Ieškoti mirusio kaimyno giminaičių liepė sąžinė

Autorės nuotr. „Atlikau tik paskutinę pareigą kaimynui“, – sako D. Vinckienė. Autorės nuotr. „Atlikau tik paskutinę pareigą kaimynui“, – sako D. Vinckienė.

Kal­bė­da­mi apie ar­ti­muo­sius, gal­vo­je pa­pras­tai tu­ri­me šei­mos na­rius ar gi­mi­nes, ta­čiau vie­nais ar­ti­miau­sių­jų ne­re­tai tam­pa kai­my­nai. Uk­mer­giš­kė Da­nu­tė Vinc­kie­nė, dėl li­gos net iš na­mų ne­iš­ei­nan­ti pen­si­nin­kė, it ko­kia de­tek­ty­vė su­ge­bė­jo ras­ti mi­ru­sio vie­ni­šo kai­my­no gi­mi­nes.

Jos at­kak­lio­mis pa­stan­go­mis žmo­gus at­gu­lė ne „val­diš­ka­me“, o šei­mos ka­pe.

Spa­lio mė­ne­sio „Uk­mer­gės ži­nio­se“ spaus­di­no­me trum­pą po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to in­for­ma­ci­ją apie sa­vo bu­te mi­ru­sį vy­riš­kį ir tik po sa­vai­tės ar net dar dau­giau ap­tik­tą jo kū­ną.

Žmo­gus gy­ve­no vie­nas ir nie­kas jo ne­pa­si­ge­do. Kū­nui pra­dė­jus ir­ti, įtar­ti­ną kva­pą pa­ju­tę kai­my­nai iš­kvie­tė po­li­ci­jos pa­rei­gū­nus. Taip ir bu­vo ap­tik­tas mi­ręs Vy­tau­to gat­vės gy­ven­to­jas 66 me­tų Ani­ce­tas.

Eks­per­ti­zė pa­tvir­ti­no, kad į jo gy­vy­bę pa­si­kė­sin­ta ne­bu­vo – mi­rė sa­va mir­ti­mi.

Abe­jin­ga ne­li­ko kai­my­nė

Gre­ti­mo­je dau­gia­bu­čio na­mo laip­ti­nė­je gy­ve­nan­čiai Da­nu­tei Vinc­kie­nei su­skau­do šir­dį dėl mi­ru­sio pa­žįs­ta­mo žmo­gaus. Kar­tu ir apė­mė ne­ri­mas. Gal­vo­je su­ko­si min­tis, ar apie jo mir­tį su­ži­nos gi­mi­nai­čiai, ar jis iš vi­so tu­rė­jo gi­mi­nių.

„Ma­ne tas ne­ri­mas tar­si ap­sė­do. Ani­ce­tą ir jo jau se­no­kai mi­ru­sią ma­mą ge­rai pa­ži­no­jau. Gy­ve­no­me kai­my­nys­tė­je be­veik še­šias­de­šimt me­tų. Ta­me pa­čia­me na­me – ke­lio­li­kos bu­tų dau­gia­bu­ty­je. Kie­mas ben­dras – ga­li­ma sa­ky­ti, už­au­go ma­no aky­se. Kar­tu su ma­no vy­ru Juo­zu to­je pa­čio­je ga­myk­lo­je dir­bo“, – pa­sa­ko­jo pen­si­nin­kė.

Vinc­kie­nė bu­vu­siam kai­my­nui ge­rų žo­džių tik­rai ne­gai­lė­jo – koks jis man­da­gus, pa­slau­gus, tvar­kin­gas bu­vo. Tie­sa, li­ki­mas jo ne­le­pi­no – vy­ras bu­vo ne­įga­lus.

„Gal dėl to toks vie­ni­šius bu­vo, drau­gi­jos la­bai ir ne­ieš­ko­da­vo. Ta­čiau ap­si­skai­tęs, švie­sus žmo­ge­lis“, – pa­sa­ko­ja pa­ti vi­są gy­ve­ni­mą pe­da­go­ge dir­bu­si 78 me­tų se­no­lė.

Ji at­vi­ra­vo ir pa­ti vi­so­kių gy­ve­ni­mo ne­gan­dų pa­ty­ru­si. Gal dėl to esan­ti ne­abe­jin­ga ir ki­tų ne­lai­mėms?

„Po ke­lių die­nų pa­si­tei­ra­vau kai­my­nų, be­ne ži­nan­tys, kur po­li­ci­ja nu­ve­žė kū­ną, kas jį pa­lai­dos. Ne­ga­vau iš jų jo­kio kon­kre­taus at­sa­ky­mo. Pa­skam­bi­nau į po­li­ci­ją, ten pa­sa­kė, kad kū­nas lai­do­ji­mo na­mų mor­ge. Gal aš ir klys­tu, ta­čiau man su­si­da­rė toks įspū­dis, kad ne­la­bai kas ir ieš­ko mi­ru­sio­jo gi­mi­nai­čių“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Vinc­kie­nė iš­si­aiš­ki­no, jog ne­sant ar­ti­mų­jų lai­do­ja­ma sa­vi­val­dy­bės lė­šo­mis Duks­ty­nos ka­pi­nė­se. Jo­se ir at­ski­ra vie­ta to­kiems uk­mer­giš­kiams lai­do­ti skir­ta.

To­kios kai­my­no lai­do­tu­vės jaut­ri­ą­ją se­no­lę la­bai nu­liū­di­no.

„Gal­vo­jau, ne­gi ne­at­si­ras ar­ti­mų­jų, ku­rie Ani­ce­tą pa­lai­do­tų ša­lia ma­mos. Juk vi­są gy­ve­ni­mą jie drau­ge nu­gy­ve­no. Net są­ži­nė pra­dė­jo griauž­ti. Klau­siau sa­vęs, ne­gi aš nie­ko ne­ga­liu pa­da­ry­ti, kad šei­mos ka­pe at­gul­tų. Ži­not, gal mes, se­ni žmo­nės, ir kaž­ko­kie sa­vo­tiš­ki at­ro­do­me, bet tu­ri­me sa­vo ver­ty­bes, tra­di­ci­jos mums la­bai svar­bu“, – at­vi­ra­vo D. Vinc­kie­nė.

Nors nie­ko kon­kre­taus apie Ani­ce­to gi­mi­nai­čius mo­te­riš­kė ne­ži­no­jo, pa­si­šo­vė trūks plyš juos su­ras­ti.

Spren­dė tar­si pai­nų re­bu­są

Kar­tu su vy­ru Juo­zu tar­si ko­kie de­tek­ty­vai kiau­rą die­ną su­sė­dę nar­plio­jo, dė­lio­jo iš vi­sų bu­vu­sių po­kal­bių su ve­lio­niu, jo ma­ma įstri­gu­sias de­ta­les apie jų gi­mi­nes.

Pa­ti dėl li­gos jau ku­rį lai­ką tik po na­mus laz­de­le pa­si­rams­čiuo­da­ma vaikš­to, net į lau­ką ne­iš­ei­na. Tai­gi, pa­gal­bi­nin­ku D. Vinc­kie­nei ta­po te­le­fo­nas.

„Te­le­fo­no ra­ge­lio tą­dien iš ran­kų ne­pa­lei­dau. Kur tik ne­skam­bi­nau – gal net ke­lio­li­ka ar ke­lias­de­šimt kar­tų. Į po­li­ci­ją, lai­do­ji­mo na­mus ap­skam­bi­nau, se­niū­ni­jas, kur ga­lė­tų gy­ven­ti kad ir to­li­mi kai­my­no gi­mi­nai­čiai. Kad se­se­rų ar bro­lių Ani­ce­tas ne­tu­rė­jo, tai tik­rai ži­no­jo­me“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vė.

Pa­ga­liau vie­no­je iš kai­miš­kų­jų se­niū­ni­jų pa­vy­ko su­ras­ti mi­ru­sio­jo ant­ros ei­lės pus­se­se­rę. Ji ir pa­lai­do­jo gi­mi­nai­tį.

„Man kaip ak­muo nuo šir­dies nu­si­ri­to, kuo­met ši mo­te­ris pa­ti­ki­no, kad gi­mi­nai­tis bus pa­lai­do­tas ša­lia sa­vo mo­ti­nos. Jau­čiuo­si at­li­ku­si sa­vo pas­ku­ti­nę kai­my­niš­ką pa­rei­gą šiam žmo­gui. Ki­taip jau­čiu, kad są­ži­nė bū­tų už­grau­žu­si“, – at­si­du­so se­no­lė.

Taip po­nios Da­nu­tės dė­ka Ana­pi­lin iš­ėju­sio Ani­ce­to kū­nas mor­ge pra­gu­lė­jo ne­il­gai – ke­le­tą die­nų.

Se­niū­ni­ja ar­ti­mų­jų ne­ieš­ko

Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­ja Val­do­nė Gi­nai­tie­nė pa­sa­ko­jo, kad pa­pras­tai sa­vi­val­dy­bės lė­šo­mis yra lai­do­ja­mi tie, ku­rie bu­vo ne­dek­la­ra­vę sa­vo gy­ve­na­mo­sios vie­tos, ta­čiau gy­ve­nę Uk­mer­gė­je.

To­kių as­me­nų lai­do­tu­vėms iš sa­vi­val­dy­bės biu­dže­to ski­ria­ma 304 Eur. Šie­met sa­va­val­dy­bė pen­kių ne­dek­la­ruo­tų as­me­nų lai­do­tu­vėms sky­rė 1520 Eur.

Lai­do­tu­ves to­kiu at­ve­ju or­ga­ni­zuo­ja mies­to se­niū­ni­ja. Lai­do­tu­vė­mis se­niū­ni­ja rū­pi­na­si ir tuo­met, kai ve­lio­nis bu­vo nu­ro­dęs sa­vo gy­ve­na­mą­ją vie­tą, ta­čiau ne­tu­ri ar­ti­mų­jų, ku­rie jį pa­lai­do­tų.

Uk­mer­gės mies­to se­niū­nė Zi­ta Pe­čiu­lie­nė sa­ko, kad lai­do­jant „val­diš­kai“, per pa­čias lai­do­tu­ves se­niū­ni­jos in­dė­lio ne­la­bai ir ma­to­si. Mat vis­kuo rū­pi­na­si lai­do­ji­mo na­mai. Se­niū­ni­jai lie­ka to­li­mes­nės pa­rei­gos – be­šei­mi­nin­kių ka­pų prie­žiū­ra – šie­na­vi­mas, la­pų grėbs­ty­mas.

„Pa­gal ga­li­my­bes už­de­da­me ir ant­ka­pė­lius. Ne nau­jus – pa­nau­do­ja­me tuos, kur žmo­nės, keis­da­mi ant ar­ti­mų­jų ka­po, daž­nai pa­lie­ka prie ka­pi­nių tvo­ros“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Ji pa­aiš­ki­no, jog se­niū­ni­ja ne­tu­ri ga­li­my­bės su­ras­ti mi­ru­sio­jo ar­ti­mų­jų. Šių duo­me­nų nė­ra Gy­ven­to­jų re­gist­ro sis­te­mo­je.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(3 balsai)

Komentarai  

0 # Vytautė 2016-01-06 10:18
Retkarčiais pasiskaitau apie Ukmergę - savo vaikystės ir jaunystės miestą, nors ir jokių pažįstamų pavardžių nerandu. Pagarba p.Danutei, geresnės sveikatos Jai. O Savivaldybei - mano papeikimas už abejingumą, nežmogiškumą, tingėjimą,... Toks miesteliukas, kuriame visi vieni kitus turi pažinti, o ypač savivalda, padėti, ir toks užsidarymas kabinetuose, toks susvetimėjimas, toks... Atsibuskite, apsidairykite ir gyvenkite draugiškai. Laimingų Naujųjų !!!
Atsakyti | Atsakyti cituojant | Citata

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Saugos kodas
Atnaujinti

Veterinarijos klinika

Vilkmerge restoranas

Ukmerges siluma

Ar pritariame streikuojantiems mokytojams?
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
Total Votes:
First Vote:
Last Vote:

Laidojimo ir kremavimo paslaugos Ukmergėje

Autoservisas Ukmergėje

Floros Studija

Telefonai Ukmergė

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Akmenys prabyla

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų