Viktoras Žentelis – ukmergiškiams gerai žinomas skulptorius. Jo kūriniai puošia Ukmergę, Veprius ir daugelį kitų vietovių. Pastaraisiais metais menininkas tęsia savo tėvo pradėtą darbą – rūpinasi Veprių krašto muziejumi. Šiemet Viktorui Ženteliui suteiktas Ukmergės rajono savivaldybės garbės piliečio vardas.
Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
Ar jūs pats gimėte Vepriuose?
Ne, aš gimiau Šešuolėliuose. Ten, kur Šešuolėlių dvaras yra. Ten mano tėvukai dirbo mokytojais. Mama dirbo pradinių klasių mokytoja, ji buvo baigusi Šiaulių pedagoginį institutą.
Ten gyvenom iki 1961 metų. Paskui tėvukas sumąstė grįžti į Veprius, į tėviškę. Diedukai, proseneliai Barborišky gyveno, paskui pasistatė namą Kazlaučiznoj. Kaimas buvo, gryčios viena prie kitos, o tvartai toliau. Paskui išskirstė – žemė ir namas, kaip vienkiemiai tokie. Vėliau tėvukas centre pasistatė.
XVI a. Veprių pilies dokumentuose yra mūsų pavardė. Keturiolika namų tada buvo. Dar minimi Lukoševičiai, Kronkaičiai – generolo Jono Kronkaičio tėvai (jo tėvas prieš karą buvo Policijos nuovados viršininkas Vepriuose). Kitų pavardžių nežinau.
Kur mokėtės?
Vepriuose. Buvo čia toks vadinamas zakristijono pastatas – jis dar tebestovi. Pirmą klasę čia baigiau. O paskui tėvukas sumąstė leisti mane mokytis muzikos, nes jis pats muzikos mokytojas buvo. Išleido į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, joje keturis metus prasimokiau ir pabėgau. Grodavau gerai, bet nenorėjau.
O kaip susidomėjote skulptūra?
Čiurlionio menų mokykloj nutiko tokia istorija – žiemą buvo šlapias sniegas ir bendrabutyje kažkas sugalvojo padaryti sniego senių lipdymo konkursą. Tai visi nulipdė po tris bumbulus ir sudėjo juos. O aš nulipdžiau skulptūrą. Kažkokią figūrą. Nebeatsimenu kokią. Tik žinau, kad figūrą. Tada man pasakė – tu ne muzikos, o skulptūros turi mokytis. Prisimenu, mokyklos pusrūsyje buvo dirbtuvės, ten vyresni mokiniai, vienuoliktokai jau, lipdydavo skulptūras, o aš nueidavau ir žiūrėdavau. Man įdomu būdavo. Taip aš ir pabėgau tada, pasakiau tėvukui – nenoriu.
Ar leido skulptūros mokytis? Neprieštaravo?
Ne, aš grįžau į Veprius. Tada ketvirtoj klasėj buvau. Gavau diržo, bet pasakiau – nebevažiuosiu. Kurį laiką dar muzikos mokyklą lankiau, bet reikėdavo pačiam nuvažiuoti ir grįžti su dviračiu. Tai pasakiau – aš gi namuose galiu groti, kam man ta muzikos mokykla. Ir pagrodavau. Mokyklos orkestre grojau.
Pianinu grojau visiškai gerai, sakyčiau, nes Čiurlionio menų mokykloj per egzaminus penketus gaudavau.
O kai 1974 metais baigiau vidurinę mokyklą, sugalvojau, kad stosiu į tuometinį Dailės institutą (dabar – Dailės akademija). Dar rinkausi tarp istorijos ir miškininkystės. Bet tėvas į miškininkystę nepatarė. Į Dailės institutą įstojau iš pirmo karto ir jį baigiau.
Kas Dailės institute buvo jūsų mokytojai?
Ten rimtų skulptorių buvo – Petras Aleksandravičius, Bronius Vyšniauskas, Gediminas Jokūbonis. Jie buvo profesionalai ir kiekvienas turėjo savo požiūrį į skulptūrą.
Kaip klostėsi jūsų profesinis kelias?
Iš pradžių truputėlį mokytojavau Vilniaus rajono Pagirių mokykloje. Bet paskui nutariau išvažiuoti, nes Vilniuje tarp menininkų visą laiką vyko konkurencija, pasistumdymai tokie. Ir man tai nepatiko. 1982 metais grįžau į Veprius.
Kodėl mokytojo darbe nelikot?
Aš mokiau piešimo, o piešimo pamokų mažai. Be to reikėjo važinėti į Pagirius. O man reikia dirbtuvių. Šiltnamių kombinato direktorius kalbėjo, kad kitais metais alytnamius pastatys Prie Vilniaus ir vieną namą man duos. Bet aš galvojau – ką ten man stumdytis. Į Dailės kombinatą paskyrimą būtų davę, bet aš nenorėjau ten pešiotis, norėjau ramiai gyventi.
Kas buvo jūsų bendrakursiai? Esu girdėjus jūsų kursą vadinant paskutine tikrų skulptorių karta, paskutiniais mohikanais, kurie dar kuria tikrą skulptūrą, nes dabar daugiau linkstama į instaliaciją ir kitas formas.
Aš nenoriu peikti, bet kai žiūriu dabartinės Dailės akademijos studentų darbus, parodas, tai pastebiu, kad jie visi jau pirmame kurse tampa menininkais. O mums profesoriai sakydavo – pirmiausia jūs išmokit amato, o vėliau galėsit daryti, ką norit. Išmokit normaliai nupiešti žmogų, nulipdyti. Tai čia tikra tiesa. Mes ne tapytojai, aišku, bet piešti reikėjo.
Aš nežinau, kiekvienas žiūri į savo varpinę.
Iš mūsų kurso Kęstutis Musteikis – jo Ukmergėje yra stiklinis balandis, kuris kelis kartus buvo numuštas. Jolanta Raupelytė-Balkevičienė – jos darbas „Putlutė“ – toks stambus balandis, lipant laiptais žemyn. Gintautas Jonkus, Juozas Šlivinskas.
Taip pat Vilimas Ketvirtis – jo sukurta skulptūra Vilkmergė, biustas gydytojui Kaziui Mikalauskui prie Ukmergės ligoninės.
Daugelis Ukmergėje yra palikę savo darbų.
Jūsų paties kūriniai puošia ne tik Ukmergę ar Veprius, bet ir kitus rajono miestelius, įvairius Lietuvos miestus, o dalis iškeliavę ir į užsienį.
Ukmergėje daug nedidelių darbų – dviratininkas su paukščiuku Gedimino gatvėje, kur vairuotojai stoja prie šviesoforo, juodi šokantys katinai Vytauto gatvėje, žibintininkas Kęstučio aikštėje, dailininkas Žuvų gatvėje, Kauno gatvėje pro langą išlindusi moteriškė, grūmojanti iš Kultūros centro išeinantiems politikams už pažadų netesėjimą. Aš mėgstu pajuokauti, noriu, kad mano darbai pakeltų nuotaiką.
Ukmergės rajone mano skulptūrų yra Siesikuose, Pabaiske, Šešuoliuose. Kai kur aš dariau, kitur restauravau, atnaujinau.
Lietuvoje daug kur pamėtyta. Kėdainiuose prie Šv. Jurgio bažnyčios ant kalniuko stovi Kristaus iš Nazareto skulptūra; Radviliškio rajone, Alksnupiuose skulptūra iš akmens žuvusiems atminti; taip pat Panevėžio rajone, Krekenavoje.
O viena, kuri buvo pagaminta iš vario, metalų karštinės laikais pavogta. O gal specialiai kas išvežė. Dabar sunku pasakyti. Ji stovėjo tarp daugiabučių, ne taip lengva ją nukelt be žinios. Tai aš padariau kitą jos variantą ir pastačiau prie Veprių ežero.
Yra ir užsienyje. Gan nemažai Vokietijoje – viena Frankfurte prie Maino pagrindinėje gatvėje stovi, kita – prie merijos, taip pat privačiose kolekcijose. Prancūzijoje privačiose kolekcijose yra.
Jūs pats ne tik menininkas, bet ir organizatorius – rengiate plenerus.
Teko organizuoti. Vepriuose malūno langus išdaužė, o kai langai išdaužyti – prastas vaizdas. Tad paorganizavau porą plenerų – dalyvavo tapytojai iš Lietuvos (Alytaus, Ukmergės rajono) ir Latvijos.
Vyko plenerų ir anksčiau, kai dar Veprių stovykla buvo (dabar – Veprių mokykla-daugiafunkcinis centras). Mums savivaldybė leido tame pastate nakvoti, o visą kitą aš organizavau. Tada dar veikė bendrovė „Izobara“, kuri mus parėmė. Menininkai nemažai darbų sukūrė, bet paskui, pardavus pastatą, kur jie saugoti, visos tos skulptūros dingo, viską išparceliavo, o galėjo Ukmergei likti. Bet niekas nekreipė dėmesio.
Menui dažnai dėmesio pritrūksta. Jūsų paties kūrybinis kelias prasidėjo dar sovietmečiu. Kuo skyrėsi menininko išgyvenimas anais laikais ir dabar?
Tada nebuvo laisvės, o žmonėms reikėjo gyventi, tai kažkaip prisitaikydavo. Buvo visokių – pasitaikydavo ir labai idėjinių viršininkų, bet šiaip, kad ir komunistai, visi prieš Velykas kiaušinius margindavo arba šlyžikus prieš Kalėdas kepdavo ir užsitraukę užuolaidas juos valgydavo. Švęsdavo visas šventes. O jeigu vestuvės, tai nuvažiuodavo kur į tolimą parapiją, tyliai nueidavo pas kleboną ir susituokdavo. Aš irgi tą patį dariau, tik ne čia – Rudaminoj. Buvo toks laikas. Dabar mes galim nebebijoti, kalbėti, rašyti, ką norim. Tai yra pliusas. Bet, jeigu pasaulis dabar apsiverstų, vėl būtų tas pats. Nes žmogus prisitaiko.
O kaip tai darė įtaką kūrybai? Ar yra tekę pačiam kada nors prisitaikyt?
Teko vieną kartą, kai būdamas studentu diplominį darbą dariau. Čia Vepriuose buvo žuvęs toks rusų lakūnas Tarasovas, skrido su lėktuvu ir nukrito. Tai aš diplominiam darbui jo biustą dariau. Komisija išgyrė, gavau penketą. Norėjo, kad tas biustas stovėtų. Bet man pasisekė – niekas finansų neskyrė. Aš to ir neplanavau. Bet gavau pliusą, kad gerai nulipdžiau. O buvo lakūno galva (net nežinojau, kaip jis atrodė, nuotraukos, jeigu ir buvo kokia, nežiūrėjau), kepurė – ir viskas.
O kolūkyje teko vieną kartą Lenino bareljefą lipdyti. Norėjo per kažkokią šventę pakabinti scenoje. Reikėjo padaryti. Vėliau jį į duobę išmečiau ir užkasiau.
Dar tais laikais reikalavo plakatų, kad užkabintų ant fermų tokius parašymus. Aš vengdavau. Vietoj to piešdavau kokius nors šposus. Pavyzdžiui, ir dabar geriančių yra, o tais laikais žmonės gerdavo stipriai. Buvo kolūkio mechaninės dirbtuvės, o ten visi geria. Tai aš nupiešiau tokį diedą, sėdintį ekskavatoriaus kauše su buteliu rankoj. Kaušas pakeltas, o jis geria kauše atsisėdęs. Tokią satyrą. Tuometinis kolūkio pirmininkas Jankeliūnas nereikalavo, kad tų plakatų būtų, niekas nezirzė.
Kokiais darbais gyvenate šiandien?
Mano darbai priklauso nuo oro. Vienus darau dirbtuvėje, kitus – lauke. Dirbu su medžiu, akmeniu, metalu. Medinę skulptūrą gali daryti patalpose, o su akmeniu tenka dirbti lauke. Dirbdamas dienų ir laiko neskaičiuoju, iki vidurnakčio nedirbu, nes nuo technikos kyla triukšmas, bet kartais, kai įsidirbu, supainioju savaitės dienas.
Ir prie muziejaus darbų yra.
Veprių krašto muziejus buvo įkurtas jūsų tėvelio Jono Žentelio iniciatyva. Atrodo, su užsidegimu tęsiat jo darbus.
Mano tėvukas rinko eksponatus. Tuometiniam kolūkio pirmininkui pasiūlė mintį įkurti muziejų, šis sutiko. Dabar Veprių krašto muziejus yra Ukmergės kraštotyros muziejaus filialas, finansuojamas Ukmergės rajono savivaldybės.
Pernai archeologai, vykdydami bandomuosius kasinėjimus Veprių piliakalnyje, rado Veprių pilies liekanas. Jie patys, nors daug matę, nustebo kokių įdomių ir vertingų dalykų aptiko. Radiniai saugomi Veprių krašto muziejuje. Bus atliekami išsamūs tyrimai.
Su muziejaus direktore pasitarėm, kad dabartiniame pastate nebetelpa eksponatai, kurių surinkta gausi kolekcija, ypač buities rakandų. Dabar, su kitų pagalba, statau kluoną. Čia bus galima gražiai išeksponuoti, kad žmonės galėtų prieiti, apžiūrėti.
Vepriuose jūsų skulptūrų – visas parkas.
Vepriuose pirmiausia stengiuosi išsaugoti čia gyvenusių istorinių asmenybių atminimą. Skulptūrų parke prie Veprių ežero yra mano skulptūros, skirtos dailininkui ir muziejininkui Pauliui Galaunei, didikams Pelagėjai ir Aleksandrui Bower Saint Klerams, sukilėlių vadei grafaitei Emilijai Pliaterytei. Šiemet norėčiau sukurti skulptūrą dramaturgui, teatralui Petrui Vaičiūnui, kuris mokėsi Vepriuose.
Puoselėdamas kitų atminimą, savo darbais įamžinate ir save. Ačiū jums už pokalbį.
Autorės nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
