Ukmergiškė Loreta Juozapavičiūtė-Talutienė – gitara grojanti ir dainuojanti atlikėja, visų mielai laukiama įvairiuose krašto kultūriniuose renginiuose. Ji ne tik koncertuoja, vadovauja kolektyvams, bet ir dirba su mokiniais bei siuva lėles spektakliams. Jos darbai neseniai buvo eksponuoti Ukmergės krašto tautodailininkų parodoje Seime.
Pristatykite save mūsų skaitytojams.
Esu Loreta. 25-erius metus buvau Juozapavičiūtė, o greit bus 20 metų, kaip – Talutienė. Po mokyklos septynerius metus buvau palikusi Ukmergę: studijavau Panevėžio konservatorijoje, vėliau gyvenau ir dirbau Vilniuje.
Sukūrus šeimą, su vyru Vaidu grįžome į gimtąją Ukmergę, kur gyvena mano sesuo Violeta, vyro tėveliai. Čia gimė abi dukrytės. Kurį laiką atsidaviau motinystei ir visiškai pamiršau savo aistrą dainavimui, nors studijų metais ir po jų buvau roko grupės „Tablatūra“ vokalistė.
Bet, kaip kažkada ilgametė žurnalistė Rasa Griškevičienė buvo mane pavadinusi lakštute, negalėjau ilgai „nečiulbėti“. Maždaug 2014 metais vėl pasiėmiau į rankas gitarą ir po truputį pradėjau koncertuoti. Gyvenimas suvedė su Ukmergės neįgaliųjų draugija ir turėjau galimybę išvykti su moterų ansambliu į Briuselį.
Beveik 11 metų dirbu Ukmergės „Šilo“ progimnazijoje mokinio padėjėja, esu ir neformalaus ugdymo būrelio vadovė. O nuo 2017 metų rugpjūčio pabaigos pradėjau dirbti ir Ukmergės kultūros centro Dainavos skyriuje meno vadove. Treji metai, kaip draugauju su „Katino Murklio“ lėlių teatru.
Kur dainuojate ir muzikuojate?
Į klausimą, kiek metų dainuoju, atsakysiu banaliai – visą gyvenimą, kiek save atsimenu: ar darželyje – prieš pietų miegelį, ar mokykloje – net per matematikos pamoką, atsinešusi gitarą. Vėliau – poezijos, bardų renginiuose. Neįsivaizduoju dienos be geros muzikos. Daug kas stebisi, bet mano grojaraščio didžiąją dalį sudaro roko muzika, ji mane užkuria kūrybai. Niekaip neprisijaukinu šiuolaikinių jaunųjų estrados žvaigždelių, aš esu ištikima senajai estradai, ją mielai groju gitara ar atlieku skambant įrašytai melodijai.
Kaip meno vadovė aštuonerius metus vadovauju moterų vokaliniam ansambliui „Romantika“. Šiemet įvyko mūsų pasirodymas Ukmergės piliakalnio papėdėje pasidainavimų vakare. Iššūkis – nemenkas, visą valandą aidėjo skambus mūsų ir susirinkusių ukmergiškių choras. Tai buvo 125-as „Romantikos“ pasirodymas, aš visada aprašau visus savo renginius, tad žinau ir tikslius skaičius.
Su moterimis apkeliavome daugelį Lietuvos rajonų, esame visada kviečiamos ir į Ukmergės rajone vykstančius renginius, tuo labai džiaugiamės. Su bendradarbe kartais dainuojame dviese, ir išėjo gražus duetas „Kolegės“.
Dainuojame savo ir žmonių malonumui. Man pačiai didžiausiu pasisekimu tapo 2022 metų gruodį su kitais Ukmergės rajono kolektyvais kelionė į LRT. Turėjau pagal Vytauto Mačernio eilėraštį „Tėviškė“ sukūrusi dainą, ji labai gražiai susiliejo su Ukmergės rajono pristatymu „Duokim garo“ laidoje. Išsipildė slapta mano svajonė dainuoti televizijoje.
Niekada neatsisakau dainuoti senelių namuose, susidraugavau su Ukmergės socialinių paslaugų centro bendruomene. Visada malonu dainomis prisidėti prie patriotinių minėjimų, kartais tenka sukurti ir smagią nuotaiką vakarėliuose. Jaučiuosi laiminga, kai žmonės dainuoja kartu.
Kaip gimė jūsų lėlės spektakliams?
Lėlių spektakliams kūrimas prasidėjo karantino laikotarpiu. Nėra to blogo, kas nepavirstų į kažką gero. Mums, kaip kultūros darbuotojams, tai buvo pats liūdniausias laikas ir reikėjo kažkuo užsiimti. Visai netyčia, mezgant riešines, kilo mintis – gal pavyktų numegzti lėlę. Mezgimo įgūdžiai menki, bet gavosi pelė ir katė. Su kolege nufilmavome pirmąjį spektaklį „Kaip katė su pele draugavo“ ir publikavome Dainavos kultūros puslapyje internete.
Vėliau ėmiau megzti „žmones“ – princesę, princą ir t. t. Naudojausi tik savo vizija, gal dėl to lėlės tokios „baisiai gražios“. Lėlių spektaklius rodėme Dainavos vaikams, tad kiekvienais metais mezgiau vis kažką naujo. Taip atsirado laumės, trys paršiukai. Vėliau pabandžiau siūti, ir gavosi šeši grybai ir šarka „Jaunikio raudonikio piršlyboms“. Vieninteliai spektaklio „Katinėlis ir gaidelis“ personažai yra pasiūti pagal pavyzdžius. Visi kiti gimė iš mano vaizduotės. Esu už tvarumą, tad apie 80 procentų mano lėlių sudaro antrą kartą panaudotos priemonės, siūlai, audiniai, aksesuarai.
Kokiomis idėjomis, planais gyvenate?
Kaip meno vadovei darbo ir koncertų netrūksta. Šiais metais didysis iššūkis – pagal Ukmergės krašto pasirinktų poetų eilėraščius sukurti dainų sau ir ansambliui „Romantika“. Taip dainomis suskambo net devyni trijų mūsų krašto poetų eilėraščiai, ir tai – dar ne pabaiga.
Su būrelio vaikais mokykloje tradiciškai ruošiamės mokytojų dienai, o ypač didžiuojuosi, kad kasmet prieš Kalėdas, vykdant gerumo akciją mokykloje, su vaikais dainomis sveikiname Deltuvos ir Želvos senelių namų gyventojus.
Didelių planų nekuriu, bet vis tikiuosi, kad dar bus įdomių muzikinių pirmų kartų. Taip nutiko praeitais metais, kai, man dainuojant, šalia rankomis dainavo vertėja į gestų kalbą. Iki šiol šiurpuliukai per kūną bėgioja. Pirmą kartą su ansambliu turėjome du koncertinius pasirodymus tą pačią dieną skirtinguose rajonuose – buvo neblogas išbandymas, bet įveiktas.
Pernai pirmą kartą mano lėlės-artistės buvo eksponuojamos tarp nuostabių tautodailininkų darbų Ukmergės kultūros centro dailės galerijoje. Šiemet tautodailininkų parodai pristačiau megztas vaikystės lėlytes. Kukliai džiaugiuosi, kad siūti grybai ir megztos lėlytės buvo eksponuojamos Panevėžyje. O neseniai dvi lėlytės pirmą kartą buvo iškeliavusios į LR Seimą.
Ką veikiate laisvalaikiu?
Laisvalaikiu mėgstu spalvinti, bet visada pasunkinu sau užduotį ir spalvinu kaire ranka (rašau dešine). Tai reikalauja daug kantrybės – verta save išbandyti. Skaitau knygas, ypač mėgstu detektyvus. Kadangi nevairuoju, tai daug vaikštau ir atrandu daug įdomių objektų, vietų, akcentų.
Pati kuriate eiles ir dainas?
Kai pramokau groti gitara – esu visiškai savamokslė – kūriau dainas ir žodžius, grodavau mokyklos (tuo metu – Šeštos vidurinės) renginiuose. Grupės „Tablatūra“ gyvavimo metu kūriau tik tekstus dainoms.
Dabartiniu laikotarpiu daugiausia kuriu muziką pagal kitų poetų eiles. Autorines dainas atlieku poezijos ir muzikos vakaruose, Siesikuose kasmet vykstančiuose autorinių dainų koncertuose „Išeinantis rugpjūtis“. Dainavoje organizuojame muzikinius vakarus „Gitaros ir poetai“.
Ar ir atžalos seka mamos pėdomis?
Turiu dvi dukreles – Kotryną (18 metų) ir Samantą (16 metų), dabar jau abi – Antano Smetonos gimnazijos mokinės. Kadangi aš pati nelankiau muzikos mokyklos, dukros pačios pasirinko ir baigė Meno mokyklos Dailės skyrių. Kol buvo mažos, turėjom keletą koncertų. Abi dainavo „Šilo“ progimnazijos chore.
Kotryna šiais metais vyko su Jūratės Martinkutės vadovaujamu choru į moksleivių dainų šventę. Tai man labai jautru, nes su šviesios atminties Emilijos Butvilavičienės – mano širdies mokytoja – vadovaujamu mokyklos choru net du kartus Dainų šventėje buvau ir aš… Samanta padeda įgarsinti spektaklius, mano pasirodymų metu įamžina muzikines akimirkas.
Mano vyras pastaruoju metu pradėjo garsinti tiek mano pačios, tiek kitų muzikantų pasirodymus. Tad muzika mūsų šeimoje užima svarbią vietą.
Pasirinkote ir mokinio padėjėjos veiklą?
Dirbu mokykloje, kurią pati pabaigiau prieš 26 metus. Joje mokslo žinias krimto ir mano dukros. Pas vyresniąją dukrą pirmoje klasėje buvo vaikas, kuris turėjo tam tikrų sutrikimų. Tuo metu mokykloje trūko pagalbos mokiniui, tad per tėvų susirinkimą tuometinis direktorius pasakė: jeigu žinot žmogų, kuris galėtų dirbti tokį darbą, – prašom.
Pagalvojau, kad verta pabandyti. Tai nėra lengvas darbas, reikalinga geležinė kantrybė. Patirtis ateina su laiku, bet būna dienų, kai rankos nusvyra. Bet viską nusveria vaikų šypsenos susitikus, smagūs pokalbiai ir jų pasitikėjimas manimi – tai ištirpdo visas dvejones.
Kalbino Vaidotė Šantarienė.
Loreta Talutienė
Prisiminimai
Tavo širdy ir vėl pabunda jausmai…
Ten, kur žaidė vaikystė, kur liko kiemo draugai.
Ir visai nesvarbu, kur dabar gyveni –
Į savo vaikystės laikus mintyse sugrįžti.
Bėga nubėga gyvenimo pėdos į tolį.
Dienos pašėlusiai lekia ir reikia viską suspėt.
Būna akimirka, kartais, imi ir sustoji –
Širdis krūtinėje ima jautriai virpėt.
Prisiminimai aplanko tave ir apglėbia
Kaip skraistė šilta, kai gyvenime šėlsta pūga.
Taip į vaikystę mintys netyčia nubėga –
Užmerkus akis tu matai vėl mažą save.
Verta turėti vaikystės namus, kad sugrįžtum.
Pagrindas tvirtas po kojom į ten, kur eini.
Džiaukis gyvenimu. Jį mylėk ir branginki.
Prisiminimai vėl suspurda tavo širdy…
Vasarėlė
Ak, ta vasara trumputė,
Jau, žiūrėk, ir rugiapjūtė.
Vos įdegt suspėjau kojas –
Jau rugsėjis atropoja.
Ak, ta vasara greita
Kaip aguona raudona –
Visas laukas čia žydėjo,
Šast – ir viskas nubyrėjo.
Su daina daržan keliauju –
Laistyt ir ravėt skubu.
Koks dėkingas metų laikas…
Gėriui nugarą lenkiu.
Nors kelioms dienoms prie jūros…
Ir vis tiek man, kad lietus
Į bangas įmerksiu kojas…
Koks saulėlydis gražus.
Skubam paklausyt orkestro:
Giesmininkų ir vabzdžių.
Uodas didelis maestro –
Plojam jam lyg paryčių.
Tokio grožio pasiilgsiu,
Lauksiu ištisus metus.
Vasara – geriausias laikas –
Nieko man gražiau nebus.
Žiema
Medžiai nusirengė,
Paukščiai išskrido –
Ateina žiema.
Šaltis sukaustė
Vandenį. Gyvastį –
Artėja žiema.
Lapai mirštantys,
Sniegas krintantis –
Vėlei žiema.
Žmogus susigūžęs,
Maldoj pasinėręs –
Žiemos aimana.
Žvėrys nurimo,
Saulė pranyko
Žiemos migloje.
Kas gyva pasislėpė.
Žemė ilsėjosi
Žiemos patale…
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
