Emilija LISAUSKIENĖ

Kiaul­pie­nė

Gal sau­lu­tė jau su­du­žo,

Kad tiek šu­kių pri­bars­ty­ta?

Vi­sa pie­va gel­to­nuo­ja

Jau nuo pat anks­ty­vo ry­to.

Ne­su­du­žo! Ne­su­du­žo!

Dan­gu­je sau­lu­tė švie­čia!

Pie­voj kiaul­pie­nės pra­žy­do,

Vai­ni­kė­lius pin­ti kvie­čia.

Ir prie ke­lio, ir prie ta­ko

Švy­ti ma­žo­sios sau­lu­tės.

Šyp­so­si dan­gus ir že­mė,

Džiau­gias darbš­čio­sios bi­tu­tės.

Nuo žie­dy­no prie žie­dy­no

Sku­ba sem­ti sal­dų vy­ną.

Ir ma­žoj vaš­ko ake­lėj

Sau­lės šyps­nį už­ra­ki­na.

O pas­kui žie­dy­nai mer­kias,

Virs­ta pū­ko ka­muo­lė­liais.

Vė­jas, žais­da­mas po pie­vą,

Žars­to juos pa­ra­šiu­tė­liais.

Jus­tė PAŽŪSYTĖ

Ma­no tė­tis

Ma­no tė­tis toks stip­rus,

Ma­no tė­tis nuo­sta­bus!

In­ki­lė­lį jis su­kals,

Nu­ra­mins ma­ne, už­jaus…

Ei­na­me gry­baut kar­tu,

Mo­kam iš­dy­kaut – sma­gu!

Kū­ry­bin­gi mes abu,

Ku­riam vis nau­jų ei­lių.

My­liu aš tė­ve­lį sa­vo.

Tė­tis daug ko iš­mo­kins.

Jis mėgs­ta gy­vū­nus ir gam­tą –

Už­aug­ti no­riu, kaip ir jis.

Ma­no žvaigž­du­tė

Žvaigž­du­tė ka­bo dan­gu­je,

Ar ji žiū­ri į ma­ne?

Ak… de­ja, ne į ma­ne…

Ei, žvaigž­du­te! Ar ma­tai?

Nu­si­leisk vi­sai že­mai!

Aš at­bėg­siu te­ki­na

Ir pa­žai­si­me drau­ge!..

Bet žvaigž­du­tė šyp­sos, žiū­ri…

Ar au­sy­čių ji ne­tu­ri?

Ei, žvaigž­du­te, aš juk čia!

Ji ne­žiū­ri į ma­ne.

Bet stai­ga ji ir pra­din­go!

Gal kas ži­not, kur ji din­go?