Kovą tradiciškai Ukmergėje aidi, gaudžia tarptautinis perkusinės muzikos festivalis „Percussion Ukmergė“. Šiemet jis yra jubiliejinis – dvidešimtasis. Prieš porą metų festivalio meno vadovu tapęs Arnas Mikalkėnas išlaiko geriausias šio renginio tradicijas, o tuo pačiu įneša ir naujovių.
Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
Antrus metus esate festivalio „Percussion Ukmergė“ meno vadovu, sudarinėjate koncertų programą. Kaip keičiasi festivalis jūsų rankose – ką perimate, išlaikote, o ką pridedate savo?
Pagrindinė tradicija – švęsti Lietuvos nepriklausomybę su perkusija. Kovo 11-ąją rengiamas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos koncertas. Šiemet jame Klaipėdos džiazo orkestras pristatė programą, dedikuotą vienam ryškiausių visų laikų džiazo būgnininkų Buddy Rich. Orkestrą papildė būgnininkai Mindaugas Vaškys, Viačeslav Krasnopiorov ir Oleksii Gmyria (Ukraina).
Lyginant su ankstesniais festivalio meno vadovais, kiek man teko bendrauti, mano sudaroma programa tikriausiai skiriasi kitokiu požiūriu – siekiu atskleisti perkusiją kuo įvairesnėmis spalvomis. Perkusija gali skambėti ne tik kaip perkusiniai melodiniai instrumentai – marimba, vibrofonas, bet ir kaip mušamieji instrumentai melodiniame kontekste. Man svarbu atskleisti instrumentų skambesio spektrą ir žanrų įvairovę. Dabar perkusija plačiai naudojama įvairiuose žanruose. Įdomu pažiūrėti, kaip perkusija koreliuoja šiuolaikiniame kontekste.
Šiemet, bendradarbiaujant su Jazz Academy, pirmą kartą festivalio metu buvo surengta rezidencija kompozitoriams. Kas joje dalyvavo, kiek sukūrė kūrinių?
Dalyvavo du kompozitoriai – Pavlo Pavlosiuk ir Oleksii Lupashko – iš Ukrainos ir po vieną – Gabija Burbulytė ir Nikita Menkov – iš Lietuvos ir Estijos. Jie sukūrė šešis kūrinius, kurie buvo pristatyti koncertuose Kaune ir Ukmergėje. Kūrinius atliko Oleksii Lupashko, portugalas Vasco Trilla bei lietuviai Arkadijus Gotesmanas ir aš. Nuo kovo 5 dienos muzikantai kartu su kompozitoriais kūrėme bendrą pasirodymą. Iš pradžių dirbome Kaune, o nuo kovo 8-osios persikėlėme į Ukmergę. Tai ne visa savaitė, bet ji buvo labai intensyvi. Kol repetavome, buvo visko – ir ginčijomės, ir raudonavome, ir vėl bandėme.
Dar nežinau, ar ateityje išlaikysime šį formatą. Galvoju apie kompozitorių konkursą. Tačiau rezidencija gerai tuo, kad kompozitoriai gali išsibandyti kūrinius dirbdami bendrai su atlikėjais, pasitikrinti tam tikrus kūrinio momentus – kas veikia, kas neveikia, ką geriau pakeisti. Manau, kad kompozitoriaus ir atlikėjo santykis yra labai svarbus. Paprastai kompozitorius turi vienišiaus įvaizdį – parašo kūrinį, atneša, kažkas jį atlieka. Rezidencijos metu vyko bendras kūrybinis procesas, kurio metu galėjome išsakyti pastabas vieni kitiems.
Koncerte girdėjome akustiškai ir tam tikra prasme vizualiai įdomius kūrinius, atspindinčius agrikultūrą, vabzdžių vystymosi stadijas, transportą. Garsais išreikštus santykius nuo akių kontakto iki bučinio. Skambėjo kelios kolektyvinės kompozicijos. Pristatydamas rezidencijos rezultatus kalbėjote apie repertuaro perkusiniams instrumentams problemą. Sakėte, kad perkusija dažniausiai būna kaip papildomas elementas, tad atskirų kūrinių, skirtų būtent perkusiniams instrumentams, mažai kas rašo.
Repertuaras yra pakankamas perkusiniams melodiniams instrumentams, kaip marimba, vibrofonas.Bet kitiems perkusiniams instrumentams kūrinių nėra arba meniškai jie nelabai įdomūs. Trūksta tokių kūrinių, kurie atskleistų perkusiją įvairiomis spalvomis, atskleistų visą perkusinių instrumentų spektrą.
Jau ne vienus metus festivalio renginiai vyksta ne tik Ukmergėje, bet ir kituose miestuose. Šiemet jie vyko Vilniuje, Kaune. Be to, ne tik kovą, bet ir kitu laiku. Šiemet dar laukia koncertai gegužę bei rugpjūtį. Ką duoda festivaliui renginių išskaidymas laike ir vietovėse?
Geografinis išskaidymas naudingas publikos aspektu – taip galime festivalį pristatyti kituose miestuose, didėja jo žinomumas. Manau ir ateityje pagrindinė bazė turi likti Ukmergėje, bet pora išvažiuojamųjų koncertų būtų naudinga, ypač didžiuosiuose miestuose.
Perkusijos festivalių Lietuvoje daugiau ir nėra, dar Utenoje vyksta džiazo ir perkusijos festivalis – ir tai viskas?
Taip, tikrai perkusijos koncertų Lietuvoje trūksta.
Papasakokite apie save – kaip jūs pats atradote perkusiją?
Groti pradėjau gana vėlai, kokių trylikos ar keturiolikos metų. Pirmasis mano instrumentas buvo akordeonas. Paskui grojau fortepijonu ir derinau perkusiją. Vėliau pradėjau domėtis džiazo muzika, kuri iš esmės yra ritminė. Mušamųjų komplektas džiaze yra labai svarbi dalis, kaip ir šiuolaikinėje muzikoje – taip viskas natūraliai ir susidėliojo. Perkusija visada domino, traukė organiškai.
Kuris perkusinis instrumentas jums artimiausias?
Aš nesu melodistas ir į melodinius instrumentus nelabai gilinuosi, geriausiai valdau mušamųjų komplektą.
Ar jūs tik muzikantas ar ir pats esate ir kompozitorius?
Magistrantūroje studijavau kompoziciją, kompozicijos mokė Dalia Kairaitytė. Taip, kūrinius rašau. Dabar gal nebe taip aktyviai, kaip seniau, bet rašau. Užrašytos kūrybos įvairiems instrumentams yra nemažai. Tačiau aš kūrinio rašymo ir atlikimo neišskiriu. Man komponavimas, improvizacija ir atlikimas yra vienas darinys. Kai komponuoju, tame yra daug improvizacijos, o kai improvizuoju, vis tiek savo galvoje jau turiu kažkokią kompoziciją. Atlikdamas jau sukurtą kūrinį kažkiek vis tiek improvizuoju. Muzika ir yra kūrinys, jo atlikimas ir improvizacija – viskas kartu.
Be to, kad grojate ir kuriate muziką, dar dirbate ir pedagoginį darbą. Ukmergės meno mokyklos Muzikos skyriuje turite mušamųjų klasę, taip pat dėstote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ką reiškia jums ši veiklos sritis?
Ukmergės meno mokyklos mušamųjų klasės mokiniai šiemet Kovo 11-ąją grojo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime prie paminklo „Lituania Restituta“ kartu su Miku Kurtinaičiu ir Dovydu Stalmoku. Ukmergiškiai ir pernai dalyvavo koncerte, o 2023-iaisiais grojo bibliotekoje.
Akademijoje dirbu su magistrantais. Dėstau šiuolaikinę muziką ir improvizaciją. Pedagoginis darbas yra pakankamai svarbus, nes priverčia ir mane patį studijuoti. Yra dvipusis ryšis, aš ne tik mokau studentus, bet ir labai daug išmokstu iš jų.
Jus domina ir muzikiniai eksperimentai. Šiemet festivalyje „Percussion Ukmergė“ matėme Vasco Trilla solo pasirodymą draugų koncerte, Domanto Razmaus „Audiovizualinį koliažą“, skirtą albumo „Scratching the Surface“ premjerai, kuriuos taip pat galima pavadinti eksperimentiniais. Prieš dvejus metus Ukmergėje vyko jūsų eksperimentinės muzikos dueto su Arma Agharta koncertas „Bekele“, kuriame jūs grojote fortepijonu ir perkusiniais instrumentais, o kolega – elektroninę muziką. Ar dažnai eksperimentuojate?
Muzika neapsiriboja vien akademine ar klasikine muzika. Aš nuolat ginčijuosi su muzikologais dėl tradicijų ir naujų dalykų. Stengiuosi žiūrėti kuo plačiau. Man yra labai įdomūs ir artimi visi subžanrai: nuo hip-hopo iki metalo. Pavyzdžiui, džiazo trio „OakBirches“, kuriame groju, yra nemažai roko muzikos. Mane patį domina triukšmo muzika.
Lietuvos perkusijos grandas Arkadijus Gotesmanas, užsiminus apie jus, pasidžiaugė, kad Ukmergei pasisekė, ir pavadino jus šiuolaikinės Lietuvos perkusijos „grietinėle“. O ką pats labiausiai vertinate, iš kokių autoritetų mokotės, kokiais naujais sužibančiais talentais džiaugiatės?
Nežinau, ar Lietuvoje yra perkusijos elitas. Aš pats turiu labai daug autoritetų. Ir nebūtinai vien perkusininkų, labai daug kitų muzikų. Tomo Kutavičiaus solo pasirodymas fortepijonu man atvėrė visai kitą požiūrį į muziką. Aš klausiausi ir nesupratau, kas vyksta, bet buvo didžiulis poveikis. Minėta dėstytoja Dalia Kairaitytė man buvo ir iki šiol yra begalinis autoritetas, kai prisimenu, ką ji man leisdavo ir kaip sugebėdavo pakreipti – be jokios prievartos, be represijų. Ji mokė muzikos estetikos ir sykiu leido būti savimi. Stebėjau Arkadijų Gotesmaną, Gediminą Laurinavičių, Arvydą Joffę – jie buvo tas elitas, į kurį aš žiūrėjau. Taip pat yra daug užsienio atlikėjų – autoritetų. Howard Riley grojo sirgdamas Parkinsono liga. Jis sakė, kad liga išlaisvina. Atvėrė požiūrį, kad muzika ne vien natos, o daug sudedamųjų dalių. Apie autoritetus galėčiau kalbėti ir kalbėti, nes jų yra labai daug, iš visų jų mokiausi ir visiems esu dėkingas.
O kalbant apie jaunąją kartą, joje irgi yra stiprių talentų, kuriančių ir atliekančių novatorišką muziką. Tarp jų – Dominykas Snarskis, šiemet grojęs festivalyje „Percussion Ukmergė“.
Ačiū už pokalbį ir lauksime kitų 2025-ųjų metų festivalio renginių. Koncertai vyks gegužę, per Miesto šventę, ir rugpjūtį, išlydint vasarą.
** Arnas Mikalkėnas apibūdinamas kaip garsui atidus kūrėjas, nebijantis, priešingai, netgi siekiantis peržengti bet kokius muzikinius rėmus, ieškoti savito santykio su muzika. Arno Mikalkėno muzikinės patirtys ypač gausios. Jas sudaro ne tik klasikinės ir džiazo muzikos studijos, bet ir musique concrète, roko, metalo ir kitų žanrų atgarsiai. Vienas pagrindinių kolektyvų, kuriuose groja Arnas Mikalkėnas – laisvojo džiazo trio „OakBirches“. Per savo karjerą šis kūrėjas yra grojęs ne tik su Vladimiru Tarasovu, Arkadijumi Gotesmanu, Daliumi Naujokaičiu, Liudu Mockūnu, Eugenijumi Kanevičiumi ir kt., bet ir su ne mažiau įdomiais užsienio kūrėjais: Kenny Wollesenu, Michaelu Mooru, Davidu Stackenu, Otomo Yoshihide, Kazutoku Umezu, Kresten Osgoodu, Anto Pettu, Kirke Karja, Haakonu Berre, Anne Liis Poll, Nuria Andorra, Santiago Quintansu ir kt.
