Ąžuo­lų vai­ni­kai – Jo­nams ir Ja­ni­noms

Autorius Ukmergės žinios
 

„Ne kiek­vie­nam var­du­vi­nin­kui su­tei­kia­ma net iš­ei­gi­nė die­na“, – sa­vo var­dais di­džiuo­ja­si tė­vų pa­va­din­tie­ji Jo­nais ir Ja­ni­no­mis. Var­du­vi­nin­kai ąžuo­lo la­pų vai­ni­kais puo­šia­mi, jiems lau­žai kū­re­na­mi… Tik­riau­siai vi­si tu­ri­me bent po vie­ną pa­žįs­ta­mą Jo­ną ar Ja­ni­ną – tai­gi tą die­ną tei­sę švęs­ti tu­ri vi­sa Lie­tu­va.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių Jo­nai ir Ja­ni­nos pa­pras­tai bū­da­vo tik vy­res­nės kar­tos at­sto­vai. Se­nuo­sius var­dus iš­stū­mė ma­din­gi, mo­der­nūs. Pa­si­py­lė Da­riai, In­drės, Ro­ber­tai. Ta­čiau pas­ta­rai­siais me­tais var­dų ma­da ta­po la­bai li­be­ra­li.

 

 

Sa­ko, kad Jo­ni­nių nak­tį pra­žys­ta pa­par­tis…
Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr.







Ša­lia ne­gir­dė­tų, ki­to­se tau­to­se po­pu­lia­rių var­dų ar sun­kiai iš­ta­ria­mų bei keis­tų nau­ja­da­rų vėl po­pu­lia­rūs ir se­nie­ji var­dai. Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­riaus ve­dė­ja Re­gi­na Jac­kū­nie­nė sa­ko, kad šiuo me­tu „pi­ko va­lan­da“ iš­au­šo bib­li­niams var­dams – No­jams, Pi­jams, Ka­jams. Per­nai tė­ve­liai Jo­nu­ko var­dą da­vė vie­nam nau­ja­gi­miui, už­per­nai – trims.

Ar­chy­ve pa­var­čiu­si pen­kias­de­šim­ties me­tų se­nu­mo do­ku­men­tus, ve­dė­ja ap­ti­ko, kad šis var­das bu­vo la­bai po­pu­lia­rus prieš pu­sę am­žiaus. Kas­met bū­da­vo įre­gist­ruo­ja­ma dvy­li­ka-pen­kio­li­ka Jo­nų.

Den­gia di­des­nį sta­lą

Uk­mer­gės pir­mi­nės svei­ka­tos cen­tro vy­riau­sio­ji gy­dy­to­ja, ra­jo­no ta­ry­bos na­rė Ja­ni­na Ga­liaus­kie­nė sa­ko nė ne­įta­rian­ti, ko­dėl tė­vai jai pa­rin­ko bū­tent šį var­dą. „Bū­ti­nai ma­mos pa­si­tei­rau­siu“, – pa­ža­dė­jo pa­šne­ko­vė.

Jo­ni­nes ji šven­čia vi­są są­mo­nin­gą sa­vo gy­ve­ni­mą. Gra­žiau­sios jos bū­da­vu­sios vai­kys­tė­je: „Vai­ni­kais du­ris api­pin­da­vo, drau­gės su­si­rink­da­vo. Ko dau­giau vai­kui rei­kia – tik­ra šven­tė.“

Ir da­bar ji sten­gia­si sa­vo var­da­die­nį švęs­ti šei­mos ra­te­ly­je, kuk­liai. Ta­čiau su­tin­ka, kad Jo­ni­nės yra Jo­ni­nės. Jei į gim­ta­die­nio šven­tę daž­niau­siai at­ei­na kvies­ti­niai sve­čiai, tai jau Jo­nų ir Ja­ni­nų svei­kin­ti ga­li su­gu­žė­ti la­bai ne­ti­kė­tai. Ne­lauk­da­mi jo­kio kvie­ti­mo. „Vi­suo­met na­muo­se tu­riu bū­ti pa­si­ruo­šu­si pla­tes­nį sta­lą – di­des­niam sve­čių ra­tui“, – šyp­so­si gy­dy­to­ja.

Jai pa­tin­ka, kad vis daž­niau su­grįž­ta­ma prie se­nų­jų var­dų. „Ge­rai, jei jau iš var­do ne­ky­la abe­jo­nių dėl as­mens tau­ty­bės“, – sa­ko pa­šne­ko­vė. To­kios tra­di­ci­jos ne­bu­vo prieš dau­giau kaip dvi­de­šimt me­tų, už­tat ir sa­vo duk­rai pa­rin­ko mo­der­nes­nį In­gri­dos var­dą.

Vai­kys­tė­je kom­plek­sa­vo

Dvi­gu­ba šven­tė lau­kia Uk­mer­gės bu­tų ūkio di­rek­to­riaus Jo­no Rin­ke­vi­čiaus. Jis sa­ko sa­vo var­dą „at­si­ne­šęs“ – mat jo gim­ta­die­nį nuo Jo­ni­nių ski­ria tik ke­lios die­nos. „Tai­gi tė­vams var­dą iš­rink­ti di­de­lių sun­ku­mų ne­ki­lo“, – įsi­ti­ki­nęs jis. Be to, Rin­ke­vi­čių gi­mi­nė­je Jo­nų ir dau­giau yra – se­ne­lis taip pat bu­vo Jo­nas. „Esu ne tik Jo­nas, bet dar ir tre­čias bro­lis. Tu­riu dvi už sa­ve vy­res­nes se­se­ris“, – juo­kia­si J. Rin­ke­vi­čius iš šios pa­ra­le­lės su liau­dies pa­sa­ko­mis.

Di­rek­to­rius sa­ko, kad keb­lu­mų toks po­pu­lia­rus var­das jam ne­ke­lia. „Ži­nau, kad tą die­ną su­lauk­siu sve­čių – su gė­lė­mis, ąžuo­lo vai­ni­kais. Net ir ki­to­kių rei­ka­lų tu­rint, bėg­ti iš na­mų bū­tų ne­gra­žu. Ir atos­to­gų me­tu per Jo­ni­nes vi­suo­met sten­giuo­si bū­ti na­mie“, – ti­ki­na jis.

Pri­si­pa­žįs­ta, jog šio­kį to­kį kom­plek­są jaus­da­vo be­si­mo­ky­da­mas mo­kyk­lo­je – ben­dra­moks­lių var­dai bu­vo kur kas mo­der­nes­ni. Pa­sak J. Rin­ke­vi­čiaus, tė­vai – pa­pras­ti kai­mo žmo­nės. Rink­da­mi var­dus ir se­se­rims, ir jam, įman­triais var­dais lie­žu­vio lau­žy­ti ne­no­rė­jo.

Šiais lai­kais, kai glo­ba­li­za­ci­ja į mū­sų gi­mi­mo liu­di­ji­mus jau pri­kai­šio­jo vi­so­kių var­dų iš už­jū­rių, pats lai­kas at­si­gręž­ti į se­nuo­sius var­dus. „Man pa­tin­ka, kad grįž­ta se­nie­ji var­dai. Tai dar kar­tą pa­tvir­ti­na, kad vis­kas pa­sau­ly­je su­ka­si ra­tu“, – sa­ko di­rek­to­rius.

Jau­čia­si dė­me­sio cen­tre

Uk­mer­gės mies­to se­niū­ni­jos ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­jas Jo­nas Mo­tie­jū­nas sa­ko, kad per sa­vo var­da­die­nį vi­suo­met jau­čia­si dė­me­sio cen­tre. O kaip gi ki­taip – juk ten­ka sė­dė­ti pa­puoš­tam ąžuo­lo vai­ni­ku ant gal­vos, net per lau­žą per­šok­ti. Jo­ni­nes tra­di­ciš­kai jau ne vie­ne­rius me­tus šven­čia Mo­lė­tų ra­jo­ne prie Beb­ru­so eže­ro. Pa­svei­kin­ti nie­kuo­met ne­pa­mirš­ta gi­mi­nai­čiai. At­va­žiuo­ja net ki­tuo­se mies­tuo­se gy­ve­nan­tie­ji.

Iš sep­ty­nių se­niū­ni­jos dar­buo­to­jų – net trys Jo­ni­nių šven­tės var­du­vi­nin­kai. „Anks­čiau bū­da­vau vie­nas, o da­bar ge­rai, tri­se „fron­tą“ at­lai­ky­ti leng­viau“, – džiau­gia­si ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­jas.

Jo­no var­dą pa­šne­ko­vas sa­ko pa­vel­dė­jęs iš ma­mos Ja­ni­nos. „Se­ne­liai la­bai no­rė­jo, kad anū­kė­lis bū­tų Jo­nu­kas“, – pa­sa­ko­ja jis. Ir pa­ti­ki­na, kad tik­rai la­bai įkal­bi­nės sa­vo vai­kus, kad su­si­lau­kę vai­ke­lio duo­tų se­ne­lio var­dą. „Man tai la­bai gra­žu, kai Jo­nuk, Pet­riuk kvie­čia“, – la­biau­siai jam ne­pa­tin­ka var­dai, ku­riuos ne tik pri­si­min­ti, bet ir iš­tar­ti sun­ku.

Švęs­ti iš­mo­kė Uk­mer­gė­je

„Jau­nys­tė­je, kiek at­si­me­nu, vi­suo­met gal­vo­da­vau ir vi­siems sa­ky­da­vau, kad Jo­ni­nių šven­tė – vi­sai ne ma­no var­da­die­nis. Juk aš ne Jo­nė…“ – sa­ko Lie­tu­vos sa­ma­rie­čių ben­dri­jos Uk­mer­gės sky­riaus na­rė Ja­ni­na Stan­kai­tie­nė. Jai vi­suo­met at­ro­dė, jog Jo­ni­nės – „vy­riš­ka“ šven­tė ir švęs­ti ją tu­rin­tys tei­sę tik Jo­nai.

Gim­ta­ja­me Vo­niš­kių kai­me, esan­čia­me Ša­kių ra­jo­ne, po­pu­lia­riau­si bu­vo var­dai tų šven­tų­jų, ku­riems ar­ti­miau­sio­se baž­ny­čio­se bū­da­vo ren­gia­mi at­lai­dai. Jo­ni­nėms ne­nu­si­lei­do Juo­za­pi­nės. „Net jei Juo­za­pi­nės iš­pul­da­vo per Ad­ven­tą, pas mus bū­da­vo lei­džia­ma jas švęs­ti iš­im­ties tvar­ka“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

J. Stan­kai­tie­nė juo­kau­ja, kad ją, prieš ke­tu­rias­de­šimt me­tų at­vy­ku­sią dirb­ti į Uk­mer­gę, Vi­suo­me­nės svei­ka­tos cen­trą, „per­auk­lė­jo“ ben­dra­dar­biai. Įstai­go­je ji bu­vo ne vie­nin­te­lė Ja­ni­na – be jos čia dir­bo dar dvi. Tą die­ną vi­sos bū­da­vo da­bi­na­mos lau­ko gė­lių, ku­rių ben­dra­dar­biai va­žiuo­da­vo į pie­vas, vai­ni­kais. „Iš pra­džių man bu­vo keis­ta, kai ma­ne pra­dė­jo svei­kin­ti Jo­ni­nių pro­ga. Gal­vo­jau, gal jie ką nors su­mai­šė… Bet pas­kui pri­pra­tau“, – mo­te­ris sa­ko, kad tai, kas anks­čiau ste­bi­no, ta­po tra­di­ci­ja.

Al­ko­ho­lio ne­rei­kė­jo

Sma­gias Jo­ni­nių ge­gu­ži­nes, vyk­da­vu­sias Šir­vin­tų ra­jo­ne esan­čia­me Pa­ber­žės kai­me, pri­si­me­na Še­šuo­lių se­niū­ni­jos se­niū­nas Jo­nas Dik­čius. Pa­ber­žė­je gy­ve­no dvi Ja­ni­nos ir du Jo­nai, tai­gi vi­sam kai­mui bū­da­vo ką švęs­ti.

„Iš­si­rink­da­vom ko­kią gra­žią lau­ky­mę pa­miš­kė­je ar nu­šie­nau­tą pie­vą, ap­kai­šy­da­vom ber­že­liais ir va­ka­ro­da­vom“, – jis sa­ko, kad Jo­ni­nės – nak­ti­nė šven­tė. Vi­dur­nak­tį jau­ni­mas leis­da­vo­si pa­par­čio žie­do ieš­ko­ti. Ar pa­si­se­kė bent kar­tą pa­ma­ty­ti žy­din­tį pa­par­tį? „Aiš­ku, kad taip. Be pa­par­čio žie­do ne­bū­tų Jo­ni­nių“, – šel­miš­kai šyp­so­si pa­šne­ko­vas.

Tais lai­kais jau­ni­mas pui­kiau­siai ap­sie­ida­vo be al­ko­ho­lio. Kai­mas ir be jo skam­bė­da­vo nuo dai­nų, juo­ko. Iki pa­ry­čių prie lau­žo žais­da­vo žai­di­mus, šok­da­vo. „Nau­ji lai­kai, ki­ti pa­pro­čiai, ki­toks jau­ni­mas. Liau­diš­kų dai­nų jie ne­be­dai­nuo­ja, žai­di­mų ne­žai­džia. Ir nie­ko čia ne­be­pa­kei­si­me. Ta­čiau ži­no­ti sa­vo pa­pro­čius rei­kia“, – ma­no J. Dik­čius.

Jo se­ne­lė iš tė­vo pu­sės bu­vo tik­ra kai­mo žo­li­nin­kė. Ži­no­jo, ko­kias rei­kia rink­ti del­čioj, ko­kias per pil­na­tį. Į pie­vas ir per Jo­ni­nes iš­ei­da­vo – ti­kė­jo, kad šią die­ną su­rink­tos tu­ri stip­res­nių gy­do­mų­jų sa­vy­bių. Vi­sa pa­lė­pė kve­pė­jo džio­vi­na­mais žo­ly­nais.

 

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *