Tu­rė­jo 39 laips­nius tem­pe­ra­tū­ros, ku­ri ne­kri­to per vi­są nak­tį.

Žmo­gus ne­be­no­rė­jo dels­ti, to­dėl nu­spren­dė iš pat ry­to kreip­tis į me­di­kus. Ka­dan­gi jų šei­mos gy­dy­to­jas J. Ša­ka­lys tą­dien dir­bo tik po pie­tų, vi­diš­kie­tis at­vy­ko į Uk­mer­gės pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cen­tro po­li­kli­ni­ką.

„Vy­ras pats at­va­žia­vo į Uk­mer­gės po­li­kli­ni­ką, pra­sto­vė­jo re­gist­ra­tū­ro­je ei­lė­je, jam da­vė kor­te­lę pas gy­dy­to­ją G. Zai­kaus­kie­nę. Pra­lau­kė ir prie jos ka­bi­ne­to, o kai nu­ė­jo, gy­dy­to­ja pa­reiš­kė, kad „Ša­ka­lio li­go­nių ne­pri­imi­nė­ja“... Ir nie­kuo jam ne­pa­dė­jo. Par­va­žia­vo na­mo ir da­bar gu­li su 40 laips­nių tem­pe­ra­tū­ra...“ – pa­sa­ko­jo S. Ut­ki­nie­nė.

Ne­be pir­mą kar­tą  

Sa­ko to­kio me­di­kų el­ge­sio ne­su­vo­kian­ti. „Vy­ras dir­ban­tis, mo­ka vi­sus svei­ka­tos mo­kes­čius, o at­ėjęs gy­dy­tis, nes blo­ga, ko­ja – su­ti­nus, rau­do­na, vos ne iš­va­ro­mas. Juk ne gir­tas krei­pė­si... Iš­ra­šy­tų re­cep­tą, duo­tų sku­bią pa­gal­bą, bet net ne­pri­ėmė. Kaip tuo­met gy­dy­to­jai nu­si­lenk­ti rei­kia, kad pri­im­tų?“ – ap­mau­do ne­slė­pė ji.

Tvir­ti­na su ne­ma­lo­niu šios me­di­kės el­ge­siu su­si­du­rian­ti ne­be pir­mą sy­kį. Esą bu­vo įžeis­tas ir jos sū­nus, kai lan­kė­si dėl me­di­ci­ni­nės pa­žy­mos. Skai­ty­to­jos tei­gi­mu, fak­tas apie iš gy­dy­to­jos tą­syk iš­girs­tą „ko čia žiū­ri akis iš­ver­tęs“ – ne iš pirš­to lauž­tas. 

Tuo me­tu sa­vo šei­mos gy­dy­to­jui J. Ša­ka­liui mo­te­ris sa­ko esan­ti la­bai dė­kin­ga: „Nu­ei­si ka­da – vi­sa­da pri­ims, kad ir po dar­bo, pa­dės, o jei rei­kia – nu­siųs, nu­kreips. Jau­nas žmo­gus – ir toks rū­pes­tin­gas, ge­ras gy­dy­to­jas.“

Pa­ta­ria nepri­si­šne­kė­ti

Uk­mer­gės PSPC va­do­vė Ja­ni­na Ga­liaus­kie­nė ste­bė­jo­si, kuo šiuo me­tu atos­to­gau­jan­čiai įstai­gos po­li­kli­ni­kos ve­dė­jai Gra­ži­nai Zai­kaus­kie­nei ga­lė­jo „ne­įtik­ti“ pa­cien­tas. „Sun­ku da­bar pa­sa­ky­ti, ko­dėl jo ne­pri­ėmė. Gal­būt, jei žmo­gaus dak­ta­ras ir­gi dir­bo tą die­ną, pa­gal­vo­jo, kad ga­lė­tų pa­lauk­ti iki dvy­lik­tos... Bet jei tik­rai tu­rė­jo 39 laips­nius tem­pe­ra­tū­ros, tu­rė­jo pri­im­ti, pa­žiū­rė­ti, pa­ma­tuo­ti“, – sa­ko svei­ka­tos prie­žiū­ros cen­tro vy­riau­sio­ji gy­dy­to­ja.

Ji ne­tin­ka­mais va­di­na gy­ven­to­jos mi­nė­tus po­li­kli­ni­kos ve­dė­jos ko­men­ta­rus. Dar­buo­to­jams pa­ta­rian­ti „neš­ne­kė­ti, ko ne­rei­kia, kad lie­žu­vis ne­tap­tų pa­čių prie­šu“. 

Ko­le­gų dėl ne­ma­lo­naus el­ge­sio ne­tei­si­na, ta­čiau ma­no, jog pri­si­de­da ir per­si­dir­bi­mas, nuo­var­gis: „Va­sa­rą gy­dy­to­jai per­krau­ti, nes yra atos­to­gau­jan­čių. Be to, ruo­šian­tis dieg­ti elek­tro­ni­nę svei­ka­tos sis­te­mą, vyks­ta mo­ky­mai – dar­buo­to­jams po ke­lis kar­tus ten­ka va­ži­nė­ti į Vil­nių.“ 

Pik­ti­na tvar­ka

Nu­si­vy­lu­si me­di­kų dar­bu li­ko ir uk­mer­giš­kė A. Kri­nic­kie­nė, pa­pa­sa­ko­ju­si sa­vo is­to­ri­ją. Vė­lų va­ka­rą jai pa­si­da­rę ne­ge­ra, ėmė dur­ti šir­dį.

„Iš­gė­riau la­šų nuo šir­dies, tab­le­tę nuo krau­jo spau­di­mo – ne­pra­ėjo. Pa­si­skam­bi­nau į grei­tą­ją – da­bar gi su Vil­nium jun­gia, pa­klau­siau, ką da­ry­ti. Lie­pė iš­ger­ti dar vais­tų, o aš pa­si­len­kus jau ir kvė­puot ne­be­ga­liu... La­bai su­si­jau­di­nau, ne­be­su­pra­tau, ką man sa­ko... Jei ne­bū­tų toks gąs­di­nan­tis skaus­mas, grei­to­sios juk ne­kvies­čiau“, – pik­ti­no­si skai­ty­to­ja. 

Ta­čiau nie­kas, anot jos, ne­va­žia­vo, tad pa­skam­bi­nu­si į Uk­mer­gės li­go­ni­nės pri­ėmi­mo sky­rių. Jai pa­siū­lę „kaip nors at­va­žiuo­ti pa­čiai“. Mo­te­ris iš­si­kvie­tė tak­si, nu­vy­ko į li­go­ni­nę. „Pri­ėmi­me pa­ma­ta­vo spau­di­mą – dau­giau kaip du šim­tai. Ir grei­ta­jai ne­rei­kia to­kiu at­ve­ju va­žiuo­ti? Pa­ti mirš­tan­ti tu­riu sku­bė­ti į li­go­ni­nę... Kam ta­da ta grei­to­ji iš­vis rei­ka­lin­ga. Tu, žmo­gus, nors ir nu­mirk – vis tiek nie­kas ne­at­va­žiuos“, – lie­jo nuos­kau­dą uk­mer­giš­kė.

Ji pei­kė grei­to­sios pa­gal­bos kvie­ti­mo per Ben­drą­jį pa­gal­bos cen­trą Vil­niu­je tvar­ką. „Anks­tes­nė sis­te­ma, kai skam­bin­da­vai tie­sio­giai, bent vei­kė ge­rai. O da­bar­ti­nę rei­kia keis­ti“, – ma­no skai­ty­to­ja. 

Ne vis­kas sklan­du

Pa­gal nau­ją tvar­ką pa­gal­bos tar­ny­bas ben­druo­ju te­le­fo­nu 112 kvie­čia­mės nuo 2012-ųjų. Nuo ta­da šia tvar­ka va­do­vau­ja­si ir Uk­mer­gės PSPC Grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sky­rius. Cen­tro va­do­vė J. Ga­liaus­kie­nė pri­pa­žįs­ta, jog skun­dų bū­ta, nes ne vis­kas, jos tei­gi­mu, šio­je sis­te­mo­je sklan­du.

„Tu­ri ir pliu­sų, bet ne iki ga­lo vis­kas su­de­rin­ta, – pa­ste­bi ji. – Ben­dra­ja­me pa­gal­bos cen­tre aiš­ki­na­ma­si, ko­dėl žmo­gui rei­kia grei­to­sios, to­dėl iš­sa­miai vis­ko klau­si­nė­ja. O gal dis­pe­če­ris ma­to, kad vi­si eki­pa­žai už­im­ti – gal­būt pa­na­šiai bu­vo ir uk­mer­giš­kės at­ve­ju. Tuo­met ban­do kaž­ką pa­re­ko­men­duo­ti žmo­gui, jei ne taip sku­bu.“ 

Sa­ko, jog taip pat skun­džia­ma­si dėl to, kad sun­kiai su­jun­gia su BPC, rei­kia il­gai lauk­ti, o at­si­lie­pus per daug klau­si­nė­ja­ma. „Ta­čiau vis­kas da­bar – per Vil­nių, mes lie­kam tik vyk­dy­to­jai. Kur dis­pe­če­riai lie­pia – ten mū­sų grei­to­ji ir vyks­ta. Jie kom­piu­te­ry­je ma­to, ar mū­siš­kiai už­im­ti, ar lais­vi – be dis­pe­če­rių nu­ro­dy­mo ne­ga­li iš­va­žiuot“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė. 

Taip pat at­krei­pė dė­me­sį į skam­bin­to­jų ap­tar­na­vi­mo pa­gal pir­mu­mą tvar­ką, ku­ria ir­gi pik­ti­na­si gy­ven­to­jai. Pa­skam­bi­nus rei­kė­tų lauk­ti, kad ir – il­giau, nes pa­dė­jus ra­ge­lį ir krei­pian­tis an­trą sy­kį, skam­bu­tis „nu­krin­ta“ į skam­bi­nan­čių­jų ei­lės ga­lą.