Daugiau teršalų patenka su pašarais

Karpiai Lietuvoje sugaunami ne tik laisvėje, bet ir yra auginami dirbtinai. Autorės nuotr. Karpiai Lietuvoje sugaunami ne tik laisvėje, bet ir yra auginami dirbtinai. Autorės nuotr.

Skaitytojai domisi maisto įtaka sveikatai. Ukmergiškis ponas Juozas, paskambinęs į redakciją, pasakojo labai mėgstantis įvairias žuvis, nemažai jų suvalgantis.

Tačiau, teigė jis, pastaruoju metu vis dažniau girdima apie perspėjimus valgyti tik tam tikrą žuvį, kurioje nėra nuodingų medžiagų. Domėjosi, kokios žuvys yra užterštos, į kurias – sugaunamas jūrose ar auginamas tvenkiniuose – geriau nežiūrėti, kokias vartoti yra saugu.

Šiuo klausimu išsamų atsakymą, remdamasis moksliniais tyrimais ir pasaulinėmis apžvalgomis, „Ukmergės žinioms“ pateikė Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto direktoriaus pavaduotojas Darius Nienius.

Maždaug iki 1950 m. 99 proc. žmonijos suvartotų žuvų buvo laisvėje sugautos žuvys – apie 20 mln. tonų per metus. Vėliau laisvėje sugautų žuvų kiekis ir jų suvartojimas didėjo. Apie 1995 m. laukinių žuvų sugavimai stabilizavosi ties 90 mln. tonų per metus. Mokslininkų nuomone, buvo pasiekta pasaulio jūrinių vandenų produktyvumo riba.

Tačiau žuvų poreikis, teigiama, didėja. Maždaug nuo 1985 m. šią nišą užpildo dirbtinėmis sąlygomis auginamos žuvys – akvakultūros produkcija. 1985 m. buvo 5 mln. tonų akvakultūros produkcijos, o, pavyzdžiui, 2015 m. – 80 mln. tonų.

Pasaulio maisto saugos, veterinarijos, ichtiopatologijos (žuvų ligų mokslo) specialistai ir kitų sričių ekspertai nagrinėja, ar yra maistinės vertės ir saugaus vartojimo skirtumų tarp laisvėje sugautų ir tvenkiniuose užaugintų žuvų.

Pasaulio vandenyse gyvena apie 25 tūkst. žuvų rūšių, todėl detaliai ištirti ir palyginti visų rūšių nėra galimybės.

Atlikto tyrimo metu buvo vertinamos žuvų rūšys, kurių ES suvartojama daugiausia: lašišos, silkės, ančiuviai, tunai, skumbrės, sardinės, vaivorykštiniai upėtakiai ir karpiai. Ypatingas dėmesys skirtas Baltijos jūros silkėms (strimėlėms) dėl potencialaus Baltijos jūros užterštumo. Lašišos, vaivorykštiniai upėtakiai ir karpiai yra auginami dirbtinai (akvakultūros produkcija), o kitos minėtos rūšys yra laisvėje sugautos žuvys.

ES vidutiniškai du trečdaliai suvartojamų žuvų yra laisvėje sugautos žuvys, o vienas trečdalis – akvakultūros produkcija.

Nustatyta, kad teršalai žuvyse pasiskirsto ne tolygiai, o atitinkamuose organuose ar audiniuose. Dažniausiai teršalai kaupiasi kepenyse ir riebaliniuose audiniuose. Tačiau skirtingų žuvų rūšys riebalus kaupia nevienodai, pvz., menkės – kepenyse, o lašišos – papilvėje ir poodiniame sluoksnyje. Fiziologiškai žuvys daugiausia riebalų sukaupia prieš nerštą, todėl ir potenciali tarša tuo metu gali būti didžiausia.

Pripažįstama, kad daugiau teršalų į žuvies organizmą patenka su pašaru, o ne tiesiogiai per vandenį. Žuvų užterštumui didelę įtaką turi jų mitybos būdas, t. y. plėšriosios ar augalėdės/įvairiaėdės žuvys. Augalėdėms/visaėdėms žuvims, kurios sudaro apie 99 proc. Lietuvos akvakultūros produkcijos, potenciali rizika būti užterštoms per pašarus yra kur kas mažesnė nei plėšriosioms žuvims.

Maždaug 1/3 viso pasaulio vandenyse sugautų žuvų yra panaudojama žuvų miltų ir taukų gamybai, 2/3 suvartojami tiesiogiai žmonių maistui.

Kuo didesnis akvakultūros ūkiuose auginamų žuvų intensyvumas, tuo daugiau jos šeriamos dirbtiniais pašarais. Nuo pašarų sudėtinių dalių priklauso potenciali žuvų užterštumo rizika (pašarų sudedamosios dalys – javai (kviečiai, kukurūzai), aliejinių augalų produktai, kukurūzų miltai, žuvų miltai, žuvų taukai, premiksai, į kurių sudėtį įeina mineralai, mikroelementai, vitaminai, probiotikai).

Visose ES šalyse, vykdant oficialią maisto produktų kontrolę, žuvų ir žuvininkystės produktų mėginiai yra nuolat tiriami dėl sunkiųjų metalų (švinas, kadmis, gyvsidabris, arsenas), dioksinų ir kitų teršalų.

Kalbant apie rūšis (lašišos, silkės, ančiuviai, tunai, skumbrės, sardinės, vaivorykštiniai upėtakiai ir karpiai), tarp tirtų maistinės sudėties parametrų – energetinė vertė, baltymai, riebalai, Omega-6 polinesočiųjų riebalų rūgščių suma, Omega-3 polinesočiųjų riebalų rūgščių suma, Omega-6 ir Omega-3 rūgščių santykis, ilgos grandinės Omega-3 polinesočiųjų riebalų rūgščių suma, retinolis (vitaminas A), vitaminai D ir B12, jodas, selenas.

Dirbtinai auginami unguriai ar lašišos gali turėti 50 proc. daugiau riebalų nei jų gentainiai, augantys natūraliai, o laisvėje ir dirbtinėmis sąlygomis auginamų upėtakių riebalų sudėtis ir kiekis skiriasi nedaug.

Konstatuojama, kad jeigu dirbtinai auginamos žuvys šeriamos tinkamai subalansuotais pašarais, jų maistinė vertė gali būti aukštesnė nei laisvėje gyvenančių žuvų, ypač dėl Omega-3 rūgščių.

Tyrimais nustatyta, kad žuvys yra svarbus ilgos grandinės Omega-3 polinesočiųjų riebalų rūgščių šaltinis ir gerokai pranoksta tokius maisto produktus kaip galvijų mėsa.

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų