Vaidota MAJŪTĖ
Jau beveik 20 metų Deltuvoje veikiantis darbščiųjų rankų būrelis, vienijantis keliolika moterų, per metus surengia 2–3 parodas ir žavi unikaliais vienas kitą pranokstančiais, į tvarumą, natūralumą, etnokultūrą orientuotais projektais. Nuo iškepto meduolinio Deltuvos miestelio, popierinių užuolaidų karpinių, Žolinės kilimų, nuveltų Velykų vaišių iki Čiurlionio motyvais žolynais „išaustų“ paveikslų, lėlių bei lininių suknelių kolekcijų. Šias idėjas „gimdo“ moterų sambūrio vadovė tautodailininkė Rasa Laskauskienė, jai talkina ir sambūrio veiklą kuruoja Ukmergės kultūros centro Deltuvos skyriaus vadovė Daiva Stimburienė.
„Ką akys pamatys, tą rankos padarys“
Toks Deltuvos krašto moterų sambūrio šūkis bei pavadinimas. Ypatingo dėmesio moterys susilaukė po 2023 m. surengtos iš vilnos nuveltų velykinių vaišių parodos, kuria susidomėjo ir plačiai paviešino net keli nacionalinės televizijos kanalai. „Pamačiau per televiziją reportažą apie Anglijos karalienei Elžbietai jubiliejaus proga padovanotą nuveltą arbatos stalą ir pagalvojau, kad ir mūsų moterys gali kažką panašaus padaryti“, – velykinio stalo idėjos gimimą prisimena Daiva Stimburienė. Ant velto velykinio stalo buvo patiekti ne tik tradiciniai Velykų margučiai, tačiau ir kepta lašiša, silkė, kumpis, vaisiai, tortas, pyragai, sūris, ąsotis su gėrimu. Gražinai, buvusiai Deltuvos senelių namų virėjai, nuostabių želė tortų kepėjai, velykinių vaišių stalui veltas šakotis tapo didžiausiu iššūkiu, o tuo pačiu ir įsimintiniausiu darbu per visą jos keliolikos metų dalyvavimo moterų sambūryje laikotarpį. „Prisimenu kasdien rūškanėjantį Gražinos veidą. Įsivaizduokite, jai reikėjo nuvelti apie 200 šakočio ragelių, kuriuos pati Gražina praminė „pimpačkiukais“, – juokiasi Daiva Stimburienė. Velykinių vaišių paroda plačiai keliavo po Lietuvą ir aplankė nemažai miestų ir miestelių. Moterys prisimena linksmų nutikimų iš parodų, kuomet lankytojai, palaikę vaišių stalą tikru, sprunka iš ekspozicijos salės, nenorėdami „trukdyti privačių pobūvių“, arba bando vaišių paragauti.
Bendrystė ir bendra veikla
Paklaustos, iš kur semiasi savo darbams idėjų, moterys pajuokauja: Daiva „pastoja“, Rasa „gimdo“, visos likusios „augina“.
Daiva Stimburienė – šio būrelio globėja, kuratorė, projektų koordinatorė, ieškanti ne tik idėjų, bet ir finansų, reikalingų joms įgyvendinti. Ji – palaikanti ir padrąsinanti, o kartais ir pati savo rankomis prisidedanti prie darbų gimimo.
Sambūrio vadovė tautodailininkė Rasa Laskauskienė yra daugybės parodų dalyvė, edukatorė, mūsų krašte gerai žinoma savo įstabiais šiaudiniais sodais. Pastarieji Rasos kūryboje įsitvirtino per karantiną, kuomet pandemijos metu buvo apribota socialinė veikla – daug kruopštumo reikalaujantis darbas užpildė ilgas vienatvės ir atskirties valandas. Rasa prisipažįsta, kad pagal išsilavinimą yra drabužių modeliuotoja-siuvėja, tačiau įgimtas smalsumas ir kūrybiškumas skatina moterį nuolat ieškoti naujų idėjų, išbandyti naujas praktikas. Būrelio vadovė mokėsi dailės, pabaigė floristikos kursus, dabar jau dairosi keramikos kursų, o įgytas žinias parneša ir pasidalija su būrelio dalyvėmis. 2021 m. Tiltagaliuose vykusiame alternatyvios mados festivalyje „Pašėlęs ruduo“ Rasos Laskauskienės darbas „Rudenėja“ nugalėjo įspūdingiausio modelio kategorijoje.
Deltuvos ir aplinkinių kaimų moterys buriasi, ieškodamos bendrystės, draugystės, savirealizacijos, bėgdamos nuo vienatvės. „Užsiėmimas neduoda užsisėdėti namuose“, – sako Staselė, vyriausia, 80-metį perkopusi būrelio narė, buvusi Deltuvos senelių namų virėja, būrelio dalyves nuolat palepinanti savo kulinariniais šedevrais – tortais, žemaitišku kastiniu, namine gira, Užgavėnių blynais.
„Kai vaikai išvyko iš namų mokytis, o vyras dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, tapo nuobodu, tad atėjau į būrelį laiko užmušti, o paskui patiko“, – pasakoja iki pensijos dirbusi matematikos mokytoja Renė. Būrelyje ji išmoko kurti paveikslus iš augalų – tai tapo jos mėgstamiausiu užsiėmimu. Pačios kurtus atvirukus iš augalų per šventes dovanoja artimiesiems.
Danutė kilusi iš Ukmergės, tačiau jaunystėje išvyko mokytis ir dirbti į Vilnių ir į savo kraštą grįžo tik sulaukusi pensijos – įsikūrė vienkiemyje, netoli Deltuvos. „Savirealizacija, parodos, kolektyvas, bendrystė, kūrybiškumas…“ – Danutė vardija tai, kas ją labiausiai džiugina būrelio veikloje ir teikia gyvenimui prasmę.
Jakutiškių kaimo bibliotekininkė Liudvika džiaugiasi įdomiais projektais ir moteriška draugyste. Pirmasis jos darbas – dekoruota lininė suknelė – privertė patikėti, kad ji GALI. „Kai pamačiau pristatymui pasiruošusias moteris, pasipuošusias suknelėmis, netekau amo ir negalėjau patikėti, kad tai padarėme savo rankomis“, – pasakoja Liudvika.
Deltuvos bendruomenės pirmininkė Rasa Černiauskienė taip pat priklauso moterų sambūriui ir teigia, kad susitikusios moterys ne tik dalijasi bendryste, idėjomis, įdomiai leidžia laiką, tačiau ir teikia pagalbą bei palaikymą viena kitai, tad darbų rezultatai pranoksta didžiausius lūkesčius. Tai padeda palaikyti sveiką savivertę ir nuolat tobulėti bei išmokti kažką nauja.
Moterys dalijasi įžvalgomis, kad žmonės šiais laikais serga depresija iš neturėjimo ką veikti, o darbas, užsiėmimas, kūryba gydo ligas, nes tai yra būdas būti čia ir dabar, galimybė sutelkti dėmesį į malonią veiklą ir atsitraukti nuo nerimą keliančių visuomeninių įvykių bei asmeninio gyvenimo rūpesčių.
Nėra to, ko moterys nepadarytų
Deltuvos auksarankių sambūrio moterys jau yra surengusios 13 išvažiuojamųjų parodų, kurios plačiai keliauja po Lietuvą. Moterų darbais gėrisi Šakių, Šilalės, Varėnos, Juodkrantės, Tauragės, Jurbarko, Panevėžio, Kėdainių, Rokiškio ir kitų miestų bei rajonų gyventojai. Dažniausiai parodos planuojamos šv. Kalėdų, šv. Velykų ir Žolinės progomis. Deltuviškių darbai taip pat reprezentuoja mūsų šalį užsienyje. Šiuo metu keletas darbų puošia Lietuvos ambasadą Prancūzijoje.
Tvarumas yra vienas svarbiausių jų veiklos principų, nes pagrindinė materija, iš kurios gaminami vienas už kitą gražesni kūriniai, yra natūralios gamtos gėrybės – šiaudai, žolynai, vytelės, akmenukai bei kitos įvairios gamtinės medžiagos, taip pat antrinio panaudojimo žaliavos (pvz., audinių atraižos).
„Būna, kad gavusios naują užduotį, moterys pasipiktina, esą tai neįmanoma padaryti, jos nesugebėsiančios.
Tačiau surengus parodą ir pamačius savo darbo rezultatus, neretai pačios aikteli iš nuostabos, kad joms pavyko“, – atskleidžia būrelio veiklos užkulisius Daiva Stimburienė. Būdamos drauge jos tariasi, palaiko viena kitą, išlaisvina savo kūrybiškumą, realizuoja save, ir atskleidžia savo gebėjimus, kurių pačios nežinojo turinčios.
Parodos atperka visą vargą, suteikia džiaugsmo ir pasitikėjimo, vienbalsiai tvirtina moterys. Tai – smagiausia jų sambūrio veiklų dalis.
Paklaustos apie įgyvendintus projektus ir surengtas parodas, moterys noriai dalijasi įspūdžiais ir prisiminimais. Pačios žymiausios ir didžiausio dėmesio sulaukusios parodos, be jau minėto „Velykų vaišių stalo“, buvo „Išjausti Čiurlionį, „Išjausti Donelaitį“, „Čia gyvena angelai“, „Kalbantys žolynai“, „Mano lėlės istorija“, „Žolinių kilimai“, „Žolynų šėlsmas lino glėby“, „Karpinių instaliacija Nepriklausomybei“.
Moterys gamino koliažus – paveikslus iš augalų, klausydamos Čiurlionio muzikos, skaitydamos Donelaičio „Metus“, pynė „Pavasario išdaigas“ iš beržo šakų, rišo žolynų kilimus, gamino vaikystės lėles, siuvo ir dekoravo įvairiomis technikomis linines sukneles, tapė ant akmenukų, rišo kilimus iš audinio atraižų, gamino šviestuvus, klijavo paveikslus iš sagų, karpė popierines užuolaidėles, kuriomis puošė senuosius miestelio pastatų langus.
Daiva Stimburienė prisiminė ir iššūkį, kuomet Deltuva 2021 m., šėlstant pandemijai ir galiojant žmonių susibūrimų ribojimams, tapo Mažąja kultūros sostine. Tuomet sambūrio moterys, siekdamos įgyvendinti kultūrinę programą bei prisidėti prie šventinės šv. Kalėdų laukimo nuotaikos, iškepė meduolinę Deltuvą: iš meduolių buvo iškepti ir išdekoruoti Deltuvos centrinės dalies pastatai – mokykla, seniūnija, bažnyčia, bendruomenės namai, kultūros centras. Moterys prisimena, kaip jų namai tuo laikotarpiu skendėjo meduolinėje tešloje ir kvepėjo medumi. Meduolinis miestelis tapo kalėdine dovana deltuviškiams.
Savo draugystę moterys sustiprina ir bendrose išvykose – lankėsi Juodkrantėje, Ilzenbergo dvare. Spalio mėnesį Deltuvos sambūrio moterys pristatė naują parodą „Gėlės žiedas mano delnuose“ – papjė mašė technika pagamintus indus – gėlių žiedus. O artimiausiuose planuose moterys mokysis įvaldyti siuvinėjimo bei peltakiavimo techniką.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
