Indrė Pelakauskaitė, baigusi mokyklą Ukmergėje, pasirinko operinio dainavimo studijas, iš pradžių Lietuvoje, vėliau – užsienyje. O šiuo metu dirba Vokietijoje, Haidelberge, netoli Frankfurto. Operos solistė ilgisi Lietuvos ir dažnai grįžta į gimtąją Ukmergę. Neseniai ji nusifilmavo laidoje „Migruojantys paukščiai“.
Kaip vadinasi įstaiga, kurioje dirbi?
„Theater und Orchester Heidelberg“. Taiteatras ir orkestras Heidelberge. Jame yra ir opera, ir teatras, ir šokiai, ir jaunųjų aktoriukų teatras, būna koncertai. Viskas viename.
Kokį kelią reikėjo nueiti, kad gautum tokį darbą? Kokius mokslus pabaigti, kokios praktikos įgyti, kokiuose konkursuose dalyvauti, kad patektum į Vokietijos teatrą?
Manau, tai lėmė mano mokslai Vokietijoje. Baigiau bakalaurą Hamburge, tada studijavau Vienoje. Įgijau magistro laipsnį. Dėl korona viruso mokslo metus Vienoje prasitęsiau, nes nebuvo darbo. Baigusi studijas, grįžau į Vokietiją. Yra du tokie teatrai – Menchengladbach ir Krefeld. Ten metus dainavau operos studijoje.
Tuo metu dirbau su agente. Ji man pranešė, kad Heidelberge teatras ieško merginos, kuri dainuotų Tatjanos vaidmenį operoje „Eugenijus Oneginas“. Rolė man patiko, aš ją mokėjau, labai norėjau ją gauti. Tai buvo mano svajonė. Todėl dalyvavau perklausoje. Mane atrinko. Iš pradžių teatre turėjau dainuoti kaip svečias. Bet taip susiklostė, kad mergina, su kuria turėjau dalintis tą rolę, tapo nėščia, keitėsi jos gyvenimas ir ji tiesiog norėjo išeiti iš teatro, pereiti į kitą teatrą. Tada man pasiūlė prisijungti prie ansamblio. Teatras surengė dar vieną perklausą, po kurios priėmė dirbti.
Kiek metų ten dirbi?
Nuo 2023-ųjų. Šiandien, kai mes kalbamės, yra ta diena, kai lygiai prieš trejus metus vyko spektaklio „Eugenijus Oneginas“ premjera.
Grįžkim į pradžių pradžią. Tu esi iš Ukmergės, gimei ir augai čia? Galbūt net ir muzikos mokyklą čia lankei?
Taip, taip. Mokiausi Dukstynos pagrindinėje mokykloje, Antano Smetonos gimnazijoje ir Muzikos mokykloje (dabar – Ukmergės Meno mokyklos muzikos skyrius).
Kokie buvo tavo patys pirmieji susitikimai su muzika, dainavimu? Ir kaip tu supratai, kad nori dainuoti, kad tai – tavo kelias?
Dainavimas atėjo iš šeimos… Mūsų šeima, bent jau iš mamos pusės, labai myli muziką ir visi dainuoja. Dažnai būdavo, kad mes tiesiog susirenkam ir dainuojam, tarkim, liaudies dainas arba turime savo specialias dainas. Mano močiutė yra iš Pasvalio rajono, netoli Latvijos sienos. Tai mes tenai visi būnam. Per daug metų jau žinom, ką mokam, tai susėdam su gitarom ir dainuojam. Šeimoje mama labai norėjo, kad su broliu lankytumėm muzikos mokyklą, mokydavo gamą dainuoti.
Iš kur mama mokėjo? Ar ji pati muzikantė?
Ji nėra muzikantė, bet turi balsą ir labai gerą klausą.
O giminėje yra dainininkų ar muzikantų?
Daug yra tokių, kurie tiesiog mėgsta muziką ar dainuoja. Kai kurie lankė muzikos mokyklą. Profesionaliai dainuoja viena teta. Ji yra giedotoja, gieda laidotuvėse, bet šalia turi dar kitą darbą.
Ką tu lankei muzikos mokykloje?
Dainavimą. Aš stojau į fortepijono specialybę, bet namie neturėjau instrumento ir manęs į šią specialybę nepriėmė. Aš nemokėjau groti, dar nieko nesupratau, kaip vyksta pamokos – solfedžio ar kitos. Tik mokėjau dainuoti. Per stojamuosius egzaminus atėjau, padainavau savo dainelę ir viskas. Tada mokytoja Dalia Sližytė pasiūlė lankyti jos klasę. Ji pirmą kartą rinko dainininkų klasę. Aš pagalvojau – gerai. Mano mama irgi sutiko. Atsimenu tai labai gerai, nes tądien buvo mano gimimo diena.
Ne visi, kurie pabaigia muzikos mokyklą, vėliau tai ir studijuoja. Kaip tu apsisprendei? Ar jau nuo vaikystės žinojai, kad norėsi būti operos solistė? Juk dainavimas gali būti ir džiazinis, ir POP, ir koks tik nori. Kaip tu pasirinkai specialybę?
Kad tapsiu operos soliste, būdama vaikas, aš tikrai negalvojau. Nežinojau operos. Kai pirmą kartą išgirdau, man net nelabai patiko. Galvojau, kaip čia taip keistai, taip neįprastai dainuoja. Tai iš pradžių tiesiog dainavau, dainavau. Man patiko dainuoti. Žinojau, kad man gera dainuoti. O vėliau pamačiau, kad mokytoja vis labiau pastebėdavo, duodavo padainuoti solo arba kokiame ansamblyje, kur tik keli žmonės – duete arba trio. Supratusi, kad man skiria daugiau užduočių, ėmiau galvoti, kad gal man visai sekasi. Mokytoja vis kokius nors konkursus surasdavo, mes vis važiuodavom.
Gal dalyvavai ir „Dainų dainelėje“?
Taip, ir 2012 metais tapau laureate. Tai buvo paskutiniai mano mokslo metai Muzikos mokykloje. Atlikau programą, panašią kaip ir per stojamuosius egzaminus į akademiją. Tuo metu muzikos mokykloje mes jau ruošėmės tam. Aš jau buvau pavažinėjus po konkursus, jaučiau, kad jau kažką moku, esu stipresnė. Papildomai lankiau pamokas pas Sigutę Stonytę ir kitus dėstytojus. Sigutė Stonytė – stipri operos solistė. Pedagoge ji dirba iki šiol.
Ar tu bandei stoti į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją, ar iš karto pasirinkai studijas užsienyje?
Studijuoti pradėjau Lietuvoje. Būčiau galėjusi tęsti, bet po metų išvažiavau – perstojau į Hamburgą. Viliojo žinojimas, kad yra galimybė, nes ten dirbo viena lietuvė dėstytoja, kuri skatino būtinai pabandyti. Hamburge baigiau dainavimo specialybės bakalaurą.
O kaip vokiečių kalba?
Mokykloje mokiausi anglų ir tuo metu dar rusų kalbos. O vokiečių ne. Kai apsisprendžiau stoti, tada pradėjau mokytis. O kai jau įstojau, mokiausi visą vasarą kiekvieną dieną. Ir kursus lankiau, ir namuose savarankiškai. Buvau nusistačius kasdien išmokti po šimtą žodžių. Taip mokiausi viską, ką tik galėjau. Išmokau labai daug. Ir per vasarą, man atrodo, išdegiau. Neįmanoma tiek daug aprėpti. Nuvažiavusi į Vokietiją, supratau, ką žmonės kalba, bet pati nieko negalėjau tinkamai pasakyti. Dabar jau laisvai susikalbu. Kartais gal dar ir darau kokią klaidą, bet kalbu laisvai.
Ar kolektyvas, kuriame tu dirbi, tarptautinis, ar daugiau vokiečių?
Tarptautinis, net labai… Iš vienuolikos dainininkų vokiečių yra du ar trys, o visi kiti – užsieniečiai. Yra amerikiečių, austrų, korėjiečių, viena danė. Pianistai – viena iš Japonijos, viena – prancūzė.
Minėjai, kad tas pirmasis Tatjanos vaidmuo buvo svajonių. O kokių dar vaidmenų teko kurti operose?
Pirmąjį sezoną aš dainavau tik Tatjanos partiją ir turėjau skirtingų koncertų, pasirodymų. Kitais metais statėm baroko operą „Adonis“, buvau Dafnė. Vėliau sekė opera „Jenufa“, joje atlikau Karolkos rolę, kuri yra mažesnė, bet buvo įdomu pabandyt. Dar statėm „Karmen“, joje buvau Mikaela, „Fidelio“, kur dainavau Marceliną. Po to svarbus debiutas buvo Mocarto operoje „Visos jos tokios“. Gavau vienos iš dviejų seserų – Fiordilidži rolę.
Kaip dažnai grįžti į Ukmergę?
Gana dažnai. Kas kelis mėnesius. Grįžtu per visas šventes, čia leidžiu vasaros atostogas, kurios trunka mėnesį.
Šįsyk tu grįžai dalyvauti į konkurse. Kokiame?
Ketvirtajame Virgilijaus Noreikos dainavimo konkurse, kuriame šiandien jau dainavau antram ture. Atrankoje dalyvavo keli šimtai, pirmam turui buvo atrinkta septyniasdešimt, į antrąjį turą pateko trisdešimt dalyvių.
Ar tu gauni pasiūlymų arba ar tau pačiai būtų įdomu dalyvauti Lietuvos operiniame gyvenime?
Taip, labai, labai norėčiau. Esu dainavusi perklausose Vilniuje ir turiu kontaktus, bet suprantu, kad Nacionaliniame operos ir baleto teatre yra labai daug dainininkų. Galbūt kažkada galėčiau kokiame pasirodyme dainuoti svečio statusu. Teatras domisi, daro perklausas, bet iki šiol tie lūkesčiai taip ir neišsipildo. Gal nėra tam tikro spektaklio… Bet aš labai norėčiau. Aš norėčiau gyventi Lietuvoje. Aš labai pasiilgstu Lietuvos.
Yra dar vienas tavo šio sugrįžimo tikslas.
Taip, Lietuvos televizijoje spalio mėnesį startuos laida „Migruojantys paukščiai“ apie lietuvių operos solistus užsienyje. Ją veda Julijus Grickevičius.Dauguma dalyvių yra gimę tarp devyniasdešimt trečiųjų ir devyniasdešimt šeštųjų metų, skirtingų balso tipų, gyvenantys ir dirbantys skirtingose šalyse. Filmavausi šioje laidoje. Televizijos komanda birželį buvo atvykusi į Vokietiją. Apvaikščiojom, apžiūrėjom visą Haidelbergo miestą ir pakalbėjom. Kartu praleidome visą dieną. Filmavo teatrą ir mano pasirodymą operoje „Visos jos tokios“. Laidą rodys šeštadieniais. Pirmoji bus – spalio trečią dieną.
Kokie būna balsų tipai operoje ir koks tavasis?
Yra sopranas, mecosopranas. Sopranas gali būti aukštas, dramatinis, lyrinis. Skirstoma į labai daug skirtingų stalčiukų. Aš esu sopranas, vokiškai vadinamas „lyrisch, jugendlich dramatisch“. Tai lyrinis-jaunatviškai dramatiškas.
Sudėtingiausias arba rečiausias yra žemas moteriškas balsas – kontraltas. Geri mecosopranai taip pat reti. O iš vyrų – tenoras, stiprus dramatinis balsas. Toks būna retai. Šie žmonės visąlaik turi darbą.
Koks tavo svajonių vaidmuo būtų dabar?
Yra daug labai gražių rolių, kurias norėčiau dainuoti. Pučinio Madama Butterfly. Ir yra tokių sunkesnių, galbūt ateičiai, kaip Štrauso Salomėja arba Vagnerio Elza. Labai norėčiau jas išbandyti. Ir tą pačią Jenufą, kur turėjau mažesnę rolę, būtų labai įdomu atlikti. Minčių visokių yra. Ir šį sezoną bus labai įdomių iššūkių.
O kas laukia šį sezoną?
Pradėsiu nuo paskutinių. Statysime operą „Laisvasis šaulys“, kur atliksiu Agatės rolę. Tada bus Stravinskio „The Rake’s Progress“, joje dainuosiu Anne Trulove. Kursim miuziklą „Sweeney Todd“, ten irgi numatyta viena rolė. Ir didžiausias iššūkis yra dabar, pačioje sezono pradžioje, statant „Tosca“, kur planuota, kad būsiu dublerė, kuriai gal net neteks išeiti į sceną, bet dabar pasiūlė dainuoti pasirodyme ar keliuose.
Operoje kažkas ruošia pagrindinę rolę, o dubleris – kaip antras sąstatas. Mokaisi, žiūri repeticijas, ateini, gal gauni padainuoti per repeticijas, bet nereiškia, kad dainuosi per pasirodymus. Tai aš taip ir ruošiausi vasarą. O atvykus po atostogų sako man – norėtume, kad tu dainuotum tokį ir tokį pasirodymą. Aš nesitikėjau, kad taip bus. Laukia daug darbo.
Ar tenka laikytis disciplinos ir kokia ji?
Kiekvienas pagal save jaučia, kokos disciplinos ar režimo laikytis. Reikia gerai išsimiegoti, kad kūnas būtų pailsėjęs. Miegas – pats svarbiausias visiems, man atrodo. Sveikai maitintis, sportuoti, nes tai padeda. Aš seniau galvojau, kad sportuojant išeikvojama energija, kurios reikia dainavimui, bet vėliau supratau, kad ne, atvirkščiai. Kuo daugiau tu judi, tuo geriau dainuoji. Tai svarbu kvėpavimui, ištvermei.
Aišku, nereikia persitempti. Per repeticijas galbūt nereikia visą laiką dainuoti. Saugant balsą, galima viršūnes nukelti oktava žemiau, kad nenualintum savęs. Su laiku atsiranda įdirbis, nebėra taip sunku. Prižiūrėti save reikia, bet ne tiek, jog pergyventum: „Oi, aš nepadariau kažkokio ritualo, tai dabar bus blogai“.
Žvelgiant į senąsias operos tradicijas Lietuvoje ir pasaulyje, kaip jos keičiasi? Juk opera tampa šiuolaikiška, į ją prasiskverbia naujoviški elementai, atsisakoma sustabarėjusių taisyklių.
Pokyčių yra daug. Prieš kokį šimtą metų žmonės tiesiog stovėjo ant scenos ir dainavo. Jiems nereikėjo vaidinti. Viskas buvo perteikiama per muziką, balsą, kūną. Nebuvo reikalaujama išgyventi vaidmenį. Operos aukso amžiuje, apie penkiasdešimtuosius, vyko lūžis, pradėta vaidinti, vis daugiau išreikšti per emociją. Vien stovėjimas ir dainavimas jau nebebuvo įdomu. O dabar viskas scenoje yra kaip žmogus gyvenime.
O drabužiai? Daugelio sąmonėje opera – tai kostiuminiai pastatymai?
Įvairiai yra. Kostiumai dažnai būna sušiuolaikinti. Kai kuriems tai labai nepatinka, nes tikisi ateiti į operą, pamatyti senesnius laikus ir pabėgti nuo modernios dabarties.
Man pačiai įdomu ir tas, ir tas. Jeigu tai, pavyzdžiui, režisieriaus sugalvota nauja tradicinės operos vizija, galinti apibendrinti senus laikus ir susieti juos su modernumu, tai kaip tik labai įdomu pamatyti tą operą nauju žvilgsniu ir padirbėti visai kitaip mąstant apie personažus.
Dabar labai išpopuliarėjęs vadinamasis režisieriaus teatras, kai pakeičiama viskas absoliučiai arba duodama nauja vieta. Tarkim, pagal originalą veiksmas vyksta kur nors senovės Romoje, o pastatyme pakeičiamas laikas ir dėl to Romos erdvė tampa visai kitokia, kokia nors neapibrėžta, galinti būti ir tuo, ir kitu laikmečiu. Viskas vyksta lyg ir moderniai, lyg ir dabar. Mes turim savo darbą padaryti autentiškai, kad jis tiktų dabarčiai, nes kitaip galbūt nepasieksime to žmogaus, kuris sėdi salėje.
Ar operos kūriniuose gvildenamos temos ir vertybės vis dar aktualios?
Taip, nes jie apie gyvenimą. Meilė, išdavystė, nepasitikėjimas, kivirčai šeimoje. Tai labai realu, kaip ir visose istorijose. Tarkim, Šekspyro kūriniai, kad ir senoviškai parašyti, vis tiek įdomu juos skaityti dabar, nes viskas, kas juose vyksta, lygiai taip pat gali būti ir dabar. Ką žmonės išgyveno anksčiau – netektis, laimėjimus – arba išgyvena personažai tose istorijose, jaučiame ir mes šiais laikais.
Man pačiai labai įdomu, kai kuriu personažą ir išgyvenu jį, bet tuo pačiu ir save, nes vis tiek viską per save perleidi ir tada supranti – o, aš irgi tą patį kažkada jutau. Prisimeni skausmą ar kitą kokį jausmą, ką išgyvenai, ir taip viskas aišku – čia šitas dalykas, viskas lygiai taip pat.
Kas operos pasaulyje yra tavo autoritetai?
Oi, yra labai daug įdomių, gerų dainininkų. Kai susipažįstu su role, man visada norisi pasiklausyti Marijos Callas. Ji taip emociškai dainuodavo, jos klausai ir jauti, ir girdi visas emocijas, visą skausmą, kiekvieną dalyką girdi. Jos dažnai pasiklausau, bet ne iš techninės pusės, kaip reikėtų dainuoti, o iš jausminės.
Iš lietuvių yra nuostabių solisčių, dainuojančių visame pasaulyje – Asmik Grigorian, Vida Miknevičiūtė. Jos tikrai puikios. Ruošdamasi klausau kelių skirtingų solistų dainavimo, sudedu į vieną ir išsirenku, kas man labiausiai tinka ir gaunasi tokia puokštė.
Jeigu nebūtum operos solistė, kokia būtų alternatyvi specialybė?
Jeigu dabar nustočiau dainuoti, tai gal mokyčiau dainuoti kitus. O paliekant dainavimą, tai galbūt norėčiau būti psichologė. Man įdomu žmogus, jo mąstymas, emocijos ir kaip viskas susiję žmoguje. Jaučiu, kad tai irgi sueina ir į teatrą, nes jame reikia žmogaus psichologijos supratimo. Galbūt dar kalbos… Gal būčiau mokytoja, net nežinau…
Koks būtų tavo sezono pradžios palinkėjimas visiems?
Linkiu, kad žmonės tikėtų savimi, žinotų savo kryptį, kur eina, ir kad nepasiduotų, tvirtai sakytų – čia mano kelias. Aš juo einu, aš tuo tikiu. Aš savimi tikiu. Kad visi žmonės mylėtų ir gerbtų vienas kitą. To pasauliui dabar labai reikia, manau.
Ačiū tau už pokalbį.
Nuotraukos autorės ir iš asmeninio I. Pelakauskaitės archyvo
