Ukmergėje kultūriniu įvykiu tapo pirmoji teatrų šventė „Teatro štrichai 23“. Jos metu vyko mokymai teatralams ir spektakliai žiūrovams. Vaidino Anykščių, Kaišiadorių ir Ukmergės teatrai. Tikimasi, kad šventė taps tradicine.
Sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Į šventę besirenkančius dalyvius ir žiūrovus „Teatro štrichai“ pasitiko fotorėmu su kaukėmis, kurias buvo galima ne tik apžiūrėti, bet ir matuotis.
Šventės pradžią paskelbusi Ukmergės kultūros centro direktorė Rasa Graužinienė pasidžiaugė nauju festivaliu. Nors mieste vyksta įvairūs festivaliai, būtent mėgėjų teatrai jau kurį laiką savo nišos neturėjo. Šventė, apjungianti mokymus ir pasirodymus, – prasminga teatrinio sezono pradžia. Į ją susirinkusius teatralus ir teatro mylėtojus sveikino Ukmergės rajono savivaldybės vicemeras Eugenijus Kuodelis. Festivalio atidarymui emocijų šokį sukūrė ir atliko choreografė, šokėja, šokio pedagogė Violina Romeikaitė.
Skirtingi žanrai
Festivalio metu skirtingose erdvėse parodyti keturi skirtingų žanrų spektakliai.
Vaikiško spektaklio premjerą pristatė Katino Murklio teatras. Parodė lėlių, šešėlių ir objektų spektaklį visai šeimai „Ypatingas berniukas Nukas“, sukurtą pagal Audros Baranauskaitės ir Linos Itagaki knygą „Nukas“. Tai – pasakojimas apie vaiką, kuris vieną dieną nieko negirdi, o kitą dieną nieko nemato. Be to jam nutinka labai keistų dalykų. Ar jis yra ypatingas, o gal tik apsimetinėja? Tai bando išsiaiškinti ir jo tėvai. Į pasakojamą istoriją įkomponuotos autorinės dainos, kurioms muziką sukūrė Loreta Talutienė, mažuosius žiūrovus įtraukiantys žaidimai tampa įdomia ir smagia teatro patirtimi. Scenografiją iš lagaminų ir bunraku stiliaus lėles kūrė dailininkė Silvija Liumparienė. Mama, tėtis ir vaikas – stilistiškai vizualiai panašios lėlės, spektaklyje valdomos aktorių, įgauna skirtingus charakterius. Jas vienija lankstumas ir judrumas. Spalvingi lagaminuose įrengti gyvenamojo namo kambariai (virtuvė, vaiko kambarys ir svetainė), ryškus rekvizitas ir langas, pro kurį kartas nuo karto pasirodo šešėliai, kuria jaukią ir žaismingą atmosferą. Spektaklį režisavo Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė. Trupę konsultavo Natalija Kovarskienė.
Kaišiadorių kultūros centro mėgėjų teatras didžiojoje scenoje vaidino Vidos Bladykaitės „Psichus“. Spektaklio režisierius – Jonas Andriulevičius. Spektaklio intriga prasideda nuo to, kad į psichinių ligonių bendrabutį per klaidą atsikrausto jauna studentė. Kiekvienam gyventojui, bandant spręsti asmenines problemas ir savaip siekiant merginos dėmesio (vienam reikia auklės kūdikiui, kitam – tvarkingos žmonos, trečiai nepatinka jos išrinktojo dėmesys naujokei, bet ypatingai reikalingi pinigai protestams vykdyti), pasipila komiškos situacijos, kurios dovanojo daug smagaus juoko ir gerų emocijų publikai. Scenografijai naudojamos paprastos kėdės, stalas, čiužinys, buitinė apranga sukuria tikro bendrabučio valgomojo, kuriame visi ir susitinka, vaizdą, o keisti užrašai su savotiška liaudies išmintimi primena, kad šis bendrabutis – ne visai įprastas. Išskirtinis radijo imtuvo, kurį kiekvienas perjungia pagal savo skonį, vaidmuo (radiją įkūnija aktorius). O taikliai parinktos visiems gerai žinomos dainos, tokios kaip „Skinsiu raudoną rožę“, sustiprina spektaklio nuotaiką. Aktoriai žaidžia rekvizitu ir mizanscenomis, veidų mimikomis, gestais. Improvizacija derinama su iš anksto apgalvotais režisūriniai sprendimais. Nešama žinia, kad visi esame individualybės ir turime savų keistenybių, tačiau visi esame ir panašūs, ieškodami meilės, siekdami dėmesio, norėdami pasipelnyti ar kitose gyvenimo situacijose.
Ukmergės kultūros centro teatras „Vilko pėdsakas“ Ukmergės kultūros centro prieigose rodė kaukių performansą „Miesto metamorfozės“. Juo žiūrovai tarsi įtraukiami į žaidimą „išpakuoti“ paslėptas kaukes, tačiau personažų tekstai yra rimti ir reikalauja įsiklausymo. Galima žaisti, bet galima ir nueiti. O įsigilinus galima atrasti ir sau aktualių dalykų ar į save panašių personažų. Šis performansas – kaip socialinė žinutė ar nedidelė provokacija, siūlanti įsiklausyti į savo miestą ir save. Išgirsti parko šnaresį, pavasario dvelksmą, nupjautos liepos, grindinio akmens, naktinio šmirinėtojo, atėjūno ar maro, kuris į mūsų dienas įsiveržia įvairiomis formomis, kaip smurtas, patyčios, priklausomybės, gydytojo mintis. Kaukes performansui sukūrė Ukmergės menininkė Asta Girnienė. Kiekviena kaukė išieškota – atskiras meno kūrinys. Tai – ryški ir svarbi performanso, dedikuoto Ukmergės miesto jubiliejui, dalis. Kiekvieną personažą lydi personalizuotas elektroninės muzikos kūrinys, kūrinių autorius Gytis Karapkevičius pats parinko melodijas. Režisierė – S. Vasiliauskaitė-Dančenkovienė.
Gilų, po oda besiskverbiantį kamerinį spektaklį „Bona Sforca. Atsisveikinimas“, sukurtą pagal Liucijos Armonaitės pjesę, atvežė Anykščių kultūros centro teatras. Režisierius – Jonas Buziliauskas. Pagal istorinę medžiagą, pačios Bonos Sforcos, Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto motinos, ir jos amžininkų rašytus laiškus sukurta istorija atveria valdovės, motinos, moters dramą. Ją įtaigiai, jautriai ir su didžiule jėga perteikia Anykščių teatro aktoriai. Pagrindinės aktorės Eugenijos Gnedovos balso tembras, kūno kalba, vidinė energija ir visa raiška pasakoja stiprios asmenybės kelią, atskleidžia esmines jos nuostatas ir vidinius išgyvenimus. Iš viešojo gyvenimo išstumta, visų apleista Bona didžiuojasi buvusios didybės atšvaitais, kalbasi su seniai mirusios Barboros šmėkla, laukia sūnaus vizito, viliasi ateitimi, deja… Ryškiai įsirėžia šokio, gimdymo ir kitos scenos. Spektaklio metu viduramžių aurą kuria ne tik scenografija – sostas, masyvios žvakidės, atkurtas istorinis žemėlapis, smulkus rekvizitas, bet ir parinkta muzika bei gausus ir intensyvus vyraujančios mėlynos spalvos apšvietimas. Apšvietimu ir kitomis detalėmis perteikiama nekūrenamo rūsio, kuriame rutuliojasi veiksmas, šalčio, drėgmės, prarastos galios ir vienišumo atmosfera.
Po ilgos dienos vakare teatralai klausėsi ukmergiškių Arno Pelakausko ir Marijaus Adamonio koncerto, bendravo neformaliame rate. Skambėjo lietuviškų ir užsienio dainų interpretacijos bei paties A. Pelakausko kūryba.
Mokymai teatralams
Mokymų dalis pradėta teatralizuota ekskursija svečiams. Ukmergės kultūros centro teatras „Vilko pėdsakas“ vedžiojo po Ukmergės senamiestį ir istoriją. Ekskursija, kurios dialogai sukurti pagal tarpukario spaudos straipsnius, archyvinius dokumentus, pristato Ukmergės senamiesčio objektus ir gyvai perteikia mieste prieš šimtą ir daugiau metų vyravusias nuotaikas, aktualijas. Daugiataučio miesto gyventojai pykstasi, myli, diskutuoja ir sykiu suteikia žinių apie Ukmergės miesto praeities gyvenimą.
Neįtikėtiną teatro galią atskleidė, o vėliau praktinių pantomimos pratimų mokė Virgilijus Bortkevičius – pantomimos meistras. Jo ugdoma cerebriniu paralyžiumi serganti mergina Ernesta scenoje kartu su partnere pasakojo savo kelionės iš negalios į galėjimą istoriją. Gydytojų ji buvo nurašyta, kaip beviltiška. Lankydama pantomimos užsiėmimus, pasinėrusi į teatro magiją, Ernesta išmoko vaikščioti ir pakilo iš neįgaliojo ratelių. Taikliai parinkta besikeičianti muzika, gyvenimo praeiviai, nesuteikiantys nei pagalbos, nei vilčių, vizualizacijos, kuriose demonstruojamos grakščios manekenių kojos, tik didina kontrastą su negalėjimo vaikščioti bejėgyste. Partnerės numesta virvė suponuoja suicidines mintis. Tačiau Ernesta remiasi į atramą ir stojasi. Žiūrovas, sulaikęs kvapą, laukia kas bus. Ji išsitiesia, kaip tik gali, o jos veidas švyti laime. Jos dvasinė stiprybė ir drąsa dalytis savo istorija su kitais sukrėtė, išspaudė ašaras ir įtikino meno poveikio galia.
Vėliau seminaro dalyviai praktiškai išbandė pagrindinius pantomimos pratimus ir žingsnelius.
Apie menų sintezę teatre nuo seniausių laikų iki postmoderno pasakojo Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, menotyrininkė Vitalija Truskauskaitė. Ji dalijosi ne tik teorija, bet ir konkrečiais Moljero komedijos „Tartiufas“ pastatymų pavyzdžiais, leidusiais dalyviams išplėsti savo žinių apie teatrą lauką. Vaidyba, tekstas, kostiumas, muzika, šokis teatre jungiami nuo seniausių laikų, tačiau jų panaudojimas kinta. Dabar kostiumą, grakščius baleto žingsnelius ir gražius eiliuotus tekstus pakeičia subkultūriniai ženklai – slengas, tam tikra rūbų stilistika ir kiti būdingi atributai. Problematika išlieka aktuali, atpažįstama nūdienos terpėje, o raiška inovatyvi. Vaidinama gali būti net bute.
Spektaklių žiūrėjimas, jų aptarimas bei dalijimasis patirtimi – taip pat svarbi mokymų dalis.
Mokymų dalyviai gaus Lietuvos nacionalinio kultūros centro išduotus kvalifikacijos kėlimo pažymėjimus.
Festivalių reikšmė ir problematika
Renginyje dalyvavę lektoriai, režisieriai, turintys patirties ne tik regioniniuose ar respublikiniuose, bet ir tarptautiniuose festivaliuose, pasidalijo savo mintimis apie tokių renginių prasmę, naudą, problematiką.
V. Truskauskaitė pasidžiaugė renginio atmosfera, dėmesiu dalyviams, įsiklausymu, kas kaip jaučiasi, ne vien darbiniu santykiu. Pasak menotyrininkės, būtent tai ir yra prasminga.
V. Bortkevičius atkreipė dėmesį, kad dabar tapo įprasta bendrauti paskubomis – kolektyvas ar trupė atvyko, pavaidino, nusilenkė, išvažiavo, o ryšio nesukuriama. Jo manymu, vertybė yra ne tik tai, ką pamatei, ar išgirdai, o dalijimasis, bendravimas – ilgalaikis žmogiškasis ryšys. To palinkėjo ir Ukmergės teatralams.
Kaišiadorių teatro režisierius J. Andriulevičius sakė, kad teatrų šventės duoda daug naudų. „Vienas dalykas – Ukmergėje sužinojome naujų formų. Mes pamatėme teatralizuotą ekskursiją ir performansą. Kiek žinau, Lietuvoje iš mėgėjų teatrų niekas tuo daugiau neužsiima. Teatralizuota ekskursija – originali reklama. Parsivežam ir skleisim žinią, kad Ukmergėje įdomiai, unikaliai pristatomas senamiestis, kad visi važiuotų pažiūrėti. Kitas dalykas – dalyviai užmezgė ne tik dalykinius, bet ir žmogiškuosius ryšius. Pertraukų metu turėjo galimybę susipažinti, pasikalbėti. Bendri pietūs, laikas praleistas kartu, pokalbiai suartina.“
Kalbėdamas bendrai apie festivalius, režisierius išskyrė dar daugiau aspektų. „Teatralai pamato vieni kitų darbus, dalyvauja profesionalų vedamuose seminaruose. Galimybė pabūti tarp bendraminčių, vieniems iš kitų pasimokyti – nauda begalinė. Spektaklių rodymas motyvuoja žmones lankyti teatrą, dalyvauti veikloje. Atsiranda prasmė“, – kalbėjo J. Andriulevičius.
Režisierius įvardijo ir problemas: „Žiūrovų renkasi mažai. Visur, ne tik Ukmergėje, ateina mažai. Dabar akcentuojama nauda visuomenei. Mėgėjai – ne profesionalai, repeticijoms žmonės skiria savo laisvalaikį. Tai nėra jų darbas. O iš jų reikalaujama sudominti visuomenę. Bet visuomenė pati mažai domisi. Aš manau, kad, kalbėdami apie naudą, turime labiau atsigręžti į tą, kuris dalyvauja mėgėjų veikloje.“
Anykščių teatro režisierius J. Buziliauskas taip pat pirmiausia pabrėžė reikšmę patiems dalyviams: „Kas dalyvauja mėgėjų veikoje, dėl to ir ateina į teatrą, kad ne tik vaidintų, bet ir plėstų bendraminčių ratą. Įdomu bendrauti, susipažinti su kolegomis iš kitų miestų ar šalių, žiūrint kokio lygio festivalis. Teatrą žmonės pasirenka kaip laisvalaikį. Tad norisi, kad tas laisvalaikis būtų pilnavertis.“
Apie naudą žiūrovams sakė: „Žiūrint, kas ką mėgsta ir ko ieško teatre: vieni – juoko, kiti – ašarų, treti – minčių. Teatras visada turi sukelti minčių, nesvarbu, ar spektaklis – komedija, ar tragedija. Teatras turi uždavinėti klausimus, o ne atsakinėti į juos. Kiti gal ieško edukacinių, pažintinių dalykų. Festivalis apjungia viską. Vienu kartu žiūrovas gali pamatyti ne vieną, o kelis spektaklius, juos palyginti, paanalizuoti. Būtų gerai, kad spektaklių aptarimai, kuriuose savo įžvalgas išsako ekspertai, būtų atviri ir žiūrovams, kurie domisi ir nori išsamesnės analizės.“
Režisierius ne tik išskyrė problemas, bet ir kalbėjo, kaip jas spręsti. „Viena iš problemų – kad žmonės neateina. Gal netiki, kad bus įdomu. Kitur gal nėra tradicijų. Tradicijos neatsiranda per vienus metus. Jas reikia ugdyti. Reikia dirbti daug metų, rodyti įdomius spektaklius.“
Pasak J. Buziliausko, skirtingi organizatoriai festivalius organizuoja skirtingai, priklausomai nuo tikslų, finansavimo ir kitų dalykų. „Vieni daro vienaip, kiti – kitaip. Kaip kas nori, gali ar supranta. Kolektyvus, kuriuos kviečia, taip pat renkasi pagal įvairius kriterijus. Vieni, todėl kad bendrauja tarpusavyje, kiti pagal atrankų rezultatus. O rinktis tikrai yra iš ko. Šių metų respublikinėje mėgėjų teatrų atrankoje „Atspindžiai“ dalyvauja 90 teatrų. Ir tai jau – po rajoninių atrankų. Festivalio lygmuo – regioninis, respublikinis ar tarptautinis – priklauso nuo finansavimo. Jei yra daugiau pinigų, galima kviestis teatrus iš užsienio. Užsienio kolektyvą reikia apgyvendinti, pasirūpinti jo užimtumu, kažką parodyti – negali pasikviesti tik pavaidinti“, – dalijosi patirtimi režisierius.
Pastebėjo, kad teatralai šventėse ne visada žiūri vieni kitų spektaklius. Pavaidina ir išvyksta. Mano, kad kolegų spektaklių žiūrėjimas yra svarbus pačių teatralų ugdymuisi.
Ar reikia?
Ukmergės rajone vyksta ne vienas teatro festivalis. Gražias ilgametes tradicijas jau turi šventės „Prie dvaro“ Taujėnuose bei „Miražai“ Vepriuose. Jas organizuoja vietiniai mėgėjų teatrai. Mieste mėgėjų šventė tradicijos neturėjo. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mėgėjų teatrų šventės tradiciją Ukmergėje bandė formuoti teatro „63 kėdės“ režisierius Vytautas Česnaitis. Tačiau ilgainiui ši veikla užgeso.
Jau du dešimtmečius mieste žiūrovus kviečia kamerinių teatrų ir performansų festivalis „Camera obscura“. Pradėtas rengti kaip mėgėjų teatrų festivalis, ilgainiui pakeitė formatą ir pastaruoju metu tapo daugiau profesionalaus šiuolaikinio meno sklaidos renginiu.
Taigi mėgėjai savo nišos mieste neturėjo. Poreikis kilo iš 2019 metais Ukmergės kultūros centre susibūrusio mėgėjų teatro „Vilko pėdsakas“. Pavasarį kultūros centro iniciatyva buvo surengta suaugusiųjų mėgėjų šventė „Nenuoramos plius“, o rudenį pakvietė „Teatro štrichai 23“.
„Teatro štrichai“ yra tęstinis projektas. Pernai pagal jį buvo surengti scenos meistriškumo – improvizacijos, scenos kalbos, scenos judesio ir aktorinio meistriškumo – seminarai Ukmergės teatralams. Šiemet jis išaugo į teatrų bendradarbiavimo ir patirties mainų projektą, o žiūrovus pakvietė į šventę. Tikimasi, kad šventė taps tradicine ir publika į ją bus kviečiama kas dvejus metus. O kas dvejus vyks mokymai, kompetencijų teatro srityje stiprinimas.
Projektą antrus metus inicijuoja du teatrai – Ukmergės kultūros centro mėgėjų teatras „Vilko pėdsakas“ ir Katino Murklio teatras. Projektas įgyvendinamas Ukmergės rajono savivaldybės Nevyriausybinių organizacijų programos lėšomis. Šventę saldumynais parėmė Ukmergės rajono vartotojų kooperatyvas. Pirmoji teatrų šventė skirta Ukmergės 690-ajam jubiliejui paminėti.
Organizatorių nuotr.
