Ukmergės kultūros centras šiemet mini garbingą 80-ies metų sukaktį. Po šios įstaigos sparnu gyvuoja kelios dešimtys kolektyvų, kurie patys turi nevyriausybinių organizacijų statusą. Jie yra tvirtas mūsų rajono pilietiškumo pamatas. Gal ne kiekvienas žino, tačiau būtent ši įstaiga yra ir nepriklausomybės atkūrimo lopšys mūsų mieste – būtent ant šio pastato Sąjūdžio laikais pirmą kartą suplevėsavo Lietuvos trispalvė.
Didžiuojasi kolektyvais
Kultūros centras džiaugiasi čia veiklą vykdančiais meno saviraiškos kolektyvais: mišriais chorais „Vyturys“, „Bočiai“, „Melomanai“, moterų choru „Žemyna“, politinių kalinių ir tremtinių choru „Tremtinys“, moterų vokaliniu ansambliu „Cantilena“, mišriu vokaliniu ansambliu „Klasika“, folkloro ansambliu „Pyniava“, liaudiškos muzikos kapela „Provincija“, vaikų ir jaunimo teatro studija „Nykštukas“, mėgėjų teatru „Vilko pėdsakas“, muzikinio teatro studija, moterų liaudiškų šokių grupe „Vilkmergė“, pagyvenusių žmonių liaudiškų šokių grupe „Eglūnas“, linijinių šokių kolektyvu „Visada“, pramoginių šokių kolektyvu „Vėja“, šiuolaikinio šokio grupe „Everless“, tautodailės būreliu „Tapyba ant šilko“, rankdarbių būreliu „Kūrybinės dirbtuvės“.
Ukmergės kultūros centras – tai gyvas, nuolat augantis ir besikeičiantis kultūros židinys, kuris jau aštuonis dešimtmečius puoselėja meną, tradicijas ir kūrybinę saviraišką.
Istorijos pradžia
Įstaigos istorija prasidėjo 1945 m. balandžio 27 dieną. Tada buvo sudaryta kultūros namų švietimo taryba, kurios tikslas – rūpintis miesto kultūriniu gyvenimu ir meno saviveiklos ugdymu. Tuo metu įstaiga buvo pavadinta Ukmergės rajono kultūros namais, o pirmasis direktorius – Jonas Vitkūnas. Kultūros namai tuo metu įsikūrė Kauno g. 13-ame name. 1948 m. kultūros namai persikėlė į pastatą, esantį Kęstučio a. 5.
Sovietiniu laikotarpiu, kai buvo vykdoma vadinamoji kultūrinė revoliucija, buvo stengiamasi užbraukti iki tol buvusią kultūrinę veiklą, kuomet spektaklius statė mokyklų bendruomenės, įvairios organizacijos, Lietuvos kariuomenės I pėstininkų pulko kariai, buvo rengiamos parodos ir koncertai. Karo metu Ukmergėje taip pat veikė saviveiklinė teatro trupė, kuriai labai padėjo tuo metu mieste gyvenę profesionalūs aktoriai bei režisieriai: A. Kupstas, O. Kupstienė, S. Pilka, trupės statistė aktorė R. Varnaitė. Trupėje vaidino inteligentai, gimnazistai. Teatras turėjo dekoracijas, kurias sukūrė dailininkas E. Kulvietis, taip pat prožektorius, užuolaidas, smulkios butaforijos. Besibaigiant karui, daugelis menininkų buvo priversti emigruoti, o jei nepavyko, tiesiog prisitaikyti prie esamos situacijos, nes kitaip laukė susidorojimas, visiška užmarštis, neretais atvejais net ir mirtis.
1945 m. gegužės mėnesį atidaryta tapybos paroda, kurioje buvo eksponuojama aštuoniasdešimt Ukmergės dailininkų paveikslų, tarp jų – V. Karatajaus ir J. Kviesulaičio darbai. Buvo tęsiama Ukmergės teatro veikla, susiburia suaugusiųjų ir moksleivių choras, kuriam tuo metu vadovavo E. Kiškis. 1946 m. Dainų šventėje Vilniuje dalyvavo kultūros namų choras, šokių ratelis, vadovaujamas S. Daraškevičiūtės. Susibūrė dvi taip vadinamos „meninės saviveiklos brigados“, kurios su paruoštais spektakliais važinėjo po Ukmergės bei aplinkinius rajonus. Kultūros namų direktorius J. Vitkūnas skaitė paskaitas apie scenos meną.
Vadovų kaita
Nuo 1948 m. kultūros namams vadovavo A. Jankauskas, J. Bakučionis, M. Kusainova, S. Dautartas, F. Mozūraitė, A. Milvydas. Vadovai per tą laiką keitėsi kas kelerius metus.
Apie 1964 m. įstaigai vadovavo K. Antanaitis, po jo – J. Kondratas.
Praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmetyje labai išpopuliarėjo chorų veikla.
Beveik kiekvienoje įstaigoje mieste ar kolūkio bendruomenėje buvo chorai, kurie dalyvaudavo rajoninėse apžiūrose. Geriausiai pasirodę kolektyvai dalyvaudavo respublikinėse Dainų šventėse.
8-ajame dešimtmetyje ypatingai populiarūs tapo etnografiniai ansambliai. Kultūros namams vadovavo A. Rokas. Šiuo laikotarpiu paplito liaudies meno ir kraštotyros draugijos, buvo legalizuoti etnografiniai tyrimai. Tuo metu kultūros namuose taip pat veikė dramos būrelis, pagyvenusių žmonių šokių kolektyvas, meninio skaitymo ratelis, jaunimo šokių ratelis.
1975 m. buvo atidarytas naujasis, dabartinis, Ukmergės kultūros centro pastatas, įrengta 600 žiūrovų salė, atskira šokių salė, kabinetai darbuotojams. 3 500 m2 plotą užimantis pastatas tais pačiais metais pavadintas Ukmergės rajono kultūros rūmais.
Tuo metu direktore dirbo R. Žižienė. 1980 m. kultūros rūmams vadovavo A. Kaselis. Netrukus jį pakeitė M. Domarkienė, 1984 m. direktoriumi dirbo K. Zabiela, 1987 m. vadovo pareigas užėmė A. Šablauskas, nuo 1988 iki 1994 m. direktore dirbo L. Jegorenko, ją pakeitė A. Kučinskas. 1996–2010 m. įstaigos vadove dirbo E. Vaitkienė. Šiuo metu Ukmergės kultūros centro direktore dirba R. Graužinienė.
Įsteigtas klubas „Disputas“
Kultūros rūmuose 1985 m. įsteigtas kino klubas „Disputas“, kuris, pasak kino kritiko S. Macaičio, buvo unikalus reiškinys visoje Lietuvoje. Jo iniciatorė N. Velikarodnych-Kovarskienė rūpindavosi, kur gauti retesnių ir įdomesnių filmų. Po peržiūrų vykdavo aptarimai. Klubas buvo atviras, jame apsilankydavo nemažai kultūrine alternatyva besidominčių miesto žmonių. Šių žmonių branduoliui kilo idėja Ukmergėje kurti Lietuvos kultūros fondo skyrių, o 1988 m. – ir iniciatyva steigti Sąjūdžio grupę. Steigiamasis susirinkimas įvyko tuometinio teatro „63 kėdės“ studijoje, o tų pačių metų lapkričio 12 d. virš Ukmergės kultūros centro suplevėsavo Lietuvos trispalvė.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Ukmergės kultūros centro veikla dar labiau plėtėsi. Užgimė iki šiol gyvuojantys festivaliai ir šventės: kapelų šventė „Grok, armonika“, respublikinis vaikų ir jaunimo teatrų festivalis „Nenuoramos“, respublikinė kamerinių vokalinių ansamblių šventė-konkursas „Šventosios gaida“, kamerinių teatrų šventė „Camera obscura“, Eglės įžiebimo šventė. Vyko šiuolaikinio šokio šventės „LT-20144“, vaikų lėlių teatrų šventės „Debesų avytė“, tradicinių vestuvių muzikantų šventės „Juozapėli, grajink maršą“, šeimų šventės „Graži mūsų šeimynėlė“, šventė „Velykos pas Dėdienytę“, respublikinis moksleivių kino festivalis „2blis“ ir daugelis kitų. Rengiamos parodos, plenerai, simpoziumai, ekspedicijos, leidžiami kultūriniai leidiniai.
Nuo 1999 m. centras pradėjo puoselėti kino kultūrą – buvo pradėti rodyti kino filmai, kviečiami kino kūrėjai, kritikai, aktoriai į susitikimus su visuomene.
Įsibėgėjo ir profesionalių teatrų gastrolės – į svečius atvyksta garsiausi ir populiariausi, didžiausi Lietuvos teatrai, tokie kaip Nacionalinis operos ir baleto teatras, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, Nacionalinis Kauno dramos teatras, Oskaro Koršunovo ir Keistuolių teatrai bei kiti. Kultūros centro scenoje pasirodė ir Europoje ar pasaulio scenose žinomi atlikėjai – Kyjivo akademinis pučiamųjų orkestras „Kyiv Orchestra“, Charkivo nacionalinis akademinis operos ir baleto teatras.
Kultūros ministerija paskelbė Ukmergės kultūros centrą geriausiu 2015 metų kultūros centru. Už šį apdovanojimą buvo skirta premija.
Dirba 12 skyrių
Ukmergės kultūros centras vykdo aktyvią visoms auditorijoms dedikuotą veiklą. Aktyviai dirba 12 jo rajono skyrių: Dainava, Deltuva, Krikštėnai, Liaušiai, Pabaiskas, Siesikai, Taujėnai, Baleliai, Vepriai, Vidiškiai, Želva ir Žemaitkiemis.
Kolektyvas stebina renginiais, tarp kurių daugeliui puikiai pažįstama derliaus šventė „Aniuolų sargų kermošius“, respublikinis solistų ir vokalinių ansamblių festivalis-konkursas „Šventosios gaida”, kalėdinis labdaros koncertas „Baltas angelas“, kino vakaras „Po skambančiu ąžuolu“, tarptautinis mėgėjų teatrų festivalis „Prie dvaro“, liaudiškos muzikos šventė „Grok, armonika“, liaudiškų šokių festivalis „Susitikime prie Eglūno“, folkloro šventė „Padainuosim susiėję“, regioninė romansų šventė „Žiemos reveransas“.
Nuo 1998 m. visoje Lietuvoje žinomas Dėdienytės ir Agotėlės duetas, kurį įkūnija Ukmergės kultūros centro direktorė Rasa Graužinienė ir etnokultūros specialistė Vilma Mulevičiūtė-Sabaliauskienė.
Informaciją paruošė Ukmergės kultūros centras ir Ukmergės kraštotyros muziejus
