Jei Ukmergės gatvėse paklaustume vietinių praeivių, kokia organizacija mūsų krašte rūpinasi istorinės atminties, susijusios su okupacijos represijomis, išsaugojimu, daugelis be ilgų dvejonių atsakytų užtikrintai – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Ukmergės filialas. Tai, kad šią organizaciją žino mūsų kraštiečiai ir kitų rajonų žmonės, yra ilgo ir nuoseklaus jos narių bei dabartinės LPKTS Ukmergės filialo vadovės Aldonos Kalesnikienės darbo rezultatas. Su ja pasikalbėjome apie organizacijos veiklą, renginius bei prasmingas keliones.
Dovilė VAINORĖ
LPKTS Ukmergės filialas buvo įkurtas 1989 metais. Filialo bendruomenė iškart įsitraukė į rajono politinį gyvenimą, ėmėsi tvarkyti partizanų kapų. Vėliau daug pastangų įdėta statant naujus ir atnaujinant senesnius, dūlančius kryžius, paminklus bei stendus rezistencinio judėjimo aukoms ir įvykiams atminti. Reguliariai buvo rengiami atmintinų datų minėjimai kartu su įvairiomis rajono bendruomenėmis. Greta šių veiklų, organizacija šiandien aktyviai dirba su jaunąja ukmergiškių karta – kviečia juos dalyvauti konkursuose ir minėjimuose, taip skatindami jaunimą pažinti ir suprasti tėvų ir senelių išgyvenimus atšiauriuose ir žiauriuose istorijos įvykiuose. Siekdami didesnės sklaidos apie tremtį, aktyviausi LPKTS Ukmergės filialo nariai užsiima leidybine veikla – padeda parengti ir išleisti atsiminimų, pasakojimų knygas ir informacinę medžiagą. Ne vienas jų pats užrašė ir publikavo prisiminimus bei artimųjų pasakojimus.
Šiuo metu LPKTS Ukmergės filiale yra apie 300 narių. Organizacijos įstatuose numatyta, jog nariu gali būti bet kuris Lietuvos Respublikos pilietis. Nebūtina turėti tremtinio ar politinio kalinio statusą. Svarbiausia, kad nebūtų sąsajų su represiniu laikotarpiu aktyviai veikusia Komunistų partija ir asmeninės vertybės derėtų su organizacijos nuostatomis. „Dauguma narių yra gimusieji tremtyje arba jų tėvai buvo ištremti. Tai aktyvūs, pozityvūs ir dvasiškai stiprūs žmonės. Tarp jų nerasi sugniuždytų ar besiskundžiančių. Priešingai – visi linksmi, „šposauja“, noriai dalyvauja mūsų renginiuose. Apsiskaitę, aukštos moralės ir kultūringi. Darbštūs“, – vardija ryškiausias tremtinių ir politinių kalinių būdo savybes Aldona.
Garsina Ukmergę nacionaliniuose renginiuose
Su A. Kalesnikiene suderinti susitikimo laiką nebuvo lengva. Kai pokalbio metu ji rodo nuotraukas ir pasakoja apie organizacijos veiklą, suprantu, jog visuomeninių pareigų daug ir laiką tenka kruopščiai planuoti. „Šioje nuotraukoje – renginys Vepriuose. Statėme tautodailininko Viktoro Žentelio sukurtą paminklą „Negrįžusiems tremtiniams“. Didžiuojamės šiuo bendru darbu – dailiai pavaizduota mama ir vaikas. O štai čia nuotrauka iš metinio LPKTS renginio Ariogaloje. Sąskrydis vyksta kiekvienų metų pirmąjį rugpjūčio šeštadienį. Šiemet ukmergiškiai buvo įvertinti – nešė visos sąjungos vėliavą. Buvome priekinėse gretose. Šičia matote, kaip dirba vyrai. Reikėjo nudažyti kryžių. Vienas, du, trys – nuvažiavo ir nudažė. Netelpa viskas nuotraukose – o taip norisi parodyti, kiek veikiame“, – greitakalbe pasakoja Aldona.
LPKTS Ukmergės filialo vadovė patikslina, jog bendruomenė gyvena ne tik prisiminimais iš tremties: „Mūsų žmonės noriai dalyvauja koncertuose, bendrose išvykose ir įvairioms progoms paminėti skirtose šventėse. Mus vienija ne tik pareigos, bet ir paprastas žmogiškas bendravimas, galimybė pabūti kartu vis kitokioje aplinkoje.“ Aldonos įsitikinimu, LPKTS Ukmergės filialo nariai į organizuojamas keliones važiuoja ne šiaip pasivažinėti, o susitikti su kitų filialų atstovais, ekskursijose supažindinti Ukmergės jaunimą su tremties ir rezistencinio judėjimo temomis. Kiekviena išvyka ar susitikimas yra pripildytas noro dalintis istorine atmintimi arba išgirsti bei sužinoti kitų patirtis ir istorijas.
Mūsų krašto ambasadoriai
Ukmergės politinių kalinių ir tremtinių bendruomenė neretai sulaukia svečių iš kitų filialų ar Baltijos šalių aljanso, vienijančio tremtinių ir politinių kalinių sąjungas Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje. „Pas mus lankėsi kolektyvai iš Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Utenos, Širvintų, Panevėžio, Jonavos, Anykščių, Šilalės, Alytaus ir kitų rajonų. Kai svečiai atvyksta į Ukmergę, tradiciškai pasivaikštome senamiestyje ir prie piliakalnio, papasakojame miesto istoriją. Svečiams parodome rajono Laisvės kovų bei istorinės atminties vietas: lankome Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką, memorialą rezistencijos aukoms Želvoje. Vepriuose visada aplankome mūsų pastatytą paminklą „Negrįžusiems tremtiniams“, – tradicijas, susiklosčiusias priimant svečius, apibendrina filialo vadovė. Pamini, jog gražiai ir tikslingai bendradarbiauja su organizacija „Miško broliai“: „Jų rengiami žygiai su inscenizacijomis apie partizanus pagyvina susitikimus. Man atrodo, kad parodyti svečiui savo kraštą reiškia ne tik parodyti populiarias lankytinas vietas. Svarbu gyvai ir įtaigiai papasakoti tai, ką ankstesnės kartos išgyveno, kiek kovojo, kentėjo ir žuvo dėl Lietuvos laisvės.“
Iš tremties į Anykščius
Aldona filialui vadovauja nuo 2014 metų. Pati pastebėjo, jog asmeninių kelionių metu dažnai ieško istorinių ir kultūrinių vietų, domisi vietos istorija bei tuo, kaip žmonės rūpinasi savo krašto atmintimi ir kaip ją reprezentuoja. „Žmogus, pamatęs, kaip kitur saugomas istorinis paveldas, ima kitaip žiūrėti ir į savo kraštą. Todėl iš kelionių norisi parsivežti idėjų, kurias būtų galima pritaikyti Ukmergėje“, – sako pašnekovė.
Beje, Aldonos asmeninė istorija taip pat nuspalvinta tremties spalvomis. Abu tėvai buvo ištremti. Ji gimė Krasnojarske. Eidama aštuntus metus, grįžo su tėvais į Anykščius. Lietuviškai mokėjo tik kalbėti ir skaityti, o rašyti nemokėjo. Tėvai samdė privačią mokytoją. „Mokiausi puikiai. Bet į mediciną, į gydomąjį nepriėmė. Priežastis – tremtinė. Taip anais laikais buvo. Bet aš vis vien patenkinta tuo, kaip susiklostė mano gyvenimas“, – atvirauja pašnekovė.
Istorinė atmintis: saugoti dalinantis
Peržiūrėdama Aldonos dovanotus lankstinukus, randu subtilią užuominą apie LPKTS Ukmergės filialo misiją. Ji nuskamba dukart ištremto, grįžusio į Lietuvą politinio ir visuomeninio veikėjo Vytauto Cinausko eilėmis:
Nugrimzk į praeitį, tremtie,
Pilna žiaurumo ir patyčių,
Bet viską saugok atmintie,
Kaip saugojai paveikslą Vyčio.
Filialo nariai savanoriškai padeda rinkti ir fiksuoti tremtinių bei politinių kalinių prisiminimus. Ukmergės tremtinių prisiminimai laisvai ir be mokesčio prieinami „YouTube“ kanale. Juos filmuoja ir montuoja ukmergiškis vaizdo operatorius, kūrėjas ir metraštininkas Kęstutis Zabiela. „Ypač svarbu, kad šie pasakojimai pasiektų jaunimą. Man atrodo, kad jaunas žmogus, pamatęs ir išgirdęs kitą, pasakojantį apie išgyvenimą tremtyje, istoriją supranta artimiau. Savo veikla siekiame, kad istorinė atmintis mokytų mus vertinti laisvę, žmogaus orumą ir savo valstybę“, – įsitikinusi Aldona.
Ji prisipažįsta besigailinti, kad neišklausinėjo savo tėvų apie tremtį – kaip viskas vyko, kaip jie jautėsi ir kas jiems padėjo išgyventi. „Jie nieko nepasakojo. Aš knygoje „Lietuvos gyventojų genocidas“ radau informaciją, jog mano tėtis du kartus bėgo ir jį sugavo“, – atskleidžia ji.
Aldona, dėkodama už parodytą dėmesį, kviečia darkart atvykti pabendrauti su kitais nariais. Ji tikina, jog čia renkasi žmonės, norintys pasikalbėti ir pasidalinti savo patirtimi. Filialo būstinėje gausu literatūros tremties tema. Jei kada nors eisite pro gražiai sutvarkytą pastatą miesto centre, adresu Kęstučio g. 18-3, užsukite. Galbūt išgirsite jautrią istoriją apie tremtį išgyvenusius ir stiprybės sparnus užsiauginusius mūsų kraštiečius. Kas žino – galbūt netikėtai atrasite užuominų apie savo šeimos ar giminės tremties patirtį?
„Atmintis apie tremtį man nėra vien praeitis. Kol yra žmonių, kurie prisimena, pasakoja ir perduoda tas istorijas kitiems, tol tremties atmintis yra gyva. Ji yra mūsų tautos tapatybės ir laisvės supratimo dalis. Žinodami, ką išgyveno mūsų tautiečiai, galbūt labiau branginsime savo laisvę, kurią šiandien vis dar suvokiame kaip savaime suprantamą“, – viltingai apibendrina Aldona.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
