Pabaisko miestelyje gyvenantis ir kuriantis metalo menininkas Andrius Janulis pirmąją metalo plastiką atrado žaisdamas, o antrinis daiktų panaudojimas jo kūrybai būdingas nuo studijų laikų, kai apie tvarumą Lietuvoje dar niekas nekalbėjo. Jo darbuose dažna provokacija ir politika.
Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
Kaip tu susidomėjai menu? Ar nuo vaikystės?
Tas karščio pojūtis, taip pažiūrėjus, tikriausiai nuo vaikystės. Tėvas buvo suvirintojas, šaltkalvis, mama – kepėja. O patys, vaikai būdami, pirmąją metalo plastiką atradom ant įkaitusių geležinkelio bėgių. Kaišiodavome vinis, monetas ir pasislėpę krūmuose žiūrėdavom, kas gaunasi, kai pravažiuoja traukinys. Tokia vaikystė buvo – sujunginėt visokius daikčiukus. Čia viskas galbūt ir prasidėjo.
Kur tu ir ką studijavai?
Vilniaus dailės akademijos Telšių skyriuje metalo meną.
Ar prieš tai lankei dailės mokyklą?
Ne. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai, bet, manau, kad viskas tik į gerą išėjo.
Kodėl būtent metalo menas?
Turiu šiokią tokią alergiją medžiui. O metalas – tai ir ta pati skulptūra, ir juvelyrika. Metalo menas apima viską. Puikiai moku ir žiedą padaryt, tik instrumentų dabar neturiu.
Ką tu pats vertini iš šiuolaikinių metalo meno kūrėjų arba tiesiog kūrėjų?
Žiūrint, kurioj srity. Jeigu kalvystėj, tai yra keletą gerų. O jeigu koncepte, tai jau visai kiti. Jei išskirti kalvį, tai būtų draugas ir kolega Virgilijus Mikuckis. Jei menininką, tai gal Vladas Urbonavičius, tas pats vadinamo Vilniaus „vamzdžio“ autorius. Tiek aptarinėjamas kūrinys. Vertas ne tik vienos knygos.
Ar yra menininkų, kurie darė tau įtaką. Bent jau ankstyvajam laikotarpyje, studijų metais?
Ankstyvuoju laikotarpiu gyvenau Ventos kaime. Kai išvažiavau į akademiją, pirmieji formuotojai buvo dėstytojai. Keletas jų jau amžinatilsį. Didelę įtaką turėjo Vytautas Mockaitis, Adelė Genovaitė Zinkevičiūtė. Tai yra, buvo mano, mūsų, dėstytojai. Gaila bet jie jau ten ….
Šiuo metu gyveni ir kuri Ukmergės rajone. Kaip jūsų šeima atrado Ukmergę?
Tiesiog atvažiavom. Bėgom iš miesto, dūrėm pirštu į žemėlapį ir atsiradom čia. Gera lokacija. Mažas miestelis.
Dažnai tavo kūriniuose matome senus daiktus. Ar senų daiktų panaudojimas yra vienas iš tavo kūrybos principų, atspirties taškų? Kiek tai susiję su ekologija, tvarumu?
Mes galim visi vaidinti ekologus, kas dabar labai madinga. Tada, vadinasi, aš labai seniai esu madingas. Nuo studijų laikų, kai niekas apie jokį tvarumą Lietuvoje dar nekalbėjo. Niekados aš to nesureikšminau, kaip kažkokios mados ar šios dienos tendencijos, kaip antrinis žaliavų panaudojimas. Aš visą laiką į daiktą žiūrėdavau, kad tu gali paimti jį ir panaudoti antrą sykį. Nes geležiai nėra senaties. Būna, kad surūdija, pakeičia savybes, bet tu ją visada gali panaudoti antrą sykį. Perkalt, perkaitint ir taip toliau. Jeigu tai įmanoma, kodėl ne. Geležiai nieko neatsitinka. Nes bet kuriuo atveju ji bus išvežta, išlydyta ir parvažiuos atgal kaip naujas gaminys. Bet tu tiesiog uždarai tą procesą. O kartais ir netikėtų formų atrandi, ieškodamas geležies, pavyzdžiui, kai parsiveži iš metalo laužo ar iš žmogaus. Tos atrastinės formos pačios savaime diktuoja mintį. Ir kartais tu jos nenaikini, palieki tai, kas yra.
Kaip tie daiktai pas tave atsiranda? Ar tu jų ieškai specialiai, ar jie patys susiranda tave?
Jie patys ateina kažkaip. Anksčiau ieškodavau. Būdavo tempies, atrodo, reikalinga tas, tas, tas. Bet gaunasi taip, kad tu tempi, tempi, tempi ir po to žiūri, kad reikia ištempti viską atgal. Kad kažkas jau dešimt metų pragulėjo ir nepanaudojai. Vadinasi, nereikia.
Bet pastaruoju metu jie patys mane suranda. Ir netgi kūryboj, darbuose patys daiktai dažnai diktuoja, ką daryti. Pasiimi vieną daiktą, kitą ir viskas dėliojasi tiesiog, galvoj, be jokių eskizų. Juk tu ne duodi kažkam padaryti, o pats darai – tai kam tau tas eskizas. Yra daiktai su ir jie tau diktuoja.
Kaip tau ateina idėjos, temos?
Stebi aplinką, visą laiką stebi. Vieni piešia, kažkur eskizuojasi, dėliojasi savo mintis, brač. O pas mane visi eskizai galvoj. Kaip buvo, taip ir yra. Ir jeigu kažką užmiršau, tai ir velniop. Niekados aš nieko neeskizuoju.
Tai jokios dokumentacijos neturi?
Neturiu jokių archyvų. Viskas su manim – kaip atėjo, taip ir išeis. Kūriniai liks. Ta prasme, vieni taip moka, aš moku taip. Būna, kad prieš miegą kažką misliji, kad geriau užmigtum. Vieni apie darbus galvoja, tai čia irgi mano darbas toks. Kitą dieną atsikėlęs galbūt ir užmiršti. Aš tiesiog misliju, kad lengviau užmigti būtų, aveles skaičiuoju.
Kas tave įkvepia?
Pagrinde daiktai ir šios dienos politika. Nes menas ir politika yra susiję. Ir mano darbuose, taip, yra politikos. Menas negali likti nuošaly nuo politikos, kitaip bus neįdomus.
Tavo darbai dažnai šiek tiek provokuoja. Kartais kokia nors politinė tema, kartais – raiška. Kad ir nuogi balandžiai. Gali galvoti – gražu, negražu. Ar tu specialiai sieki provokuoti, ar tai tiesiog dar vienas tavo kūrybos bruožas.?
Taip, bet… O kas čia tokio nuogi balandžiai? Sakai, kaip čia taip nuogi? Bet, įsivaizduok, du „balandėliai“, kurie susipažįsta, tarp jų meilė, seilė ir visi kiti reikalai. Jie tokie apsinuoginę, tokie vienas prieš kitą atviri ir tai normalu.
Bet kai tu viešai deklaruoji nuogumą, laikykis. Kaip, pavyzdžiui, kitame Lietuvos mieste kito menininko nuogos moters skulptūra buvo padegta, nes čia neva negražus kūnas.
Bet nuogumas – kas čia tokio? Juk mes kasdieną einam maudytis ne su rūbais, o nuogi. O jeigu einam dviese į dušą arba į pirtį, irgi dažnai nuogi.
Tavo kūriniai dažniausiai nėra tiesiog gražus vaizdelis.
Tai kad neįdomu daryti, kai yra gražu. Aš gražių vaizdelių prisidarau, darydamas užsakymus. O kūryboje provokacijos dažnai natūraliai gaunasi.
Kartais sukuri ir jautrių darbų, kaip paskutinėje Ukmergės krašto menininkų parodoje. Joje buvo eksponuotas darbas „Saulutė“.
Ten panaudoti žmonos gal prosenelės ar prosenelių austiniai rankšluosčiai. Mūsų namuose yra visas lagaminas, paveldėto kraičio. Vis buvo noras kažką padaryti. Būdavo, vis pasižiūri ir vėl uždarai.
Parodoje eksponuojamas darbas – tai kryžiaus saulutė, sujungta su rankšluosčiu. Žmonos tėvas gamina varpus. Ta saulutė pagaminta iš senų varpo jungo geležinių detalių. Varpas kabinasi ant jungo, ant kilpos. Tai yra linguojanti varpo tvirtinimo detalė. Tų detalių namie nepasidėsi. Tai čia ir būtų tas antrinis panaudojimas. Kai viskas perkaitinama ir perkalama. Prieš tai varpas skambėjo ir nešė kažkokią žinią. O dabar jis gyvena taip – iš varpo detalės iškalta saulutė susijungia su paveldėtais audiniais.
Tai daugiau asmeninis daiktas.
Pakalbėkime apie „gražu, negražu“. Kaip tu supranti estetiką?
O kas yra gražu, ir kas yra negražu? Van Gogas irgi pritapė – vienam gražu, kitam negražu. Vieni moka milijonus, kiti – ne. Gal laikas parodo arba kritikai, kas yra gražu, negražu. Grožis turbūt sąlyginis dalykas. Jeigu asmeniškai reiktų įvardyti, tai man negražu mieste daug blizgančio granito, nes kyla asociacija su kitom teritorijom. Negražu, kai tas granitas, naujai sudėtas, byra. Kartais man gal labiau priimtinas apgriuvęs pastatas negu apklijuotas putplasčiu.
Kas būdinga tavo estetikai, tavo meninei raiškai?
Naudoju visas medžiagas, dažniausiai – metalą. Aš niekados nieko nesistengiu padaryt gražiai, nudailinti. Kartais gaunasi. Netyčia. Būna, kad nepatinka.
Metalo menas dažnam asocijuojasi su kalvyste. Kiek tu pats kalviauji?
Dabar jau mažai. Vienu metu buvau susiaurinęs savo veiklą vien iki kalvio amato – tvoros, vartai ir visa kita. Amatas nėra blogai, bet tų darbų nelaikau kūryba.
Ukmergė mane išlaisvino, kaip kūrėją. Čia po kelerių metų vėl atradau kūrybą. Padėjo dalyvavimas miesto parodose. Po truputį ėmiau dalyvauti ir kitose parodose.
Pernai rudenį savo kūrybą pristatei tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius“. Jau turi patirties. Ar šiemet planuoji dalyvauti kokiuose nors panašiuose renginiuose?
Buvo tikslas sudalyvauti vieną sykį. Aš tai padariau. Tikslas pasiektas. Aš atsikandau, pamačiau, kas, su kuo valgoma, kaip valgoma, kokie patiekalai, iš kokių indų. Ir užtenka. Toliau gyvenu savo gyvenimą ir dirbu savo darbus.
Kas tau yra kūryba?
Kūryba man – gyvenimo būdas. Tu eini miegoti ir kuri, atsikėlęs vėl kuri. Prieš užmigdamas galvoji, iš ryto pergalvoji, nebūtinai viską įgyvendini.
Ačiū už pokalbį.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
