Ta­čiau „Penk­tos ko­jos“ dar­buo­to­jai siū­lė tik gy­vū­nų ste­ri­li­za­ci­ją, o pa­si­im­ti ka­tes ga­lė­jo su vie­na są­ly­ga – jei jos... skie­py­tos. Ka­dan­gi šiuo at­ve­ju val­ka­tau­jan­čių ka­čių nie­kas skie­py­ti ne­si­ruo­šė, „Penk­tos ko­jos“  gy­vū­nų my­lė­to­jai  ka­tėms ir ka­čiu­kams iš Uk­mer­gės vi­so­je res­pub­li­ko­je ėmė ieš­ko­ti glo­bė­jų. Ta­čiau pa­ieš­kos bu­vo be­vai­sės.

Per mė­ne­sį į pa­gal­bos šauks­mą nie­kas ne­at­si­lie­pė. Be­lie­ka spė­lio­ti, kaip to­kiu at­ve­ju elg­tis įmo­nei. Gal pa­čiai įmo­nei pa­skelb­ti spau­do­je: „Ge­riems žmo­nėms do­va­no­ja­me tris ka­tes ir de­vy­nis ka­čiu­kus. Pa­si­gau­ti pa­tiems...“

Iš gy­vū­nų glo­bos ir nai­ki­ni­mo is­to­ri­jos

Prieš de­šimt­me­tį Uk­mer­gė­je val­ka­tau­jan­čius gy­vū­nus nai­ki­no „Nu­a­ras“ iš Kau­no. 2003 me­tais ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė su­da­rė su­tar­tį su ra­jo­no Me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­ja dėl val­ka­tau­jan­čių šu­nų ir ka­čių gau­dy­mo ir nai­ki­ni­mo. Su­gau­tų gy­vū­nų lai­ky­mui ir nai­ki­ni­mui bu­vo įreng­ti du be­glo­bių gy­vū­nų su­rin­ki­mo punk­tai.

Su­tar­tis tarp ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ir Me­džio­to­jų žve­jų drau­gi­jos dėl gy­vū­nų nai­ki­ni­mo bu­vo nuo­lat tę­sia­ma. Val­ka­tau­jan­tys gy­vū­nai bu­vo su­ren­ka­mi iš se­niū­ni­jų, kar­tais juos pri­sta­ty­da­vo ir pa­tys gy­ven­to­jai. Per me­tus vi­du­ti­niš­kai bu­vo su­ren­ka­ma, su­gau­do­ma ir su­nai­ki­na­ma apie 200 val­ka­tau­jan­čių šu­nų ir ka­čių.

Ta­čiau šį pa­va­sa­rį gy­vū­nų glo­bė­jai ap­kal­ti­no Me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­ją dėl ne­tei­sė­tos ir nu­si­kals­ta­mos veik­los, skan­da­lin­gus fak­tus pa­vie­ši­no, tad su­tar­tis su drau­gi­ja bu­vo nu­trauk­ta...

Šian­die­ni­nė si­tu­a­ci­ja

Vil­niaus vi­suo­me­nės svei­ka­tos cen­tro Uk­mer­gės sky­riaus ve­dė­ja Ele­na Mi­ri­na­vi­čie­nė, žiū­rė­da­ma į sta­tis­ti­nius duo­me­nis, ne­ma­to, jog gy­ven­to­jų, ku­riuos ap­kan­džio­jo val­ka­tau­jan­tys gy­vū­nai, bū­tų pa­dau­gė­ję. Pra­ne­ši­mų dėl įkan­di­mų bu­vo dau­giau lie­pos–rug­pjū­čio mė­ne­siais, ta­čiau žmo­nės nu­ken­tė­jo ne nuo val­ka­tau­jan­čių šu­nų, o nuo sa­vo au­gin­ti­nių.

Pa­sak mies­to se­niū­no Sta­sio Jac­kū­no, ieš­ko­ma pro­ble­mos spren­di­mo bū­dų, nes „vie­ni gy­ven­to­jai la­bai my­li gy­vū­nus, ki­ti – prie­šin­gai jiems nu­si­tei­kę“. Se­niū­nas ne­tu­rė­jo prie­kaiš­tų me­džio­to­jams, kai su jais bu­vo su­da­ry­ta su­tar­tis dėl val­ka­tau­jan­čių gy­vū­nų nai­ki­ni­mo.

Vil­niaus re­gio­no ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to Uk­mer­gės ra­jo­no agen­tū­ros ve­dė­jo Jo­no Či­vo nuo­mo­ne, ra­jo­ne pa­tvir­tin­tų gy­vū­nų glo­bos ir lai­ky­mo tai­syk­lių ne­la­bai pai­so­ma. Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­tas įpa­rei­go­tas kon­tro­liuo­ti tai­syk­lių lai­ky­mą­si.

Ra­jo­no gy­vū­nų glo­bos klu­bo pir­mi­nin­kas Sta­sys Ba­raus­kas įsi­ti­ki­nęs, kad gy­vū­nų glo­bos na­mai mū­sų ra­jo­ne – bū­ti­ni, pa­ti­kė­ti gy­vū­nų glo­bą ki­tiems ra­jo­nams – ne­tiks­lin­ga. Gy­vū­nų lai­ky­mą juo­se tu­rė­tų fi­nan­suo­ti ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė, bū­ti­na ke­tur­ko­jų re­gist­ra­ci­ja gy­ven­to­jų būs­tuo­se.

„Ge­ra­no­riš­kai glo­bo­ja­me ke­tur­ko­jus, tu­ri­me įsi­ren­gę „gy­vy­bės nar­ve­lį“, jei tu­ri­me vie­tos – pri­ima­me. Sa­vo ei­lės narvelyje lau­kia gy­vū­nų ei­lė“, – pa­sa­ko­jo S. Ba­raus­kas.

Uk­mer­gės su­in­te­re­suo­tų tar­ny­bų va­do­vai šie­met lan­kė­si Pa­ne­vė­žy­je, kur su­si­pa­ži­no su gy­vū­nų glo­bos są­ly­go­mis. At­ei­ty­je prie Uk­mer­gės bu­tų ūkio pla­nuo­ja­ma steig­ti ke­tur­ko­jų glo­bos na­mus, o „be­vil­tiš­kus“ – val­ka­tau­jan­čius, ser­gan­čius gy­vū­nus nai­kin­ti. Ta­čiau kaip tai bus at­lie­ka­ma – ne­ži­nia.

„Ra­jo­ne ne­bū­tų iš­ki­lu­si val­ka­tau­jan­čių gy­vū­nų pro­ble­ma pra­ei­ty­je, ne­bū­tų jos at­ei­ty­je, jei gy­ven­to­jai ir at­sa­kin­gos ins­ti­tu­ci­jos lai­ky­tų­si ra­jo­ne pa­tvir­tin­tų gy­vū­nų glo­bos ir lai­ky­mo tai­syk­lių rei­ka­la­vi­mų. Atei­tis mig­lo­ta, ne­aiš­ku kas už­tik­rins, kad be­glo­bių gy­vū­nų ne­dau­gė­tų“, – sa­kė Uk­mer­gės me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos val­dy­bos pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Ma­ra­zaus­kas.

Tai­syk­lės ga­lio­ja, ta­čiau gy­ve­ni­mas ei­na sau, o raš­tai sau. Be­lie­ka lauk­ti nau­jų ra­jo­no val­džios spren­di­mų ar­ba nau­jų kla­jo­klių gy­vū­nų is­to­ri­jų...