųjų metų rudens – Vidmantas tapo režisieriumi?
Laima: Anksčiau, nuo 2017-ųjų rudens.
Vidmantas: 2018-aisiais festivalyje „Prie dvaro“ jau buvom atgaivinę „Žentelius“ kitu sąstatu. Reikėjo visus vėl surinkti iš naujo.
Laima: „Ženteliai“ buvo jau su naujais aktoriais. Tik Vidmantas, Rolandas ir Hubertas liko iš pirmojo.
Vidmantas: Iš dešimt trys. Septyni – nauji.
Koks jūsų repertuaras. Kiek spektaklių sukurta?
Laima: Mano bus šešiolika. Be paminėtų ,,Žentelių“, 2000-aisiais – K. Gunisperio ,,Pavyzdinis ūkis“, 2003-iaisiais – S. Kapnio ,,Plutelė ir pelės“, tada 2005-aisiais – pagal V. Bladykaitės „Žentelius“ ir K. Gunisperio „Pavyzdinį ūkį“ komedija „Svajonių jaunikis“, 2006-aisiais – L. Didžiulienės-Žmonos ,,Paskubėjo“, 2007-aisiais – K. Sajos „Vis per gerą širdį“, 2009-aisiais – R. Kaškausko ,,Susitikimas su Vampyrausku“, 2011-aisiais – D. Čepauskaitės ,,Pupos“ ir A. Tarasonio ,,Meilės eliksyras“, 2013-aisiais – B. Sruogos ,,Pagunda“, 2014-aisiais – J. Židanavičiaus ,,Moterims neišsimeluosi“ ir kompozicija Dainų šventei K. Donelaičio „Pavasario linksmybės“ kartu su Siesikų mėgėjų teatru „Pantis“.
Mūsų teatralai ne tik stato spektaklius, bet kartais juos savaip traktuoja ar sukuria kažką žaismingo, juokingo, pasakiško. Taip 2003-iaisiais gimė kalėdinė pasaka „Eglutės raktai“, 2005-aisiais kartu su Taujėnų vaikų ir jaunimo kolektyvu pastatyta D. Čepauskaitės „Bulvinė pasaka“, 2008 ir 2011 metais sukurti muzikiniai vaidinimai ,,Saulės vadavimas“ ir ,,Kas pavogė Kalėdas“. O nuo 2014-ųjų kartu su Ukmergės kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro studija ,,Nykštukas“ kuriame kalėdinius vaidinimus Ukmergės kultūros centre.
Vidmantas: Laima yra labai pavyzdinga. Jinai veda teatro metraštį. O mano per penkerius metus bus penki spektakliai.
Ar, Vidmantai, jūs toks pats pavyzdingas kaip ir Laima?
Vidmantas: Ne. Nes dirbu ne vien kultūros srityje, esu ir geografijos mokytojas, ir karjeros specialistas. Bet chronologiškai, kadangi penkeri metai nėra ilgas laiko tarpas, spektaklius galiu išvardyti. Tai atnaujinti V. Bladykaitės „Ženteliai“, D. Čepauskaitės „Musė“, S. Žemaičio „Jaunikis iš Kauno“, V. Bladykaitės „Nuoma ir trys kiaušiniai“ ir naujausia mano sukurta pasaka „Kaip katinas drąsos ieškojo“. Ją kūrėme pagal turimas kaukes ir vaidinome jau devynis kartus.
Be spektaklių dar turite ir kitokių pasirodymų?
Laima: Nuo 2002-ųjų mūsų teatras turi savo Prezidentą. Tuomet teatralizuotos vakaronės metu, kuri vyko prezidento Antano Smetonos gimtinėje, susirinkusius šventės dalyvius pasveikino prezidentas A. Smetona, kurį vaidino Algis Padolskis. Nuo to karto Algiui Padolskiui, o kartais ir kitam aktoriui Dariui Kaplūnui tenka įsijausti į „prezidento“ vaidmenį įvairiuose renginiuose. Kartais kartu su žmona Sofija, kurią vaidinu aš.
Taip pat teatro aktoriams ne kartą teko įsijausti į kunigaikščio Konstantino Radvilos (Vidmantas), grafienės Marijos Marikonienės (aš), grafaitės Sofijos Tyzenhauzaitės (Asta Kaplūnienė), caro Aleksandro (Rolandas) vaidmenis, būti Kalėdų Seneliu – Rolandas, pašto tarnautoju – Darius Kaplūnas, taip pat – policininkais, Lietuvos karininkais ir ministrais bei jų damomis įvairiose Taujėnų, Ukmergės miesto ir rajono bei Lietuvos šventėse.
Kiek ir kur gastroliavot? Kokios jūsų teatro kryptis?
Vidmantas: Mūsų – labai plati geografija. Nuo Ignalinos iki Klaipėdos. Nuo Varėnos iki Biržų. Visą Lietuvą mes padengiam. Aišku, Žemaitijoje vaidinta mažiau. Kas be ko, nes nuvažiavimas tolimesnis. Aplinkiniai rajonai labiau išvažinėti.
Laima: Su įvairiais lietuvių ir užsienio autorių spektakliais dalyvavome respublikinėse kaimų ir miestelių mėgėjų teatrų šventėse „Pastogė“, ,,Atspindžiai“, tarptautiniuose mėgėjų teatrų festivaliuose „Pienių vynas“ Skapiškyje (Kupiškio r.), „Kanapė“ Trakuose, tarptautiniame gatvės renginių festivalyje „Vilniaus dienos“ Vilniuje, komedijų šventėje „Juoko sūkurys“ Švenčionėliuose ir ,,Juokiasi zanavykai“ Gelgaudiškyje (Šakių r.), liaudies teatrų šventėje „Kuo gyvas senasis kaimas“ Rumšiškėse, II-oje Vilniaus apskrities kultūros ir meno šventėje „Vilnijos vainikas“ Onuškyje (Trakų r.) ir t. t.
Vaidinome rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės gimtinėje Puziniškyje, Panevėžio r., klojimo teatrų festivalyje Kurtuvėnuose, 2014 m. Dainų šventėje ,,Čia mano namai“ Teatro dienoje ,,Dyvų dyvai“, Jūros šventėje Klaipėdoje, 2017 m.
Ar su naujais spektakliais važiuojate vis tomis pačiomis kryptimis?
Laima: Būna ir naujų.
Ir užsienyje?
Laima: Taip, ir užsienyje. Latvijoje – „Perses krastos“ Kuoknesėje, ,,Aizgaves spietes“ Livani, ,,Spele, spele, ko tu spele…“ Daudzevoje, Teatra spelei Dobele-115!“ Dobelėje.
Vaidinta Punsko (Lenkija) klojimo teatre, Vokietijoje, Miunchene, lietuvių bendruomenės organizuotoje šventėje Baltų vienybės dienos proga ir kartu su Ukmergės kultūros centro folkloro ansamblio „Pyniava“ nariais dalyvauta tradicinėje šventėje Oktoberfest, demonstruojant ir pristatant pasauliui lietuvių tautinius drabužius ir t. t.
Vidmantas: Tik trys užsienio šalys.
Nė vienas kitas kaimo mėgėjų teatras rajone nėra to pasiekęs.
Vidmantas: Latvijoje – labai daug kartų buvom.
Laima: Dažniausiai – pagrindiniuose taškuose: Kuoknesėje ir Livani.
Vidmantas: Buvo, kad ir kitur, pavyzdžiui, Daudzevoje.
Ar galėtumėte išvardyti aktorius?
Vidmantas: Neįmanoma – jų labai daug.
Laima: Laikui bėgant daugėjo teatro aktorių.
Suprantu, kad jie keičiasi, ir visus atsiminti sunku, bet galbūt galite išskirti ilgamečiausius arba įsimintiniausius, tokius, kurie tik vieną kartą suvaidino, bet taip, kad iki šiol visas kolektyvas nepamiršta.
Laima: Rengdami festivalį „Prie dvaro“ kiekvienam aktoriui teikėme po nuotrauką su jo atliktais vaidmenimis.
Vidmantas: Taip, kas turėjo kokį epizodinį vaidmenį, bet yra, kas suvaidino po keliolika vaidmenų. Aš turiu septyniolika ar aštuoniolika.
Laima: Per laiką prie aktorių prisijungė Ieva Virbalaitė-Bagdonienė, D. Kaplūnas, Ona Krikštaponienė, Ramūnas Auglys, Valdas Padolskis, Edmundas Bagdonas, Lina Krikštaponienė, Lukas Matulis, Rokas Žeruolis, Vaiva Narkūnaitė. Teatre vaidino: Mantas Kriščiūnas, a. a. Rolandas Kanišauskas, Alvina Žižytė, Silvija Janickaitė, Elena Galvonienė, A. Kaplūnienė, Laima Padolskienė, Nijolė Bielickienė.
Paskutiniame pastatyme – D. Čepauskaitės „Nuoma ir trys kiaušiniai“ vaidina I. Virbalaitė-Bagdonienė, O. Krikštaponienė, Lina Krikštaponienė, Vaiva Narkūnaitė, Genė Kaziūnienė, H. Žižys, R. Janickas, E. Bagdonas, V. Krikštaponis.
Kaip ir kada gimė jūsų teatro pavadinimas?
Laima: Tikrai ne iš karto. Ar nebuvo mūsų koks jubiliejus? Gal dešimt metų tada sukako teatrui. Tai bus turbūt 2007–2008 metais.
Vidmantas: Ar ne į Kuoknesę mums reikėjo važiuoti?
Laima: Ne, buvo „Prie dvaro“ šventė ir mes tą pavadinimą sugalvojom.
Vidmantas: Tikrai ne vienus metus mes buvom be vardo – Ukmergės rajono Taujėnų mėgėjų teatras ir viskas. Bet matydavom, kad kiti atvažiuoja į renginius su vėliavomis, kaip „Stebulė“, „Avilys“. O kada vėliavą darėm? Prisimenu, kad mums reikėjo neštis vėliavą, kai dalyvavome Klaipėdoje Jūros šventėje.
Laima: Jūros šventėje buvom 2014-aisiais. Dar prieš tai Dainų šventėje buvom su vėliava. O pavadinimas gimė daug anksčiau.
Vidmantas: Daug anksčiau.
O kodėl būtent „Bičiuliai“?
Laima: Pagalvojom, kad mes susirenkame ne vien tiktai pavaidinti, bet ir gyvenime esame bičiuliai. Na ir pasivadinome „Bičiuliais“.
Vidmantas: Visi žmonės praktiškai yra iš artimiausio rato. Kiek vaidintojų atėjo vieni per kitus. Pavyzdžiui, pirma A. Virbalas, po to jo sesuo I. Virbalaitė-Bagdonienė.
Laima: Taip, ir šeimomis vaidina.
Vidmantas: Vaikai dar maži miegodavo ant sofų, tėvai po repeticijų miegančius namo ant rankų nešdavosi. Paskui vaikai paaugo – irgi vaidina.
Laima: Ruošdamasi varčiau archyvines nuotraukas, tai visi jauni, gražūs.
Vidmantas: Visi ploni. Ko norėt – nuimk dvidešimt penkerius metus su viršum.
Laima: Kai kuriose gastrolėse ir vaikai dalyvavo. Kleboniškyje vaikai – susėdę vežime. Paskui – Burbiškio dvare. Žodžiu, gyvenime esame daugiau nei vieno teatro aktoriai.
Vidmantas: Tai gyvenimo dalis.
Kokie ryškiausi teatro pasiekimai?
Laima: Esame rajono mėgėjų teatrų švenčių-konkursų ,,Klėtelė“ laureatai 1998, 2000, 2004, 2010, 2012 ir 2015 metais, respublikinių kaimų ir miestelių mėgėjų teatrų švenčių „Pastogė“ laureatai 1999 ir 2000 metais, tarptautinio mėgėjų teatrų festivalio ,,Perses krastos“ laureatai 1999-aisiais.
2011-aisiais respublikiniame teatrų festivalyje „Karosynė“ nominaciją „Geriausias vyro vaidmens atlikėjas“ pelnė Vidmantas.
2014-aisiais pelnėme nominaciją ,,Ryškiausias miestelio, kaimo suaugusiųjų teatrinės kultūros skleidėjas“.
2021-aisiais respublikinėje teatrų šventėje „Tegyvuoja teatras“ nominacija „Ryškiausias antro plano vaidmuo“ už Jono Kanapinsko vaidmenį spektaklyje Stasio Žemaičio „Jaunikis iš Kauno“ skirta Rolandui.
Dar labai domina jūsų teatro tradicijos. Turit tokių?
Vidmantas: Mūsų visi spektakliai prasideda savotišku šūkiu – dar nė vienas turbūt nepraėjo be šūkio. Nežinau, ar jis skolintas iš Aleksandro Diuma, ar patys sugalvojome – visada prieš spektaklius sueiname į krūvą, sudedame rankas ir – „Visi per vieną, vienas per visus!“ Ne „už“, o „per“.
O kodėl?
Vidmantas: Niekas nežino atsakymo.
Laima: Čia pirmą kartą taip išėjo, taip ir liko.
Vidmantas: Gal buvo klaida – gal kažkas nežinojo tikros citatos. O gal norėjom autentiškumą išlaikyti.
Laima: Šito istorija jau nebeatsimena.
Vidmantas: Kas bebūtų, visų laukiam, kas iš užkulisių kviečiamas, kas iš tualeto, kas dar iš kur – turi suspėti visi. Tai tokia viena tradicija.
Kita – spektaklių aptarimai. Ypatingai, jei turime filmuotą medžiagą. Paskutiniu metu yra galimybės. Seniau tas filmavimas buvo gana sudėtingas. Atsimenu, kaip pirmą kartą filmavome – buvo juostelė, Kostas pastatė kamerą ir filmavo iš vieno kampo. Filmuotoje medžiagoje pamatai tokių detalių, kurios labai reikalingos savianalizei. Pavyzdžiui, Rolandas padėjo kirvį ant stalo krašto, o iš pastalės lindo Hubertas ir kirvis nukrito nuo stalo palei pat galvą. Kiek ten būna visokių tokių detalių ir kai jas pamatai, gali vertinti ir save, ir kitą jau visai kitaip. Kaip sako Laima, tikrą spektaklį pamatysim tik trečią. Tai, kaip atrodys premjera, dar nebus tas tikrasis. Nes įsidirba pats veiksmas, atsiranda mizanscenos. Spektaklis – ne filmas, jisai – gyvas.
Laima: Taip, visada kitoks.
Vidmantas: Na ir kuriozų būna visada. Pavyzdžiui, paskutiniame spektaklyje Vaiva vos nenusidegino rankos. Uždegė degtukų dėžutę rankose, dūmai tik pasklido.
Laima: Mūsų spektaklių metu galima užuosti ir kvapus.
Vidmantas: Mes naudojame 5D. Kartais naudojame erotines scenas. Pavyzdžiui, netikėtai scenoje plyšta kelnės. Kitų nėra. Ką daryti? Tenka išsigelbėti mizanscenomis. Arba, sakykime, atsiklijuoja viena pusė ūsų. Plėšia tada likusią dalį. Būna labai efektyvių kritimų. Pavyzdžiui, Rumšiškėse.
Laima: Arba dalyvaujant baigiamojoje „Pastogėje“ Kuršėnuose su spektakliu „Pavyzdinis ūkis“, kai sėdo trise ant suoliuko, visi – tik fukt taip gražiai ir apvirto. Gal ten suoliukui kažkas buvo… Paskui man kiti režisieriai sako – „Ojė, kiek jūs mizanscenų prigalvojot.“ O tai buvo visiškai atsitiktinai.
Vidmantas: Vieną kartą savęs vos nepapjoviau. Vaidinau, kad labai pykstu ant savo žmonos už neištikimybę ir pabandžiau peiliu perpjauti per savo kūną – parodysiu, ką aš jiems padarysiu. Tai perpjoviau marškinius, apatinius marškinėlius, išbėgo tikras kraujas, bet publika sakė: „Labai giliai suvaidinta scena. Skaudi.“ Tai nutiko Livani mieste Latvijoje.
Ar netyčia taip gavosi?
Laima: Aišku, netyčia.
Vidmantas: Mes paprastai turim bukus peilius ir aš, pykdamas ant amerikono, kad jis suvedžiojo mano žmoną, sakau – „Aš jį pripjausiu“ ir taip per apačią brūkšt – parodau. O ten buvo latviškas peilis, geras.
Laima: Skolintas.
Esate du to paties teatro režisieriai. Ar skiriasi jūsų darbo metodai? O gal kaip tik labai panašūs?
Vidmantas: Skiriasi. Laima yra griežta, reikli (Laima juokiasi), išlaužia kiekvieną veiksmą, liepia kartoti po dešimt penkiolika kartų, kol gaunasi tai, ko jinai nori, o pas mane vyrauja demokratija.
O apie jus turi Laima pasakyti.
Laima: Aš dabar nedalyvauju repeticijose, veikloje dalyvauju daugiau kaip vadybininkė. Spektakliuose nevaidinu. Esu vieną kartą pakeitusi tarnaitę spektaklyje „Jaunikis iš Kauno“, kai Vaiva negalėjo vaidinti Panevėžyje. O šiaip procese nebūnu. Tad nieko negaliu pasakyti.
Režisierių yra įvairių. Vienas režisierius sustato viską ir nori, kad būtų tiksliai padaryta, kokia yra jo vizija. Kitas siūlo pradžioje improvizuoti ir iš tų improvizacijų atsirenka kas geriausia. Trečias dar kitaip dirba. Kaip jūs, Vidmantai, dirbate?
Vidmantas: Aš matau aktoriuje tai, kas yra geriausia. Pagal jį daugmaž, netgi kartais keisdamas scenarijų, pritaikau tam tikras mizanscenas. Bet nepamirškime, devyniasdešimt, mažiausiai septyniasdešimt, procentų yra jo paties. Mes visi puikiai žinome, kad Onutei aristokratės vaidmuo netiks, bet va, kaimo moterėlę vaidins nesulyginamai gerai.
Laima: Natūraliai, be didelių pastangų.
Vidmantas: Taip ir taikai. Tarkim, antagonistinius vaidmenis. Imi vieną kokį rimtesnį – pavyzdžiui, Hubertą, ir kitą visiškai nerimtą, kaip Krikštaponis. Ir abu sudėjus gaunasi tas skirtumas, į kurį įdomu žiūrėti. Rolandas – labiau universalus. Jis gali būti ir toks, ir toks. O man rimtas vaidmuo neišeina, netgi labai. Veidas kaip Nikulino. Kai esi cirko direktorius, bet prieš tai buvai cirko klounas, vis tiek to klouno yra daugiau, negu direktoriaus. Nors gyvenime iš tikrųjų esu rimtas žmogus.
Laima: Taip.
Vidmantas: Tiesa, kai kuriems aktoriams, kurie jaunesni, reikia daugiau padėti. Viskas prasideda nuo teksto. Esmė, kaip tu tą tekstą įsisavinsi. Omenyje turiu, ne tai, kas parašyta, o tai, kas neparašyta. Tai yra daug svarbiau. Pasakyti „Laba dieną“ paprastu balsu gali visi, bet pasakyti dvidešimt trimis skirtingais variantais – tai jau sudėtingiau. Laimos jau įdirbta, tai aš asfalto neklojau ant tuščio, o ant žvyrkelio. Ant viršaus tiktai uždedi štrichus. Be to, žinai kam kokį dėti. Kai naujų aktorių įsilieja, kitaip.
Kaip su medžiaga elgiatės? Ar imate tik pjeses, ar darote ir savo inscenizacijas? Ar pjeses prisitaikote, interpretuojate savaip, ar stengiatės išlaikyti?
Vidmantas: Paprastai daugelį pjesių, kurios yra, šiek tiek keičiame. Gal tik „Ženteliai“ buvo neliečiami – kaip etalonas praktiškai, atlikti nuo pradžios iki galo. Nors antrą dalį jai sukūrėme. O su kitomis elgiamės gana laisvai, net papildomų personažų įvedame. Jei kaime yra dešimt aktorių, o pjesė parašyta aštuoniems. Tai tiesiog įterpi dar du vaidmenis. Jų nedarai pagrindinių. Siužetinę liniją, jos visus niuansus vis tiek išlaikai. Bet, kaip sakau, prieskoniai nepakenkia.
Kaip pasirenkate pjeses?
Vidmantas: Mūsų pjesės vis dėlto dažniausiai yra komedijos žanro. Ir stengiamės statyti paprastesnį variantą. Pavyzdžiui, labai mažai yra simbolikos, labai mažai šokio. Kai kuriuose spektakliuose tik esame šokę nuo tango iki valsiukų. Yra buvę, kad dainavome. Bet neatsimenu, kad mes žaistume šviesomis. Nes spektaklį taikai prie tokių aplinkybių, kad galėtume vaidinti ir po medžiu. Mes nevengiam kaimo švenčių. Ir, nuvažiavus į kokį nors Rokiškio rajoną, vaidinam kaimo sodybose, pas žmones kieme, prie garažų, prie klėčių. Todėl kartais ir norisi tos didesnės scenos, kad rekvizito būtų daugiau. Kai turi rekvizito, vaidinti daug lengviau. Kai neturi rekvizito, kai reikia pačiam viską pasidaryti – tada ir prasideda galvojimas, kas, kaip ir kur. Reikia gyvo šuns – nėra. Tenka žaislinį atsinešt.
Yra buvę nutikimų tokių, kad negali nuspėti. Vaidinant Ramygaloje žinom, kad turi ateiti trys ūkininkai, ir matom, kad ateina ne trys, o keturi, dar vedasi moterį, kuri sunkiai eina. Jie nežinojo, kad ta žiūrovė yra po sunkios nugaros operacijos. Atsinešė ją tiesiog scenon ir pasodino bendroj užstalėj. Arba su dviračiu atvažiuoja, nors mes tokio rekvizito neturim.
Laima: Suimprovizavo.
Vidmantas: Svarbiausia, dar ir dviratį reikia gauti. Tokių niuansų – pilna, nes kiekvienas yra individualybė. Praktiškai, nežinai, kas kam šaus.
Laima: Ypač kokiuose klojimuose. Klebonišky kai vaidinom, ten ir ant aukšto lipo kopėčiomis. Žodžiu, pati erdvė duoda minčių ir čia pat vietoje gimsta improvizacijos.
Kokie iššūkiai, sunkumai dirbant kaimo teatre?
Laima: Pas mus skirtingai negu kitur – nebūdavo vyrų aktorių trūkumo.
Vidmantas: O jei iš tikrųjų, didžiausia problema – laiko suderinamumas. Visi yra dirbantys skirtingose vietose, skirtingose pareigose ir, kai reikia vienu metu surinkti dešimt žmonių, va čia ir yra iššūkis. Mes bandėme spręsti tą iššūkį, kai vienam vaidmeniui ėmėme po du aktorius spektaklyje „Jaunikis iš Kauno“. Buvo du jaunikiai ir du tėvai, bet vis tiek buvo viena motina, nuo kurios priklausė repeticijos. Kai žmogus dirba ir šeštadienį, ir sekmadienį arba kitas slenkančiu grafiku (pas mus yra tokių), tada atsiranda klausimas, kada ir kaip. Juk šventės neperkelsi. Esi kviečiamas į šventę tada, kada ji suplanuota. Gerai, kai šventė vyksta dvi dienas ir gali pasirinkti. Birželio 17–18 dienomis vyko festivalis Latvijoje, Kuoknesėje. Mes važiavome vienai dienai. Dabar ruošiamės į Tauragnus liepos 1-ąją. O kiek dar sulaukiame kvietimų.
Su dubleriais tikriausiai irgi ne ką lengviau, ypač režisieriui, nes reikia daryti dvigubas repeticijas.
Vidmantas: Ir ne tik tai. Daug kas keičiasi, jeigu yra skirtingi vaidintojai. Tada ir scenos partneriai, kurie su jais vaidina, irgi turi repetuoti dvigubai. Tai yra krūvis. Bet tada spektaklis visai kitokių spalvų įgauna. Pasirinkdamas dublerius stengiesi apsisaugoti, kaip tada rinkomės – Rokas ar Lukas. Berepetuodami pamatėme: vietom tas geriau, vietom – tas. Kiekvienas savo pliusą atrado. Kuris labiau išsišiepęs, kuris tekstą geriau žino.
Laima: Pirmuosius spektaklius prisiminus, tada beveik visi dirbo Taujėnuose ir buvo paprasčiau susirinkti. O dabar daugelis važinėja į Ukmergę, dirba ,slenkančiu grafiku. Tad laiko suderinamumas sunkiausia.
O kokios jūsų vizijos ateičiai?
Vidmantas: Aš vis tiek norėčiau, kad mėgėjiškas teatras ir išliktų mėgėjišku. Kad mes neperliptume, kiek bevaidintume, to mėgėjiškumo, kad jis vis tiek turėtų to savotiško kaimo prieskonio. Profesionalai kasdien gali dirbti. O mes po darbų susirenkame šeštą vakaro, kad aštuntą eitume namo. Repeticija per savaitę viena, jeigu susirenka visi. Ir per kelis mėnesiukus turi pastatyti spektaklį.
Teatro „Bičiuliai“ archyvo nuotr.
