Menu besidomintys ukmergiškiai dalyvavo neformalaus mokymosi programoje „Vakarų Europos tapybos meno pažinimo kursai: krikščioniškosios tapatybės ženklai Europos dailėje“. Šešiose paskaitose dalyviai susipažino su didžiųjų genijų kūryba, o tokią galimybę ukmergiškiams suteikė nevyriausybinės organizacijos įgyvendintas projektas.
Kursai apėmė skirtingus laik-mečius ir skirtingas Europos šalis. Pradėję nuo Renesanso epochos, Reformacijos ištakų ir tuo laiku kūrusio žymaus vokiečių graverio Albrechto Diurerio graviūrų, vėliau dalyviai gilinosi į Italijos Baroką ir Karavadžo paveikslus. Viena paskaita buvo skirta ispanų Barokui ir karališkųjų rūmų dailininkui Diegui Velaskesui. Kursai baigti dviejomis paskaitomis apie modernizmą ir Nyderlandų tapytoją Vincentą van Gogą.
Kursus vedė literatūrologė, sielovadininkė, Lietuvos biblioterapijos asociacijos narė Virginija Tamošiūnaitė.
Graviūrų paslaptys
Paskaitoje apie vokiečių Renesanso genijų A. Diurerį (1471–1528) kalbėta apie „žmogiškumo amplitudes“. A. Diurerio meistrystė – graviūros. Jis šį žanrą įtvirtino ir pakylėjo iki tobulybės.
Dvi graviūros – „Šv. Jeronimas savo dirbtuvėje“ ir „Melancholija I“, sukurtos 1514 m., – aptartos detaliau. Paaiškėjo, kad jose paslėpta daugiau, nei mato akis. Menininkas, pasitelkdamas simbolius, užkodavo savo pasaulėvoką. Tiesa, nežinant tam tikrų istorinių ir kultūrinių kontekstų tuos simbolius perskaityti sudėtinga, reikia įsigilinimo, analizės, lyginimo.
Pirmosios graviūros įkvėpimu tapo dviejų šventųjų – šv. Augustino ir šv. Jeronimo – ginčas dėl šv. Jeronimo siekio išversti Bibliją iš hebrajų į lotynų kalbą bei garsi to meto Vokietijoje byla, susijusi su hebrajų raštais. Menininkui pastaroji byla asocijavosi su minėtu šventųjų ginču. Graviūroje šv. Jeronimas dirba, o šalia nutapytas moliūgas simbolizuoja ginčų tuštumą.
Antrojoje graviūroje palėpta filosofo, humanisto Džovanio Piko dela Mirandolos mintis. Jo veikalas „Kalba apie žmogaus kilnumą“, parašytas 1486 m., buvo tapęs Renesanso manifestu. Jame rašoma, kad Dievas žmogui jo sukūrimo akimirkoje dovanojo visų galimybių sėklas ir tik nuo žmogaus priklauso, kuo jis taps. Aptariant detalę po detalės, paaiškėjo, kad graviūroje esančiame lotyniškame užraše A. Diureris paliko klaidą. Jis užrašė ne „Melancolia“, o „Melencolia“. „Melaine chole“, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „juoda tulžis“, tačiau žodį skaitant kitu būdu, atsiveria nauja prasmė. A. Diureris tarsi kviečia žiūrovą pasirinkti, kokiu žmogumi tapti.
Nesustoti ties regimybe
Dviejų paskaitų pažintis su italų Baroko genijumi maištinguoju Karavadžu (1571–1610) stebino menininko drąsa parodyti to meto bažnytinės aukštuomenės pūvančius gyvenimus.
Jis pakylėjo prastuomenės moteris iki šventųjų, šių pečius savo paveiksluose apgaubdamas lengvais gelsvais šydais, kokius dėvėdavo „laisvo elgesio“ moterys, ar savo drobių šventųjų moterų prototipus pasirinkdamas iš prastuomenės merginų.
Karavadžas sugebėjo nutapyti akimirksnį tarp stebuklo ir kasdienybės. Tapydamas šventąjį Matą dailininkas tarsi suglaudė laiką – nutapė tris skirtingo amžiaus asmenis. Netikėjimo bukumas ir noro įsitikinti teisingumas atskleistas apaštalo Tomo, kišančio pirštus į Kristaus žaizdas, paveiksle. Įspūdinga apaštalo Pauliaus atsivertimo scena, kai per visą drobę nutapytas žirgo užpakalis, o Paulius, iki tol persekiojęs krikščionis, guli ant žemės, beginklis apsiginti nuo dvasinio praregėjimo.
Karališkųjų rūmų dailininkas
Ispanų Baroko meistro D. Velaskeso (1599−1660) kūryboje krikščionybės ženklai ryškesni ankstyvuosiuose paveiksluose. Paprastuose kasdienybės siužetuose atsiveria prasmė, paslėpta antrajame paveikslo plane. Sovietmečiu D. Velaskeso paveikslus lydėjo interpretacijos, išvalytos nuo religinių prasmių, kurias įžvelgia vakarų tyrinėtojai.
Dar jaunystėje D. Velaskesas tapo karališkųjų rūmų dailininku. Jis nesistengė karališkosios šeimos narių pagražinti – už tai ir buvo vertinamas. Net buvo išleistas įsakas, kad karališkosios šeimos asmenis gali vaizduoti tik jis. Dvare greta karalių portretų gimė juokdarių portretai. Dailininkas matė, kad juokdariais tampa ypač gabūs, išmintingi žmonės, dėl kilmės ar įgimtų fizinių savybių negalintys tapti dvariškiais, todėl jiems tekęs juokdarių likimas.
Dvaras dailininkui buvo ne tik saugumo garantas, bet ir spąstai – tapyti tai, ko nori kiti, bet ne tai, ko nori pats. Manoma, kad apie tai kalba „Meninos“ – šiam kūriniui analizuoti yra parašytas ne vienas straipsnis, net filosofinis traktatas.
Nuo pastorystės iki genijaus
Dvi paskaitas gilintasi į Nyderlandų modernizmo tapytojo V. van Gogo (1853–1890) gyvenimą ir kūrybą.
Borinažo šachtininkų kasyklos buvo V. van Gogo kūrybinio kelio pradžia. Siekęs tapti pastoriumi jis vyko į misijas Borinaže, tačiau misijos nesisekė ir pastorystės teko atsisakyti. Taip gimė jo pirmieji piešiniai, kurių pagrindinė tema buvo vargšai.
Pasirinkęs menininko kelią, juo ėjo be artimųjų palaikymo, per nesibaigiančius konfliktus su tėvu, kuris galiausiai sūnaus atsižadėjo. Ne sykį teko keisti gyvenamąją vietą, viską pradėti iš naujo. Neatsitiktinai V. van Gogo paveiksluose svarbus batų motyvas, tapęs nuolatinio išėjimo simboliu.
Dažnai už vaizduojamos realybės slepiama kita – dieviška. Netapęs pastoriumi V. van Gogas Gerąją Naujieną skleidė tapyboje. Saulėgrąža – atsigręžimo į Dievą simbolis, o saulė danguje – pats Kristus, kurio negalėjo kitaip pavaizduoti, nes protestantų tradicija draudžia piešti Šventosios Šeimos asmenis. Tyrinėtojų teigimu, V. van Gogas nutapė ir „Paskutinę vakarienę“, pamatęs ją kasdienybės akimirkoje tarp paprastų žmonių.
V. van Gogas, kaip ir M. K. Čiurlionis, buvo sinestetikas, todėl jo spalvos girdimos, ypač judančio, žvaigždėto dangaus. Išlikę daug tapytojo laiškų broliui Teodorui. Dalis jų prieinama viešai. Juos skaitant tarp gausybės kasdienybės smulkmenų galima rasti eskizus, idėjų aprašymus, paaiškinimus.
Kursai leido suprasti, kad didžiųjų genijų kūriniai atveria kelią mąstyti apie būtį. Dalyviai išreiškė norą ir kitą sezoną sulaukti tokių paskaitų.
Programą įgyvendino „Katino Murklio“ teatras, bendradarbiaudamas su Ukmergės Trečiojo amžiaus universitetu ir Ukmergės Vlado Šlaito viešąja biblioteka. Programą finansavo Ukmergės rajono savivaldybė.
