Asmeninio albumo nuotr. Loreta Jarvis. Asmeninio albumo nuotr. Loreta Jarvis.

Be­veik pen­kio­li­ka me­tų Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, Maid­sto­ne, gy­ve­nan­ti Lo­re­ta Jar­vis kas­met grįž­ta į ša­lia Uk­mer­gę – Pa­ši­lė­je esan­čią gim­tą­ją gūž­tą.

47 me­tų mo­te­ris sa­ko, kad nuo ta­da, kai iš­vy­ko į sve­čią ša­lį, šak­nys vis gi­liau skver­bia­si į sa­vą­ją že­mę.

„Da­bar su­pran­tu tuos se­no­lius, ku­rie me­tai iš me­tų vis bent trum­pam grįž­ta į Lie­tu­vą, mi­na tuos pa­čius ta­ke­lius ir vis fo­to­gra­fuo­ja­si prie tų pa­čių Pa­lan­gos pu­še­lių... Ir aš tar­si an­trą kar­tą at­ra­dau Uk­mer­gę, Pa­ši­lę... Čia man kaip ro­jus“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Su vy­ru Da­nie­liu­mi vis daž­niau pa­svars­to, kur la­biau­siai no­rė­tų leis­ti die­nas, iš­ėję į pen­si­ją. Abie­jų sva­jo­nės skren­da ta pa­čia kryp­ti­mi – pu­sę me­tų Lie­tu­vo­je, o ki­tą pu­sę – švel­nes­nio kli­ma­to Pran­cū­zi­jos pie­ti­nė­je da­ly­je.

Ke­lio ne­pas­to­jo iš­si­sky­ri­mas

Vil­niaus uni­ver­si­te­te Fi­lo­lo­gi­jos fa­kul­te­te lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą bai­gu­si Lo­re­ta pir­mą kar­tą į Di­dži­ą­ją Bri­ta­ni­ją spar­nus pa­kė­lė 1994 me­tais. Dve­jiems me­tams iš­vy­ko pa­gal ES eko­no­mi­nės pa­gal­bos pro­gra­mą PHARE. Tiks­lai bu­vo jau­nat­viš­ki – pa­žin­ti ša­lį, jos žmo­nes, pa­to­bu­lin­ti kal­bą, už­si­dirb­ti.

„Or­ga­ni­za­to­riai pa­si­sten­gė, kad bū­tu­me ne tik įdar­bin­ti. Mums bu­vo su­teik­tos vi­sos gy­ve­ni­mo są­ly­gos, ga­li­my­bė pa­ke­liau­ti, pa­žin­ti kraš­tą, ben­drau­ti su bri­tais ir ki­tų ša­lių jau­ni­mu“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Ten su­ti­ko ir sa­vo mei­lę, bū­si­mą vy­rą Da­nie­lių. Drau­gys­tė tę­sė­si ir mer­gi­nai grį­žus į Lie­tu­vą. Da­nie­lius pa­si­pir­šo 2003-iais. Tais pa­čiais me­tais jos na­mais ta­po Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja.

To­le­ran­ci­ja – iš­skir­ti­nis bri­tų bruo­žas

Kaip sve­tim­tau­tė jau­tė­si vy­ro šei­mo­je, kaip bu­vo su­tik­ta tė­vų, gi­mi­nių? Ar ne­kliu­vo ap­lin­ki­niams jos lie­tu­viš­kas ak­cen­tas bei „ne bri­tiš­kas“ kai ku­rių si­tu­a­ci­jų su­vo­ki­mas? Lo­re­ta tei­gia, jog iš­skir­ti­nė bri­tų sa­vy­bė – jų to­le­ran­ci­ja ir de­mok­ra­ti­ja. Sa­vo tra­di­ci­jų pai­sy­mu ki­tų tau­tų aky­se jie at­ro­do la­bai kon­ser­va­ty­vūs. Kar­tais at­ro­do, jog jie pa­tys iki šiol ma­no gy­ve­nan­tys ka­ra­lie­nės Vik­to­ri­jos lai­kų im­pe­ri­jo­je – 19-ame am­žiu­je.

„Nors jie la­bai di­džiuo­ja­si sa­vo ša­li­mi, kraš­to­vaiz­džiu, is­to­ri­ja, an­glų moks­li­nin­kų iš­ras­tu gar­ve­žiu ar elek­tros lem­pu­te, nie­ka­da ne­pa­nie­kins, kad esi ki­tos tau­ty­bės. Gal­būt kaip tik dėl to į šią ša­lį ir brau­na­si vi­si emig­ran­tai“, – svars­to Lo­re­ta ir pri­du­ria, kad Lon­do­ne, ki­tuo­se di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se – tik­ras tau­tų bei ra­sių ka­lei­dos­ko­pas.

Pa­sak pa­šne­ko­vės, čia vi­sų tau­ty­bių žmo­nės jau­čia­si ge­rai, nes bri­tai ne­per­ke­lia glo­ba­lių tarp­vals­ty­bi­nių, po­li­ti­nių rei­ka­lų į ei­li­nių pi­lie­čių lyg­me­nį.

„Pa­vyz­džiui, kad ir kai­my­nė ru­sė. Ji ti­ki­na, jog An­gli­jo­je jo­kių užuo­mi­nų dėl Ru­si­jos vyk­do­mos už­sie­nio po­li­ti­kos ne­su­lau­kian­ti. Tuo tar­pu grį­žu­si iš atos­to­gų gim­ti­nė­je skun­dė­si, kad tau­tie­čiai jai nuo­lat prie­kaiš­ta­vo dėl Eu­ro­pos sank­ci­jų Ru­si­jai“, – pa­sa­ko­ja Lo­re­ta. 

Po­li­ti­kų ne­ap­ta­ri­nė­ja

Bri­tų ir lie­tu­vių skir­tu­mas – po­kal­bių te­mos. Bri­tai nie­kuo­met ne­ap­ta­ri­nė­ja sa­vo val­džios, ką itin mėgs­ta lie­tu­viai. „Jei sė­dint už sta­lo man kil­tų no­ras pa­kal­bė­ti apie prem­je­rą ar apie par­la­men­to na­rį, tik­rai lik­čiau ne­su­pras­ta ir nie­kas ne­pri­si­jung­tų. Tie­sa, ir ne­pri­kiš­tų – man­da­giai pa­link­sė­tų ir nu­kreip­tų po­kal­bį ki­ta lin­kme“, – šyp­so­si Lo­re­ta.

Vie­na iš pas­ta­ruo­ju me­tu daž­nai bri­tų gliau­do­mų te­mų – te­ro­riz­mas. Dis­ku­tuo­ja­ma, kaip at­pa­žin­ti te­ro­riz­mą, kaip elg­tis. Šia te­ma ren­gia­mi kur­sai net dar­bo­vie­tė­se.

Ta­čiau vi­si mu­sul­mo­nai nė­ra ta­pa­ti­na­mi su te­ro­ris­tais – gy­ven­to­jai mo­ko­mi at­skir­ti ra­di­ka­liuo­sius is­la­mis­tus.

Aso­ci­juo­ja­si su lais­ve

ir... sū­re­liais

Ap­link ma­mą be­si­su­kio­jan­čiam še­šia­me­čiui An­drė­jui di­džiau­sios pra­mo­gos Lie­tu­vo­je  – mau­dy­nės Pa­ši­lės tven­ki­ny­je ir lie­tu­viš­ki pie­no pro­duk­tai. Tiks­liau – be­ga­lė rū­šių šo­ko­la­du glais­ty­tų sū­re­lių ir jo­gur­tų. Lo­re­ta sa­ko, kad to­kių An­gli­jo­je nė­ra – pie­no ga­min­to­jai šio­je ša­ly­je iš­ra­din­gu­mu ne­pa­si­žy­mi.

De­šimt­me­tė duk­re­lė Iza­be­lė šie­met ruo­šia­si la­bai rim­tam eg­za­mi­nui mo­kyk­lo­je, su­vai­din­sian­čiam jos gy­ve­ni­me ne­ma­žą vaid­me­nį. Ar ne per anks­ty­vi iš­šū­kiai to­kio am­žiaus vai­kui?

Lo­re­ta ra­mi­na, jog An­gli­jo­je ki­to­kia švie­ti­mo sis­te­ma. Į Lie­tu­vą Iza­be­lė at­si­ve­žė šūs­nį va­do­vė­lių, už­duo­čių są­siu­vi­nių. Mat vi­si de­šimt­me­čiai rug­sė­jį lai­kys eg­za­mi­ną, o ge­riau­siai iš­lai­kiu­sie­ji ga­lės lan­ky­ti aukš­tes­nio ly­gio, va­di­na­mą­sias gra­ma­ti­kos mo­kyk­las. Į jas pa­pras­tai pa­ten­ka tik ket­vir­ta­da­lis pra­di­nu­kų, tai­gi yra dėl ko pa­si­steng­ti.

Vai­kai no­riai ge­ria ir šil­tą, švie­žią pie­ną, ku­rio pa­mel­žu­si kar­vę at­ne­ša kai­my­nė. Lo­re­ta sa­ko, kad an­glams to­kios atos­to­gos at­ro­dy­tų kaip sa­vi­žu­dy­bė: drum­zli­no tven­ki­nio van­dens ko­ky­bė – be ga­ran­ti­jos, o pie­nas – ne­pa­ste­ri­zuo­tas.

Juo­kau­ja, kad ir jų vai­kys­tė, pa­ly­gin­ti su ma­mos, la­bai jau ste­ri­li. Vi­sas su­au­gu­sių­jų ir vai­kų gy­ve­ni­mas Maid­sto­ne su­dė­lio­tas mi­nu­čių tiks­lu­mu – na­mai, au­to­mo­bi­lis, mo­kyk­la ar­ba dar­bas, vėl au­to­mo­bi­lis, na­mai...

O čia be­veik pa­mirš­ta­mos na­mų tai­syk­lės. Pa­sak pa­šne­ko­vės, ne­var­žo­mi le­kia per Pa­ši­lę – ry­te iš­ei­na, va­ka­re su­grįž­ta.

„An­glai to sa­vo vai­kams ne­leis­tų. Jei ne Lie­tu­va, Iza­be­lė su An­drė­ju­mi net eže­re ne­bū­tų pa­si­mau­dę, ką jau tven­ki­ny. Ten – chlo­ruo­ti ba­sei­nai ar­ba, ge­riau­siu at­ve­ju, jū­ra“, – sa­ko ma­ma.

Pil­nat­vės po­jū­tis

Lo­re­ta juo­kau­ja, kad jai pa­čios ge­riau­sios pa­sau­ly­je – „di­de­lės ir sto­ros lie­tu­viš­kos atos­to­gos“.

Vi­si eg­zo­tiš­ki pa­sau­lio kraš­tai nu­blanks­ta prieš atos­to­gas gim­to­jo­je Pa­ši­lė­je. Jau­čia­si lai­min­ga, ga­lė­da­ma vy­nuo­gė­mis ap­au­gu­sio­je pa­vė­si­nė­je pa­sė­dė­ti su kny­ga ran­ko­je. Nors se­no­sios na­mų bib­lio­te­kos len­ty­no­se – se­niai per­skai­ty­tos kny­gos, ta­čiau da­bar lie­tu­vių kal­ba Lo­re­tai at­ve­ria dar di­des­nius sa­vo lo­bius nei stu­di­juo­jan­čiai uni­ver­si­te­te. Ji pri­si­pa­žįs­ta ypač su­si­ža­vė­ju­si se­nai­siais ro­ma­nų ver­ti­mais. 

Jau­čia­si lai­min­ga, ga­lė­da­ma ger­ti aki­mis nuo Pa­ši­lės kal­no at­si­ve­rian­tį vaiz­dą, ku­ris šim­tus kar­tų iš­ky­la at­min­ty grį­žus į na­mus Maid­sto­ne, – kal­no pa­pė­de li­pan­tys kai­my­nų na­mų sto­gai, jau­kūs kie­me­liai, pu­šų vir­šū­nės.

Ir ne­pra­lei­džia pro­gos „pa­si­knai­sio­ti“ tė­vu­ko dar­že – nu­ra­vė­ti bul­ves, su­griauž­ti mor­ką.

Mo­te­ris sa­ko, kad dėl to dar­žo ir An­gli­jo­je sa­vo kai­my­nų ne­pa­liau­ja ste­bin­ti – ke­lių kvad­ra­ti­nių met­rų plo­te­ly­je, imi­tuo­jan­čia­me lie­tu­viš­ką dar­žą, de­ra du po­mi­do­rai, rai­to­si vie­no agur­ko virkš­tis. O gė­ly­ne žy­di Lie­tu­vo­je pirk­ti kar­de­liai.

Grį­žus atos­to­gų nuo­bo­džiau­ti ne­lei­džia ir drau­gai. Be to, kiek­vie­nų su­grįž­tu­vių į Lie­tu­vą me­tu vyks­ta gi­mi­nės su­si­ti­ki­mai. Cu­ki­ni­jų bly­nais ar na­mi­niu py­ra­gu ne­ši­nos už­su­ka kai­my­nės. Neap­si­ei­na­ma ir be „merg­va­ka­rių“, ku­rių me­tu at­gal su­grįž­ta ne­rū­pes­tin­ga vai­kys­tė, mo­kyk­los bei stu­di­jų me­tai.

Lab­da­ra – šven­tas rei­ka­las

„Da­nie­lius ste­bi­si, jog Lie­tu­vo­je aš to­kia „na­mi­sė­da“. Jis – tik­ras bri­tas. Jam, kaip ir vi­siems jo tau­tie­čiams, la­bai svar­bu pa­žin­ti sa­vo kraš­to­vaiz­dį. Jis nuo­lat ke­liau­ja – sa­vait­ga­liais su ben­dra­min­čiais dvi­ra­čiais nu­mi­na apie 50–60 my­lių. Ir čia jo kie­me il­gai ne­už­lai­ky­si – tvir­ti­na, kad jam bū­ti­nai rei­kia kaž­ką nau­jo pa­ma­ty­ti“, – pa­sa­ko­ja Lo­re­ta.

Ti­piš­kai „an­gliš­ku“ bū­do bruo­žu žmo­na lai­ko ir tai, kad Da­nie­liui, kaip ir dau­gu­mai tė­vy­nai­nių, svar­bu kas­met tam tik­rą su­mą skir­ti vai­kų lab­da­rai. Di­de­lė­je sta­ty­bi­nė­je kom­pa­ni­jo­je pro­jek­tų fi­nan­si­niu va­do­vu dir­ban­tis vy­ras lai­ko tai sa­vo pa­rei­ga.

Su­bū­rė lie­tu­vių stu­den­tus

Su Di­dži­ą­ja Bri­ta­ni­ja Lo­re­tą Jar­vis sie­ja ne tik šei­ma, bet ir mėgs­ta­mas dar­bas. Kū­ry­bi­nių me­nų uni­ver­si­te­te (Uni­ver­si­ty for the Cre­a­ti­ve Arts), ku­rio da­lis fa­kul­te­tų yra įsteig­ta ne­to­li nuo Lon­do­no esan­čia­me Maid­sto­ne, ji dir­ba rin­ko­da­ros ir ko­mu­ni­ka­ci­jos va­do­ve. Apie sa­vo dar­bą pa­aiš­ki­na trum­pai ir api­ben­drin­tai: „Ga­li­ma sa­ky­ti, re­kla­muo­ju sa­vo uni­ver­si­te­tą – ieš­kau po­ten­cia­lių stu­den­tų. Su­da­ri­nė­ju ir įvai­raus am­žiaus gru­pėms – nuo dar­že­li­nu­kų iki su­au­gu­sių­jų – tin­kan­čias uni­ver­si­te­to pri­sta­ty­mų pro­gra­mas.“

Lo­re­ta sa­ko, kad ta­me pa­čia­me uni­ver­si­te­te mo­ko­si ne­ma­žai lie­tu­vių. Tie­sa, pas­ta­ruo­ju me­tu moks­lams Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je pa­bran­gus tri­gu­bai, stu­den­tų iš Lie­tu­vos kiek su­ma­žė­jo. 

Jos su­bur­ta stu­den­tų gru­pe­lė kiek­vie­ną sa­vai­tę nu­sta­ty­tu lai­ku su­si­bė­ga pa­ple­pė­ti, iš­ger­ti ka­vos. Pri­si­pa­žįs­ta, kad sma­gu pa­dė­ti uni­ver­si­te­to tvar­ko­je su­si­gau­dy­ti nau­jo­kams, in­for­ma­ci­jos su­teik­ti vy­res­niems. Ma­no, kad ir to­li nuo na­mų esan­tiems jau­nuo­liams nau­din­ga tu­rė­ti uni­ver­si­te­te glo­bė­ją.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Saugos kodas
Atnaujinti

Veterinarijos klinika

Vilkmerge restoranas

Ukmerges siluma

Koks laikas norėtumėt, kad liktų Lietuvoje: vasaros ar žiemos?
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
Total Votes:
First Vote:
Last Vote:

Laidojimo ir kremavimo paslaugos Ukmergėje

Autoservisas Ukmergėje

Floros Studija

Telefonai Ukmergė

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Akmenys prabyla

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų