Pavasaris ir poezija – neatsiejama tradicija, nuo seno gyvuojanti ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse. Visą gegužės mėnesį įvairiuose šalies miestuose ir miesteliuose vyksta tarptautiniai ir respublikiniai poezijos festivaliai, konkursai, rengiamos eilėraščių kūrybos iniciatyvos, pagerbiami, apdovanojami žodžio plunksnos meistrai, kiti literatai.
Gražiai sutapo, kad į pavasarinį poezijos šurmulį įsiliejo ir laikraščio „Ukmergės žinios“ ne pirmus metus rengiamas poezijos konkursas. Jame buvo kviečiami dalyvauti krašto kūrėjai, mylintys poetinį žodį ir norintys savo eilėmis pasidalyti su kitais.
Nuoširdžiai dėkojame visiems savo eilėraščius atsiuntusiems autoriams. Kaip prisipažįsta patys kūrėjai – rašyti juos įkvepia meilė Lietuvai, gimtajam kraštui, savo šeimai, artimiems ir brangiems žmonėms, gamtos grožis, o kartais – tiesiog neįprastos ir stebuklingos kasdienybės akimirkos… Sulaukėme ir eilėraščių, skirtų ką tik paminėtai Motinos dienai.
Patys mūsų kūrėjai – kuklūs: šypsosi dar ne visad drįstantys pristatyti savo kūrybą plačiajai auditorijai. Sako – gal kada ateityje… Tačiau džiaugiasi paskatinimu ir galimybe paviešinti eilėraščius. Tad gerbdami jų pageidavimus kai kurių autorių eiles pristatome su jų inicialais.
Literatūrinis mūsų laikraščio konkursas skelbiamas ir eilėraščiai pristatomi įgyvendinant internetinės žiniasklaidos projektą „Ukmergės kūrėjų portretai“. Už juos – labiausiai patinkančius – gali balsuoti visi skaitytojai. Tereikia komentarų po šiais eilėraščiais skiltyje įrašyti sužavėjusio kūrinio autoriaus vardą, pavardę ar inicialus. Balsuoti kviečiame „Ukmergės žinios” feisbuko paskyroje iki gegužės 20 dienos.
Įgyvendinant projektą „Ukmergės kūrėjų portretai“ siekiama pristatyti Ukmergės krašto kūrėjus, reikšmingiausius kultūros įvykius. Jo metu kalbiname skirtingų kartų įvairių sričių menininkus, publikuojame jų interviu apie veiklą, sumanymus. Pristatome parodas, teatro, literatūros, muzikos renginius. Taip pat kuriami ir skelbiami vaizdo įrašai apie menininkus, jų kūrybos erdves.
Angelė Andrikonienė
Brandi meilė
Tu lydėjai mane į pavasarį
Baltu nuometu, rankon įdėtu,
Dovanojai gyvenimo prasmę,
Išaugintą ir daug ko išmokytą.
Tu lydėjai mane į saulėtekį,
Į saulėlydžio gaisrą liepsnojantį.
Tu lydėjai į šniokščiantį lietų,
Meilės glėbį, Tavim alsuojantį…
Aš prisimenu viską lyg vakar,
Baltą nuometą, tąkart uždėtą.
Aš jį saugosiu visą gyvenimą,
Kaip ir priesaką, Viešpačiui duotą:
Ir varge ir džiaugsme, ir nelaimėj
Ar laimėj – visada mes drauge,
V I S A D A.
Nesvarbu, kokia kaina…
Palydėk mane ir į rudenį,
Į gyvenimo rudenį brandų.
Meilė vertina ramų užutėkį
Ir rytus… meilės bučiniu ir
Kava su cinamonu gardintus.
Lietuva
Mano Lietuva,
Tavo kelias – lyg ilgas eilėraštis,
Nuo pirmosios raidės iki šiandien dienos.
Tave degino, šaudė, į Sibirą trėmė,
Išlikai nesuklupus,
Išdidi ir stipri visados.
Tavo vėliavos spalvos man gražiausios
Pasaulyje.
Šilko purpuras vėjyje plazda gyvai.
Kur bebūtų lietuvis, išsiblaškęs po visą
Pasaulį, –
Giesmę Tautišką gieda drąsiai ir išdidžiai.
Su švente, mano Lietuva!
Noriu Tau nusilenkti
Ir kartu su Tavim apkabinti kiekvieną
Šiltai.
Kurk toliau Tavo kelią atliepiantį
Ilgą eilėraštį
Su padange taikia ir gyva atmintim
Širdyje…
Žilvičio ašarom
Žilvičio ašarom Tave nuglostysiu
Medaus saldumo lūpas man pripildysi
Tavo dienas pavasariu nuspalvinsiu
Ir metų ilgesį paslėpsiu savyje
Net jei tylėsi, savimi kalbėsiu
Jei Tu suklupsi, aš Tave pakelsiu
Aš būsiu ta, kuri be žodžių laukia
Žilvičio ašaras paslėpus savyje
Ir jei kada naktis Tau per ilgai užtruktų
Aš būsiu ženklas, kad aušra sugrįžta
Vilties žvaigžde laukimą Tau paversiu
Ir lauksiu ženklo…
KAD MANE GIRDI
Linkėjimas…
Išliki Moterim,
Kai meilė ir kai džiaugsmas,
Kai praradimo liūdesys ir skausmas,
Kada aušra nudažo ryto dangų
Ir pirmas spindulys prabėga langu…
Išliki Moterim,
Saulėlydžiai kada liepsnoja,
Žiemos speigai gėles languose dovanoja,
Ruduo visus vaišina pienių vynu,
O mylimasis pečius žaismingai apkabina…
Išliki Moterim,
Su šypsena ir ašara, kai reikia,
Su išmintim ir su pagalba savo vaikui,
Jaukiais namais, svetingumu, gėlynais prižiūrėtais
Ir su kaimynais, prie arbatos „pamylėtais“…
Išliki Moterim
Dabar ir visada,
Nes tokia misija šioj žemėj
Tau duota!!!
***
Aš noriu dovanoti Jums gėles
Ir… šypseną, kuri man nieko
Nekainuoja…
Aš noriu dovanoti Jums… eiles,
Kurios… atleiskit –
Kartais net… nesirimuoja!
Aš noriu dovanoti apkabinimą,
Ir šilumą širdies dažnam…
Gal nereikšmingą…
Aš noriu dovanoti žmogiškumą,
Šio jausmo man…
Labai dažnai pristinga…
O Jums dėkinga būčiau
Už labai mažai…
Prasmingą vienišą širdelę… kavos puodelį…
Ir žodžius…
Kad „Tu žinotum… kaip man gyventi
GERA“…
PADĖKA MAMAI…
Tu tarsi praeitis,
Kur išminties sparnu
Siunti, kad Angelas
Mane apsaugotų…
Tu tarsi dabartis,
Tavos širdies balsu
Man žmones padedi prakalbinti!
Tu lyg lopšinės posmai,
Kur sapnuos
Dažnai lyg maldą
Aš kartoju…
O Tavo veidas
Nuotraukoj senoj
Man atmintim
Gyva pulsuoja…
Kurioj gyvybė ir mirtis,
Gyvenimas,
Audra ir lietūs,
Tačiau krūtinėj mano
Tavo širdis
Gyvenimui ir meilei
Kelią tiesia!
Dėkinga, Mama,
Tau esu, kad leidai
Kelią šį lyg dovaną
Su meile
Mano vaikuose
Nutiesti…
***
Laimingi būkit…
Kai pirmas saulės spindulys
Suvirpina blakstienas
Pažadindamas naujai dienai!
Kai langu ritas ašara
Tokia skausminga ir skaidri,
Tarsi praradus gerą draugą…
Laimingi būkit…
Kada pavasaris kvatoklis,
Apsikabinęs beržą žalią,
Sula lyg sveikata dalintis ima…
O vasara su žemuogėm ištepta suknele
Kiekvienas lūpas
Strazdanotu bučiniu
Dabina…
Laimingi būkit…
Kada ruduo, surinkęs paskutinį pėdą,
Dar spėja orą pagardint Vynu,
Kvepiančių medum….
Na, o žiema, tarsi sena bičiulė,
Pečius apgaubia kailiniais
Ir židiny ugnelę užkuria,
Sušildydama širdis
Ir namus…
Laimingi būkit…
Dabar ir visada,
Kol toks gražus
Gyvenimas!
Keliu per Gyvenimą…
Prabėgau per Gyvenimą
Lyg per nutiestą kelią…
Susirinkau metus, draugus,
Mintis ir šypsenas…
Sudėjau juos visus
Į nuostabią spalvotą skarą,
Kad bėgant metams
Mokėčiau apkabinti.
Ir padėkot…
Už gerą knygą,
Už kavos puodelį,
Už klausimą:
„Na, kaip Tu…
Ar dabar gerai?..“
Už saulės spindulį,
Už vienišą širdelę,
Kurią atsiųsdavot
Be atsako, tiesiog tik taip…
O aš labai norėjau
Su visais dalintis
Jausmais, šviesa
Ir šiluma širdies…
Ir Jus visus dar kartą apkabinti
Tam, kad Gyvenimui
Suteikt prasmės…
MAMAI
Aš atminimą Tavo saugau tarsi maldą,
Plaukuos ugnelė žaidžia kuriama…
O sapnuose šaukiuosi Tavo vardą,
Nors jau seniai pati esu mama.
Mums Tavo meilės keturiems užteko.
Mezgei, siuvai, pamokymus davei…
Ir visada lydėdama į kelią
Sakei – vaikeli, nepamiršk,
Kad čia tėvų namai!
Atleiski, Mama, per vėlai supratom,
Kiek daug Tu mums išdalinai…
O kai visi šeimas sukūrėm,
Anūkus savo mums užauginai!
Seniai nebėra namo, pievos, kelio, upės,
Nebėr vaikystės žiburio lange…
Tik topolis vaikystėj pasodintas
Man primena, kad čia pradžių pradžia…
Aš atminimą Tavo
Saugau tarsi maldą
Ir mintyse dažnai,
Kad myliu,
Tau sakau…
Andrius Mikaliūkštis
Laikinumas
Skrieja metai vis greičiau ir greičiau,
O laiko sulaikyti, rodos, jau nebegali.
Gyvenimas tik senka, lyg upė vasaros kaitroj,
Žmogus per silpnas keisti laiko tėkmę.
Tik metai nulekia kaip paukščiai į šiltus kraštus –
Juk niekas nebegali jų jau sugrąžinti.
Ak, kodėl taip graudu,
Taip sunku darosi širdy?
Nuvyto metai, tarsi gėlės,
Nušalo, tarsi obelys,
Pražydusios pavasarį ankstyvą,
Supuvo, tarsi obuoliai rudens,
Ir mūsų niekas jau nebesuras.
Dėkoju
Dievuli, dėkoju Tau už rytą,
Už saulės spindulį ankstyvą,
Už gražų žiedą pražydusios gėlės,
Už paukščio giesmę rytmetinę,
Už mėgstamos kavos puodelį.
Dievuli, dėkoju Tau už dieną,
Už mylimus vaikus šalia,
Už šeimą, kad šalia yra,
Už laiką – laikiną ir brangų,
Už kvapnią duonos riekę.
Dievuli, dėkoju Tau už vakarą,
Už rankas ir kojas,
Už akimirkas laimingas,
Už prisiminimus šviesius,
Už liūdesį ir skausmą.
Dievuli, dėkoju Tau už naktį,
Už meilę begalinę,
Už darbus nudirbtus,
Už viltį, guodžiančią mane,
Už viską viską, ką turiu…
Emilija Paunovaitė
Išduodančios akys
Mylėk akis, juk jos nesensta,
Ilgi plaukai ir švelnios rankos mums neamžini.
Mylėk širdim, nes ji negęsta,
Tik ten, įskėlus kibirkštį, įsižiebia ugnis.
Išmok laikyt ne vien už rankos,
Atminty mieliau man būtų pasilikt,
Juk rankos iš anapus neištiesiu,
O laikyt pačiam našta per daug sunki.
Išmok mylėt mane kaip muzikantas,
Atsargiai liesdams klavišus,
Bijodamas užgaut ne tuos.
Ir nors meilei žodžių aprašyti neužtenka,
Tu atpažinsi ją, vienintelę, nesenstančią,
Kurią parodys akys, paslapčių laikyt nemokančios, bet žiūrinčios širdim.
Loreta Talutienė
Prisiminimai
Tavo širdy ir vėl pabunda jausmai…
Ten, kur žaidė vaikystė, kur liko kiemo draugai.
Ir visai nesvarbu, kur dabar gyveni –
Į savo vaikystės laikus mintyse sugrįžti.
Bėga nubėga gyvenimo pėdos į tolį.
Dienos pašėlusiai lekia ir reikia viską suspėt.
Būna akimirka, kartais, imi ir sustoji –
Širdis krūtinėje ima jautriai virpėt.
Prisiminimai aplanko tave ir apglėbia
Kaip skraistė šilta, kai gyvenime šėlsta pūga.
Taip į vaikystę mintys netyčia nubėga –
Užmerkus akis tu matai vėl mažą save.
Verta turėti vaikystės namus, kad sugrįžtum.
Pagrindas tvirtas po kojom į ten, kur eini.
Džiaukis gyvenimu. Jį mylėk ir branginki.
Prisiminimai vėl suspurda tavo širdy…
Vasarėlė
Ak, ta vasara trumputė,
Jau, žiūrėk, ir rugiapjūtė.
Vos įdegt suspėjau kojas –
Jau rugsėjis atropoja.
Ak, ta vasara greita
Kaip aguona raudona –
Visas laukas čia žydėjo,
Šast – ir viskas nubyrėjo.
Su daina daržan keliauju –
Laistyt ir ravėt skubu.
Koks dėkingas metų laikas…
Gėriui nugarą lenkiu.
Nors kelioms dienoms prie jūros…
Ir vis tiek man, kad lietus
Į bangas įmerksiu kojas…
Koks saulėlydis gražus.
Skubam paklausyt orkestro:
Giesmininkų ir vabzdžių.
Uodas didelis maestro –
Plojam jam lyg paryčių.
Tokio grožio pasiilgsiu,
Lauksiu ištisus metus.
Vasara – geriausias laikas –
Nieko man gražiau nebus.
Žiema
Medžiai nusirengė,
Paukščiai išskrido –
Ateina žiema.
Šaltis sukaustė
Vandenį. Gyvastį –
Artėja žiema.
Lapai mirštantys,
Sniegas krintantis –
Vėlei žiema.
Žmogus susigūžęs,
Maldoj pasinėręs –
Žiemos aimana.
Žvėrys nurimo,
Saulė pranyko
Žiemos migloje.
Kas gyva pasislėpė.
Žemė ilsėjosi
Žiemos patale…
Antanas Šimatonis
MAMAI
Skiriu Motinos dienai
Tu įsčiose mums dovanojai šį žodį,
Jisai kaip ir duona brangus…
Jame telpa laikas nuo sausio lig gruodžio,
Jame telpa žemė, dangus.
Virš mūsų lovelių spindėjo dvi saulės,
Vaikystė ilsėjos delne.
Prieš miegą į pasakų, burtų pasaulį
Pakildavom su lopšine.
Mums augant, negęstančios Tavo saulutės
Lydėjo mus lyg švyturiai.
Vingiuotam kely nebeleido pargriūti,
Padėjo išlikti švariais.
O Tavosios rankos! Nuo darbo sugrubę,
Jos užsklendė alkiui vartus…
Ir mes nepristigom nei batų, nei rūbų.
Tau triūsiant vis buvom kartu.
O Tavo širdis… Tai sielų krosnelė,
Taip sklido namuos šiluma.
Vaikų sielas šildyti šitaip tegali
Tik mylinti šeimą mama.
Kai kartais jėgų savyje nebetenkam,
Negirdime klevo giesmės,
Mums padeda Tavo išvargusios rankos,
Jos atveda vėl prie versmės.
Nors metai, dėliodami raukšlių mozaiką,
Tau spalvina plaukus šerkšnu,
Veide dvi saulutės vis vien išsilaiko,
Ir delnas išlieka švelnus.
Kai grįžę namo, anūkus apkabinę,
Nerasim tarp mūsų Tavęs,
Tyloj nuskambėjus vaikystės lopšinė,
Tave pas mus vėlei atves…
**
LAIKO UŽDANGA
Išėjusiems Tėvams
Šiandieną laiko uždanga pakyla,
Tu, Tėve, vėlei stovi priešais mus.
Ir takeliu iš kapinių pro šilą
Lėtai kartu sugrįžtam į namus.
Jaunystėj išbraidytos pievos slenka,
Laiku ir dulkėm uždengti takai.
Čia mus mažus nešiodavai ant rankų
Ir pirmą žingsnį žengiant prilaikei.
Susėskime, kaip ir anksčiau, prie stalo.
Jisai tas pats, ir ta pati kėdė,
Ir Tu toks pat, tik nuo tamsos pabalęs…
Tu nekalbėk, tik tyliai pasėdėk.
Pabūki šiandien, Tėve, šeimininku
Ir kaip anksčiau paragink mus pietų.
Mūsiškė duona Tau dabar netinka,
Nes Amžinąją Duoną valgai Tu…
Nereikia Tavo žodžių – kalba akys,
Jų klausomės – jos vėlei taip arti…
Kiek šiandien jos tylėdamos pasakė,
Prikėlė tai, kas buvo užmaršty…
Visiems mums šventę atnešei, Tėveli,
Deja, tokia trumpa ji, jau vėlu,
Jau laikas vėlei ruoštis Tau į kelią…
Lėtai sugrįžtam tuo pačiu šilu…
Ant antkapių vardais likimai žaidžia,
Užrašo vis naujus Mirties slėny…
O Laiko uždanga štai nusileidžia,
Ir vėl prie kapo liekame vieni…
ANT MOTINOS ŽEMĖS KELIŲ
Motule, leisk prisėsti tau ant kelių,
Priglausk prie kmynais kvepiančių kasų.
Tai kas, kad mano smilkiniai pabalę, –
Vis viena tavo kūdikis esu.
Aš tavyje girdžiu gimdyvės riksmą
Ir meilės priesaiką jaunų širdžių,
Ir skirtą pabaigtuvėms dainą linksmą,
Ir raudą TEN išėjusiam girdžiu.
Klausausi tavyje gandrų kalimo,
Žiogų raudos, lakštingalos giesmės,
Lyg sielos atgaivos gyvos lopšinės –
Ramybės, gėrio nešančios versmės.
Matau kaip nudžiungi, kada po kojom
Bekrintantį grūdelį pamatai.
Ir tavo veidą glostantis artojas
Sujungia jį su tavimi tvirtai.
Nebesvarbu – turtuoliai mes, benamiai,
Geros širdies, ar pykčio apimti.
Visi su tavimi, motule Žeme,
Kaip tas grūdelis esam sujungti.
Priimki, Žeme, mus visus ant kelių,
Priglausk, kaip glaudžia kūdikius mama.
Ištirps ledokšniai, sielose įšalę,
Ir būsime viena darni šeima.
LAIKO SŪPUOKLĖSE
Kur ošė kaimas – dar sodyba rymo.
Sena, palinkus, be veidų lange…
Šiandieną vedamas prisiminimų
Aš vėlej pievoj su dalgiu drauge.
Vėl mintimis skubu į gegužinę,
Kur laukia akys, pilnos paslapčių.
Aušrinė mums įpils jaunystės vyno,
Ir dūksime linksmi lig paryčių.
Ir kaip nedūkti, kai krūtinė kaista,
Kada aplinkui tiek veidų jaunų,
Kada jaunystei daug kas būna leista
Ir nebetrūksta saulėtų dienų.
Po daugel metų stoviu savo pievoj.
Neliko pirmame lape raidžių –
Nei gimto namo nebėra, nei ievos,
Ir šulinio svirties nebegirdžiu.
Kokia negailestinga Laikui duoklė –
Praradome draugus, gegužines.
Nebeatlaikėm laikmečio sūpuoklių
Sodybos, kaimai, o taip pat ir mes.
Likimas ašmenis taip išgalando,
Kad kaimo vietoj liko tik žaizda.
Ir manyje įkirto gilų randą,
Kuris nebeužgis jau niekada…
V. K.
Po šokių…
Ilgai ilgai aš dar sėdėjau,
Kai išėjai tu taip staiga.
Aš laukiau čia, tavim tikėjau,
Kad tu sugrįši paslapčia.
Ir prisiartinus iš lėto,
Priglusi švelniai prie peties…
Aš nesakysiu nė žodelio –
Lauksiu, kol širdys prakalbės.
Pajusiu tavo švelnų kvapą
Ir pirštus savuose delnuos.
Atversim šitą pirmą lapą,
Kuris daugiau nesikartos.
Prisilietimas – lyg srovė per kūną,
Toks nedrąsus, tyras ir trapus.
Tegul visas pasaulis tyliai būna,
Užmiršęs praeities kelius.
O kai šešėliai susilies į vieną
Ir tavo veidas atsidurs greta…
Pirmas bučinys sugriaus tą sieną –
Saldus lyg vaikiška malda.
Būk mano mūza
Būk mano mūza – tuo virpesiu ryto,
Kurio akyse telpa viso pradžia.
Esi ta ugnis, kurioje ištirpdyta
Kiekviena naktis, pasibaigusi čia.
Būk mano mūza – tyliuoju šnabždėjimu,
Švelnumu, kur riša lyg šilko gija.
Esi ta ramybė, kuria aš tikėjau,
Ieškojau danguj, o radau tavyje.
Būk mano mūza – laukų begalybe,
Vandens skaidrumu ir miškų rimtimi.
Tu esi tai, kas pasaulį pripildo
Ir daro jį gyvą, kol esam arti.
Būk mano mūza – ta dvasios ramybe,
Virš kasdienybės kur pakelia mus.
Esi manyje lyg malda, ta didybė,
Sujungianti žemę ir sielos namus.
Būk mano mūza – šviesa nemirtinga,
Kurią aš seku, kai aplinkui tamsu.
Vesk mano mintį, kur laikas pradingsta,
Kur tavo vardu aš kvėpuoti drįstu.
Būk mano mūza – visatos pilnatve,
Vieninteliu aidu, kurį aš girdžiu.
Dabar aš žinau – per visą šią gatvę
Aš ėjau į tave… savo Meilės vardu.
Visatos Centras
Krūtinę pučia, trūksta jau erdvės,
Nes jame telpa genijus didysis.
Jis trokšta aukso, nuolankios garbės,
Ir kad kiekvienas lenktųsi išvydęs.
Jam maža duonos, maža ir stalų,
Jis godžiai ryja žvilgsnius ir plojimus.
Pasaulis jam – tik fonas tarp gėlių,
Jis – vienas, rašantis visiems likimus.
Bet kai užges prožektorių šviesa,
Jis liks tik vienas su savo šešėliu.
Išryškės tuščia, vargana tiesa –
Siela paskendo po aukso smėliu.
Kas gi tie laurai, turtai tie visi,
Jei tavo vardas niekam nealsuoja?
Tu liksi aidas tuščiame kely,
Kurį tik rudenio vėjai nešioja.
Tikras didumas – ne sauja garbės,
O gebėjimas kitą širdim suprasti.
Kas pūtės – virs tik dulkėm būties,
Nes tuščioj taurėj nieko nerasti.
Daiva Urlikienė
Odė mylistoms mūsų prieteliams
Tai ištempkit ausis savo,
Paklausykite, prieteliai.
Nieks čia jūsų neapgavo,
Pakalbėsime „biškelį“.
Atkeliavom iš toli –
Iš pačių Varnių.
Arielkėlė mums karti,
Nėr pas mus piktų barnių.
Aš ir mano geradėja
Vaikštom po svietelį.
Skleidžiam tik geras idėjas,
Ganom jus, avelės.
Aš esmi Antanas –
Geras kunigėlis.
Ne koksai prabangus ponas,
Bet smarkus kaip vėjas.
Mėgstu eiles išdainuoti
Nuo pačios jaunystės,
Žmonėms reikiant parokuoti
Kaip gyvent meilystėj.
Šalia manęs stovi miela
Davatkikė jauna.
Visa ji tikrai dar ciela
Ir už mane kaunas.
Šiosios vardas gražus – Rožė.
Jai sakau – kvietkeli,
Niekas meilės dar negožė,
Net mans ūms būdelis.
Eisiu jau greitai prie daikto,
Kurį noriu jums sakyt.
Jis tikrai yr pačiu laiku,
Galit mintin inrašyt.
Vaikštom mes po savo kraštą
Trobon bet kokion,
Pasakojam apie žmones rašto,
Kurie įrašyti knygon ton.
Ją vadinkit kaip tik norit,
Savo daiktus mislyt galit.
Bet, tikiuos, neeis ling orą
Svarbūs žodžiai šiandien šit.
Pasakosiu jums trumpai
Apie amžių svarbųjį,
Kuomet rašto žmonės
Triūsė, iki kol galį.
Tik sakau jums aš rimtai.
Prasidėjo iš pačios,
Aštuonioliktais šimtais
Rimtas darbas nuo pradžios.
Štai Antanas Klementas,
Iš Laumių atėjęs,
Netol du šimtu eiliuotų
Kūrinių padėjęs.
Ten – žemaitiška dainelė,
Revoliucijos laikais rašyta.
Ot skambi jojo plunksnelė,
Nekaip lazdė netašyta.
O Strazdelis gi giedorius,
Po sveitelį blaškės,
Ale jo gegul raiboji
Budin svietą iki krašto.
Tai Valiūnas, mūs draugelis.
Ir Daines žemaičių,
Ir ant krašto marės, Palangos miestelėj,
Kur Birutės kraitis.
Rašė išsijuosęs
Dviem kalbom iš karto.
Viskam pasiruošęs.
Ne garbės ar turto.
Va tai tau botanikas
Jurgis Ambraziejus,
Rašo, kad be panikos
Dirba su šeima iš vieno.
Atseit esti sau žmogelis
Šarpus kožnam darbe.
Ach, tas Ambraziejus,
Duok jam, Dieve, garbę!
Štai Savickas Pranas
Taipog kunigs buvo.
„Pustymus“ parašė,
Kurie nepražuvo.
O Nezabitauskis
Garsus Kiprijonas.
Rašė eilas savo,
Būdamas klebonas.
Rašė rinktinėlę
„Eiliavimas lietuviškai“.
Lietuvio liežuvėlyje
Tiktai puikiai žemaitiškai.
Apie lygybę svieto,
Neteisingumą pono.
Apie kuloką kietą,
Carizmo kvapą opų.
Tas karo gydytojas
Savickis mūs Antanas
Parašė apie metų laikus.
Net pykos su Dionizijum Poškanu.
O Kajetonas Aleknavičius
In mitologijų paniręs,
Paaiškino visiems balvanams,
Tai stipriai jau datiręs.
Kad knygą reik branginti,
Skaityt ją ir mylėt,
O ne burtais kankintis
Ir nieko nebturėt.
Tai Ansgaras Rožėnas
Išmokė mus kalbėt
Apie svarbiausią jausmą,
Kuris širdy negali nutylėt.
Apie Doriutę rašė
Dainuškoje savoj.
Ir meilės iš jos prašė
Praeityje gražioj.
Skambiom eilom „Raštuos lietuviškuos“
Ažukalnis Zagurskis rašė,
Mylėt užmirštą tėvų kalbą
Meilingai mūsų prašė.
Štai gi Želvys Želvavičius
Nekoks gal buv poeta.
Rimai gal nevaizdingi,
Nors turi stiprų metrą.
O turim mes didžiuotis –
Moters pas mūsų retos,
Stipriai jos tur rokuotis,
Kad būtų lygiagretos.
Štai Praniauskaitė –
Didi, gabi poeta.
Silpna, liauna mergaitė,
O eilės kaip nulietos.
Draugėn su Baranausku
Suėjus kažkada,
Ir nieks mane neklauskit
Apie jos didį talentą.
Didysis tremtinys,
Už gimtinę kovojęs,
Klemensas tai – Kairys
Žymus mūsų istorijoj.
Tai Baranausko draugas,
Smarkus jo geradėjas.
Eilas „Dienelė brėkšta“
Taip padabniai sudėjęs.
Jokūbas Daukša –
„Berlyno akademikas“.
Carizmo priešas, ir gana,
Prieš uniją taip priešinas.
Eilas garsias parašęs
Apie blindelę paupy,
Nei užtarimo jokio jis neprašęs
Net savo smerčios pabaigty.
Va ir Jasevičius Anupras,
Slapyvardžių turėjęs daug.
Arba Rimkevičius Petriukas
Taip kūrė gražiai podraug.
Dar viena moterytė yra –
Uršulė Tamošiūnaitė,
Tik gaila, ka ne stipriai kūrė.
Labiau daraktore ją skaitė.
Dar viens didi poeta kūrė.
Silvestras tai – Gimžauskas.
Priešus rusizmo būrė.
Savos kalbos tai liaupsis.
Labai pasitarnavo
Dėl draudžiamos spaudos
Ir žmones jis rokavo.
Nereik jiem arielkos.
Jau gal jums nusibodo
Sėdėt čia ir klausyt
Apie mokslinčius, rodos,
Ir kaktą taip kasyt.
Bet paklausykit ano,
Prieteliai jūs mieli,
Tai – Dievo, o ne mano
Aš rodau pirštelį.
Minėjau jums taipogi
Apie daug garbingų
Ir moterų, ir vyrų,
Toj knygoj minimų.
Nepaminėjau dar jums
Daugel kitų vardų,
Bet patiem pasiimti
Ir paskaityt liepiu.
Kaip reik gyventi,
Kaip raidas reik mylėt.
Nelaukit, kol pasensit,
Nėra kada bezdėt.
Tad imkit ir žiūrėkit,
Rašykit atmintin,
Norėkit ir galėkit
Žingsniuoti ateitin.
Kalbėtume mes ilgai,
Bet džiūsta gerklelė,
Neškit dešros tarielką
Ir skalsų butelį.
Jau pavargo mano kvietka,
Žiūriu – vos pastovi,
Tad, brangi skaisti susiedka,
Klok mumi palovi.
Eisim pailsenti,
O rytojaus rytą
Teks kitur beldenti
Ir sakyt, kas parašyta.
