Prieš dvejus metus grupelė jaunų žmonių sumanė buvusią Lyduokių mokyklą prikelti naujam gyvenimui ir įkurti čia meno rezidenciją. Tvarkomoje erdvėje jau vyksta renginiai, telkiantys vietos bendruomenę ir atvažiuojančiuosius. Iniciatyvos ėmėsi Mikalojus, Leonora, Konstancija ir Rapolas Smulskiai bei Taisija Burtovaja.
Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė
Tvarkomoje erdvėje jau vyko keletas didesnių renginių, o šiemet, birželio 15–24 dienomis, surengta pirmoji rezidencija, kurioje dalyvavo penkiolika jaunų menininkų.
Pradžioje įkūrėjų branduolį sudarė Leonora, Rapolas ir Morta Narkauskaitė, kuri vėliau atsitraukė. Dabar pagrindiniai įkūrėjai – Mikalojus, Leonora, Konstancija ir Rapolas, kilę iš Ukmergės rajono, Kartėnų kaimo, ir Taisija – vienintelė iš svetur.
Smulskių šeimoje Mikalojus yra vyriausias brolis, tada – sesė Apolonija, kuri gyvena Kartėnuose, Leonora yra vidurinioji, po jos gimė trejais metais jaunesnis Rapolas, o Konstancija – jauniausia. Mikalojus jau turi savo šeimą – žmoną Uršulę ir dukrą Vilūnę.
Sąsajos su Ukmerge
Mikalojusmokėsi Ukmergėje Užupio vidurinėje mokykloje ir lankė tuometinę Dailės mokyklą. „Atvažiavus iš kaimo vidurinėje mokykloje susidraugauti su visais buvo sunkiau. Dailės mokykla buvo išsigelbėjimas – dirbo labai geri mokytojai ir supo „faini“ žmonės – Raimonda (Monė), Gerda, Martynas ir kiti. Monė su Gerda ruošėsi važiuoti į Vilnių stoti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir pasiūlė man. Aš su jomis išvažiavau gana spontaniškai, vos ne kitą dieną. Aišku, neįstojau, bet priėmė mokytis neakivaizdžiai“, – pasakoja Mikalojus. Pusę metų jam teko važinėti. O paskui išsikraustė gyventi į Vilnių, tad nuo šeimos atsiskyrė gana anksti, būdamas penkiolikos. „Tai buvo didelis pokytis, kuris turėjo daug teigiamos įtakos“, – prisimena jis.
M. K. Čiurlionio menų mokykloje Mikalojus mokėsi grafikos. Ją baigęs įstojo į Vilniaus dailės akademiją taip pat į grafiką, bet po antrojo kurso perstojo į skulptūrą. „Nesinorėjo likti plokštumoje, norėjosi eiti į platesnes erdves“, – paaiškina.
Studijų metu darė „House project“ (liet. „Namo projektą“), kuriame viskas vyko labai panašiai, kaip ir Lyduokiuose. Turėjo vieną didelį kambarį, kur gyveno daug žmonių ir kartu, nors dar labai nesąmoningai, darydavo įvairius vyksmus. „Renginiais gal nepavadinsi, bet jau buvo užuomazgos“, – dalijasi jaunas vyras. Gyventojai mokėdavo nedidelę nuomą. Po to persikėlė į kitą erdvę – „Studium P“, ten kūrybiškumas jau buvo sąmoningesnis ir skleidėsi renginių kitiems pavidalu.
Mikalojaus gyvenime svarbią vietą užima muzika. Ukmergėje, Egidijui Daruliui subūrus dambrelininkų būrelį, išmoko groti dambreliu, nors aktyviai dar nemuzikavo. Būtent skulptūros studijų metu pradėjo dirbti su garsu, kaip medija. Kūrė garso instaliacijas ir gilinosi į patį garsą, kol galiausiai pats pradėjo gaminti muzikos instrumentus.
Ukmergė ilgą laiką buvo Leonoros gyvenimo centras. „Pradžioje lankiau mokyklą Šešuoliuose, paskui – Ukmergėje. Čia vyko visas mano gyvenimas iki kokių dvidešimties metų“, – pasakoja ji. Leonora lankė Ukmergės meno mokyklą, aktyviai dalyvavo jūrų skautų veikloje, kartu su ja į skautavimą įsitraukė ir jaunesnieji Konstancija su Rapolu. Tad daug vasarų praleista „Skautų slėnyje“, kur įgijo renginių organizavimo bei vertingos gyvenimiškos patirties. „Aš jaučiuosi, kad čia – mano gimtinė, mano gimtas kraštas“, – tęsia Leonora.
Baigusi mokyklą Ukmergėje ji išvyko metams laiko savanoriauti į Čekiją. Grįžusi pasirinko ne meną, o gamtos mokslus. Įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, studijavo aplinkotyrą: „Buvo labai įdomu, nes daug ekologijos temų. Tai vis dar yra svarbi mano pasaulėžiūros dalis“. Meilę gamtai įkvėpė ilgametis Jono Basanavičiaus gimnazijos biologijos mokytojas Giedrius Švitra.
O kaip atsirado menas? „Aš užsiimu ir menais, bet niekada nevadinau savęs menininke ir nemėgstu klijuotis etikečių, nes aš tiesiog esu žmogus, kuriam įdomu daug dalykų, – sako Leonora. – Domiuosi ir esu atvira daug kam. Esu kūrybingas žmogus, bet niekada nesijaučiau menininke, kuriančia turinį“.
Konstancija Ukmergėje mokėsi Užupio pagrindinėje mokykloje, paskui – Antano Smetonos gimnazijoje, lankė meno mokyklos Dailės skyrių, tačiau jo nebaigė. „Tada dar galvojau, kad esu „moksliukė“, nieko nebespėjau ir teko pasirinkti, ar menas, ar pažymiai. Pasirinkau pažymius, bet vis tiek visada su didžiausia meile grįžtu pas visus Dailės skyriaus mokytojus“, – sako mergina. O specialybę ji vis tiek pasirinko meno krypties. Šiuo metu studijuoja Telšiuose Vilniaus dailės akademijos fakultete juvelyriką, baigė antrą kursą. Tiesa, prieš tai išbandė studijas Vilniuje, bet, supratusi, kad nori įgyti amatą, o juvelyrika nuo vaikystės buvo „arti širdies“, pasirinko Telšius. Be to girdėjo daug gerų atsiliepimų apie šią studijų programą. Dabar daugiausia laiko praleidžia Telšiuose, o čia tik sugrįžta.
Taisija yra iš Kauno. Ji yra baigusi muzikos mokyklą. Vilniaus Gedimino techniko universitete (dabar – Vilnius TECH) baigė kūrybines industrijas. Paskui išdrįso dar labiau pasukti į menus, tad dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoja šokį. Baigė pirmą kursą.
Iš rezidencijos įkūrėjų vienintelis Rapolas liko nepakalbintas, mūsų apsilankymo dieną jis darbavosi miške – pjovė lentas naujoms rezidencijos grindims. Apie brolį šiek tiek papasakojo Leonora. Rapolas Ukmergėje lankė Užupio mokyklą, dešimtoje klasėje išvyko mokytis į Kauną. Norėjo būti baldžiumi, tačiau tais metais nesusidarius kursui, teko perstoti į dizainą. Vėliau įstojo į Vilniaus dailės akademijos fakultetą Telšiuose į dizainą, o šiuo metu studijuoja Vilniuje skulptūrą.
Dalis rezidencijos narių kartu muzikuoja grupėje „Braška lizdas“ – dainuoja lietuvių liaudies dainas, ištrauktas iš archyvų, ir groja elektroninę muziką.
Rezidencijos idėja
Mintis pirkti pastatą Lyduokiuose gimė ūkininkui Audriui Smulskiui. Pasak dukters Leonoros, jų tėtis perka ir parduoda žemės ūkio techniką Skandinavijos ir Lietuvos aukcionuose, o kartais įsigyja ir gana neįprastų pirkinių. „Tėtis mėgsta pirkti keistus dalykus. Jis atranda, „užsikuria“ ir jam reikia. Dėl to mes turime, pavyzdžiui, laivą“, – pasakoja mergina. Kai Lyduokių mokyklos pastatą pradėjo pardavinėti aukcione, Smulskiai neturėjo tiek pinigų, kad jį įsigytų ir to neplanavo. Tėtis siūlė pastatą įsigyti draugams. Tačiau niekas nepirko, aukcionas buvo skelbiamas pakartotinai, per kelis metus pradinė kaina pažemėjo. „Tada tėtis nukūlė grūdus, pasitarė su Rapolu, kuris tuo metu mokėsi dvyliktoje klasėje, ir nupirko“, – prisimena Leonora. Pastatą užregistravo sūnaus vardu. Tai buvo maždaug prieš dešimtmetį. Pirmiausia šeima atliko pastato lopymo darbus, nes dar veikiant mokyklai jos stogai jau buvo kiauri. O tada gan ilgą laiką nieko nedarė, kol ėmė kirbėti rezidencijos idėja.
Pasak Taisijos, Lyduokių rezidencijos iniciatyva gimė iš draugystės, nes grupė kūrybingų jaunų žmonių jau kuris laikas būrėsi, organizavo stovyklas, kur buvo labai daug šėlsmo ir kūrybiškų užduočių. „Tų žmonių atvažiuodavo vis daugiau ir daugiau, kol tapo labai daug. Mes jautėm, kad turime energijos, kurią norisi kažkur įdėti.
„Kadangi čia yra mūsų šeima ir atsirado ši vieta, taip viskas ir susijungė“, – sako Leonora. Pasak jos, žodžiai „meno rezidencija“ iškilo, ieškant pavadinimo. „Visi dalykai, susiję su menu yra labai įdomūs mums ir būtent tai čia ir vyksta, – dalijasi pašnekovė. – Kadangi čia yra dag vietos, norisi kviesti gyventi ir kurti kartu“.
Konstancija prisimena, kad tėvai turėjo didelį ratą artimų draugų, taip pat auginusių vaikus. „Mes esam iš penkių vaikų šeimos, draugai – iš septynių, kiti – iš keturių“, – vardija mergina. Kadangi visų vaikai buvo maži, visi kartu ir augo, darydavo savo stovyklas. Vėliau stovyklos baigėsi, bet bendrystės ir dalijimosi poreikis išliko. „Mintijom, mintijom, kad norisi ir dabar tokio gražaus būvio, nes tai buvo nuostabus laikas ir pati geriausia vieta augti. Ir tada sakom – kodėl gi suaugus nedaryti to paties? Iš pradžių tas savo stovyklas darydavome pas Mikalojų ir Uršulę namuose. Žmonių ratas didėjo, pradėjom nebetilpti, ėmėm svarstyti – o kodėl gi to nepadarius dar didesniu renginiu?. Mokykla tam buvo puiki erdvė. O tada viskas užsisuko“, – dalijasi Konstancija.
Lyduokiuose kol kas rezidavo vienas žmogus – Kamilė, kuri kartu su Leonora čia gyveno visą gruodžio mėnesį. Merginos gamino kaukes, piešė, tyrinėjo skirtingas technikas, eksperimentavo su muzika. „Kai gyveni čia, daug įkvėpimo ateina iš paties pastato, nes jis yra labai didelis, gali atrasti daug visokių kampelių. Dažnai kūryba ir siejasi su tuo, ką gali pasiūlyti šitos erdvės“, – pasakoja Leonora.
Pasak jos, visi čia daro visko po truputį, bendrose veiklose jie visi kartu mokosi, ieško, eksperimentuoja ir kol kas nėra galutinio rezultato.
Už meno rezidencijos ir muzikinės grupės ribų yra ir kitos veiklos. Leonora dirba kartu su Mikalojumi, kuris turi garso instrumentų įmonę. Gamina plieno liežuvėlio būgnus, kišeninius ir įprastus gongus, elektroninius instrumentus.
Taisija šiuo metu dirba su menininke Lina Lapelyte komunikacijos ir koordinavimo srityje. Baigia projektą su Emilija Škarnulyte.
Vienas gausiausių renginių rezidencijoje – Užgavėnės, į kurias susirinko apie pusantro šimto žmonių, pasipuošusių kaukėmis ir gąsdinusių žiemą. Tai buvo išėjimas į vietos bendruomenę. Prieš tai, rudenį, vyko festivalis su kūrybinėmis dirbtuvėmis ir koncertais. Galbūt jį kartos ir šiemet. Renginiai nemokami. Kol kas viskas daroma iniciatyvinės grupės lėšomis ir resursais. Kadangi daugumoje renginių vyksta ir vaišės, organizatoriai kviečia paaukoti.
Rezidencijos įkūrėjai pastebi, kad Lyduokiuose yra daug žmonių, kurie su buvusios mokyklos pastatu turi stiprų santykį, nes čia mokėsi ar daug metų dirbo. Būna, kartais kas nors užsuka, papasakoja įdomių istorijų. Visų labai laukia ir kviečia.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
