„Ukmergės žinių“ skelbtą fotografijos konkursą laimėjusi Kristina Grigaliūnienė dirba fotografe. Tiek meninėse, tiek privačių fotosesijų nuotraukose Kristina visuomet dėmesį telkia į žmogų, kad per užčiuoptas ir išryškintas detales, per sąsajas su aplinka atskleistų asmenybę.
Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
Pusę savo gyvenimo (nuo penkiolikos ar šešiolikos metų) fotografuojanti Kristina konkursui pateikė tris portretus – „Tėtis Vladas“, „Močiutė iš Pašilės bažnyčios“ ir „Monika“. Pastaroji fotografija surinko per 400 balsų ir tapo konkurso nugalėtoja.
Kristina Ukmergėje baigė Antano Smetonos gimnaziją, vėliau studijavo fotografiją Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centre. Fotografės specialybę įgijusi ir dabar ketverių metų amžiaus dukrytę auginanti jauna moteris prisipažįsta, kad pastaruoju metu menine fotografija užsiima retai. „Kai fotografija yra amatas, tada kūrybai laiko beveik nelieka“, – sako ji. Vis tik kada nors norėtų surengti ir parodą. Pasidomėjome, koks buvo Kristinos kelias į fotografiją ir kas formavo jos žvilgsnį.
Kaip susidomėjote fotografija ir kaip pradėjote fotografuoti?
Tai buvo mokyklos laikais, aštuntoje ar devintoje klasėje, ieškant savęs. Tėtis įsigijo fotoaparatą, vadinamą muiline, lyg ir sau, bet kai aš pasičiupau, nebegrąžinau. Pradėjau tyrinėti, eksperimentuoti su šviesomis, šešėliais, dvigubinti, daryti kompozicijas. Tai buvo mano ieškojimai.
Tuo pačiu radau savotišką nusiraminimo būdą. Per kamerą pradėjau atrasti save, kas man patinka, kas nepatinka.
Gimnazijoje, pradėjus galvoti, ką studijuoti, prioritetas buvo menai. Galvojau, kad geriau gyvenime daryti tai, kas patinka, negu užsiimti širdžiai nemiela veikla. Tada dar nebuvo labai daug fotografų. Aš jau žinojau, kad savo kelią siesiu su fotografija.
Ką studijavote?
Studijavau tik tam, kad gaučiau diplomą.
Buvau labai nedrąsi ir nepasitikinti savimi, todėl į Vilniaus dailės akademiją, kad ir norėjau, stoti nebandžiau. Bijojau išlįsti iš kiauto, išeiti iš komforto zonos. Buvo baimė, kad neįstosiu, todėl pasirinkau lengvesnį kelią.
Fotografiją studijavau Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centre.
Ko mokėtės studijų metu?
Daugiausia – visų techninių dalykų. Apie spalvas, kompoziciją, apšvietimą studijoje ir lauke. Apie objektyvų parametrus, kuriuos turėtum žinoti, bet ir nežinodamas gali fotografuoti.
Dabar kadre galima karpyti galūnes, galvas, nuotrauka gali būti sulieta, bet vis tiek ji pasakos. Ribų nėra, bet žinoti dalykus reikėtų.
Kokia buvo jūsų profesionalios fotografijos pradžia?
Pirmiausia pradėjau fotografuoti pažįstamus, atsirado rekomendacijos, taip ratas ir užsisuko.
Ką fotografuojate dabar?
Imant fotografiją, kaip amatą, esu labai universali. Šiuo metu fotografuoju vestuves, krikštynas, asmenines šventes, darau asmenines, šeimos, vaikų fotosesijas.
O imant fotografiją, kaip kūrybą, mane domina portretai, ypač – senų žmonių. Svajoju kada nors surengti senų žmonių portretų parodą.
Kaip savo kūrybą plėtojote anksčiau ir dabar?
Seniau taip pat fotografuodavau žmones, bet nuotraukose būdavo daugiau gamtos arba miesto motyvų, augalų, namų fragmentų, susietų su žmogumi. Žmogų rodydavau per panašumą, sutapatinimą.
Dabar, kai daug fotografuoju pagal užsakymus, kūrybos mažiau. Bet vis tiek visa koncentracija į žmogų – stengiuosi pagauti emociją, jausmą, judesį, patirtį. Dažnai fotografuoju vaikus.
Kūrybinėje fotografijoje dabar nebereikia tiek daug aplinkos – miesto ar gamtos. Pakanka žmogaus. Kadras gimsta bendraujant, iš pokalbio su žmogumi ir kartu praleisto laiko. Man visada labai norisi „ištraukti“ akis.
Minėjote, jog esate nedrąsi, kaip užmezgate pokalbį?
Kamera viską keičia. Kai turiu kamerą rankose, bendrauti tampa lengva. Nežinau, kas tai per magija. Man nesudėtinga sustatyti, kelis ar kelias dešimtis žmonių, surikiuoti kadrui. Užkalbinti žmogų, einantį gatve, sunkiau. Bet kai turiu kamerą, taip pat galiu. Kamera padeda pamatyti, užkalbinti, atskleisti.
Kokia jūsų konkursinė patirtis?
Dar besimokant mokykloje dalyvavau konkursuose „Jaunasis talentas“, kurį organizavo fotokudra.lt , ir „GURU“, kurį organizavo efoto.lt.
Tapau Lietuvos mokinių fotografijos konkurso bei Lietuvos fotomenininkų konkurso „Debiutas“ laureate.
Dvejus metus su portretais dalyvavau tarptautiniame fotografijos konkurse „35Awards“. Abu kartus laimėjau, vėliau nebedalyvavau.
Laimėjusi mokinių fotografijos konkursą gavau Savivaldybės įsteigto gabių vaikų fondo piniginį prizą už meno pasiekimus. Tai buvo pirmi pinigai, kuriuos gavau už fotografiją. Tada susitaupiau reikalingą sumą ir nusipirkau pirmą veidrodinį fotoaparatą.
Reikėjo išmokti juo naudotis?
Veidrodiniu fotoaparatu fotografuoti nėra sunku. Diafragma, išlaikymas ir ISO (standartas) yra trys pagrindiniai dalykai, reikalingi, kad gautųsi taisyklingas kadras. Kad jis būtų toks, kokio reikia.
Šviesa, kompozicija – jau yra kūryba. Tai, ką matai ir kaip matai. Mes visi esame labai skirtingi ir skirtingai matome tuos pačius dalykus. Fotografija yra tavo pajautimas, tai, ką tu nori parodyti.
Ar esate surengusi parodų?
Rengti parodą tada, kai būdavo daugiau laiko kūrybai, pritrūkdavo drąsos. Dabar, kai dirbu fotografe ir gyvenu iš to, kūrybai laiko lieka mažai.
Eksponuoti senus darbus nesinori, nes aš nebesu ta pati, kokie yra seni mano darbai. Norėtųsi dalintis tuo, kas aš esu dabar. Bet tų dabartinių fotografijų nėra tiek daug, kad užtektų parodai.
Norėčiau surengti senų žmonių portretų parodą. Šiaip portretinių fotografijų turiu daug, bet skirtų parodai, vos kelias. Gal reikia „spyrio į užpakalį“, kad kas mėnesį skirčiau laiko kūrybiniams ieškojimams. Tada po metų turėčiau 12 kadrų parodai. O dabar kūrybine fotografija užsiimu tik kartą ar porą kartų per metus, nes turiu labai daug fotosesijų. Auginu dukrą, tad visas po darbo liekantis laikas ir dėmesys – jai.
Kas jūsų autoritetai?
Seniau turėjau labai daug, o dabar gera tiesiog kurti ir nieko nesekti.
Iš kur tas polinkis į fotografiją? Ar jūsų šeimoje yra daugiau menininkų?
Gal iš piešti mokančio tėčio. Jis šeimoje labiausiai suprantantis meną ir visada palaikantis. Į mano ieškojimus ir eksperimentus, jei reikėdavo ką nors atnešti, palaikyti, tėtis visada įsitraukdavo. Su juo galima pakalbėti, aptarti, paanalizuoti.
Kas jus įkvepia, inspiruoja kūrybai?
Sunku nusakyti tą jausmą. Kartais įkvėpimas apima tiesiog atsikėlus. Tai ateina iš gyvenimo, iš nuotaikos, iš saulės. Saulė yra pagrindinis įkvėpimo šaltinis gerai jaustis. Pastebi gražų apšvietimą ar krintantį šešėlį ir jau matai kadrą, galvoji, kaip gerai būtų nufotografuoti tą modelį tokiame apšvietime. Kitą kartą pastebi kažkokį augalą ar spalvą ir vėl matai kadrą.
Nežinau, iš kur tai atsiranda, tikriausiai tai tiesiog yra tavyje.
Dabar mano įkvėpimas ir mokytoja yra dukra. Jai patinka ir fotografuotis, ir stebėti fotosesijas, ir klausytis apie fotografiją. Tad norisi nesustoti, daryti tai, kas patinka, kad dukra matytų mamą laimingą darbe. Gera, kad dukra auga su fotografija.
Kiek laiko ruošiatės fotosesijoms?
Kiekviena fotosesija reikalauja skirtingo pasiruošimo. Jis gali trukti ir kelis mėnesius, o kartais gali ir visai nesiruošti. Įprastai besirengdama šeimos fotosesijai su klientais aptariu mintį, lokaciją, garderobą. Pasiruošimas gali trukti savaitę. Niekada nebūna vienodo pasiruošimo.
Kaip gimė konkursui atsiųstas kadras „Monika“?
Ekspromtu. Pas anytą nusiskynusi gubojos šakelę su vyru važiavau pas močiutę į kaimą. Pasiėmiau ir fotoaparatą, bet nieko konkretaus neplanavau. Galvojau padaryti keletą kadrų, kad liktų prisiminimui vaikams ir anūkams. Tad nieko iš anksto nesiruošiau. Pasodinome močiutę prie namo, fotografavome prie gėlių.
Tai buvo vienintelis kadras, kuriame viskas susigrojo. Tos gubojos šakelės, raukšlės, odos fragmentai, plaukai, užmerktos akys.
Nors sakoma, kad akys yra žmogaus sielos veidrodis, man patinka fotografuoti užmerktas akis. Turiu kadrų tiek su atmerktomis, tiek su užmerktomis akimis.
Ar Vilnius nepaviliojo?
Nors studijų metu sakiau, kad nebegrįšiu į Ukmergę, dabar gyvenu Ukmergėje. Vilniuje viskas turtingiau ir spalvingiau – koncertai, parodos, architektūra, pats gyvenimas. O čia – ramybė.
Kai reikia, važiuoju į Vilnių įkvėpimo. Grįžusi čia randu kitokį įkvėpimą. Įkvepia pati Ukmergė.
Besimokydama mokykloje dažnai eidavau į laukus. Kartą pamačiau rūke žemę ariantį vyrą. To nerasi mieste. Tai mane užaugino. Čia ramiau, paprasčiau, jaukiau, daugiau laisvės.
Ačiū už pokalbį.
