Grįždami iš kelionių, atostogų svečiuose kraštuose ar dalykinių komandiruočių, daugelis sprendžia galvosūkį, kokį suvenyrą parsivežti, kad jis geriausiai atspindėtų aplankytą kraštą.

Po Lietuvą ir svečius kraštus keliauti mėgstanti Ukmergės kraštotyros muziejaus direktorė V. Sakolnikienė sako, kad jai galvos sukti dėl to nereikia. Ji jau beveik dešimtmetį kolekcionuoja taureles.

Patikino, jog jos kolekcijai tinka tikrai ne kiekvienas stikliukas. Vienas svarbiausių kriterijų – jis turi būti išskirtinis – atkeliavęs į Ukmergę iš svečios šalies arba kito Lietuvos miesto. Taurelėje turi būti „užkoduota“ kuo daugiau informacijos, kurios suteikti gali logotipai, piešinukai, net daikto forma, medžiaga.

Vietoje nuotraukų – taurelės

Taurelės, parsivežtos iš kelionės, V. Sakolnikienei atstoja ir nuotraukas. Keliaudama neblykčioja fotoaparatu jau keletą metų – padaro vieną kitą nuotrauką. Sako pastebėjusi, kad jos po kurio laiko albumuose užsiguli, o ir draugai ne visada kantrybės turi šūsnį peržiūrėti.

Tuo tarpu žinantieji jos pomėgį visuomet pasiteirauja, kokiu nauju eksponatu pasipildė kolekcija. Apžiūrėjus „naujoką“, pokalbis dažniausiai nuvingiuoja apie šalį, joje patirtus įspūdžius. O šventės proga susirinkus draugams ar giminėms kolekcijos eksponatai iš lentynos atkeliauja ir ant stalo.

„Apie šalies kultūrą bei tradicijas galima pasiskaityti įvairiuose šaltiniuose, tačiau ypač malonu, kuomet šias žinias papildo ir kažkoks mielas mažmožis“, – svarsto pašnekovė.

Taip beveik per dešimtmetį susikaupė ne tik gausi, bet ir informatyvi taurelių kolekcija. Joje – apie 200 eksponatų.

Lietuviškos atsirado neseniai

Ne tik po užsienius noriai keliauja ukmergiškė – Lietuva jai atrodo ne mažiau įdomi.

Sakolnikienė sako, jog dar prieš keletą metų lietuviškų suvenyrinių taurelių nusipirkti buvo beveik neįmanoma – niekas jų negamino. Tačiau pamažu kai kurie miestai pradeda siūlyti turistams taureles, pažymėtas tai vietovei būdingais ženklais, logotipais.

„Taureles su savo simboliais jau turi Vilnius, Klaipėda, Nida. Nepraleidžiu progos įsigyti savo kolekcijai“, – pasakoja ji.

Bičiulių lauktuvės

Daugybę eksponatų yra padovanoję ir draugai, giminaičiai.

Sakolnikienė juokauja, kad tikriausiai ir juos išgelbsti nuo svarstymų, ką parvežti lauktuvių.

Taip atsirado kolekcijoje Majamio paplūdimius garsinanti taurė. Ant jos puikuojasi flamingų porelė. Vieną iš taurių bičiuliai atvežė iš Holivudo.

Suvenyrinės taurelės – tikra valstybinių vėliavų, tautinių drabužių ar šalies miestų ir gamtos vaizdų enciklopedija.

Du įmantrūs neįprastos formos – pasvirę – stikliukai. Vienas – miniatiūrinis Italijos Pizos miesto bokšto maketas. Kitas atkartoja Estijos Tartu miesto simbolio – pasvirusio namo – formas.

Iš Japonijos sugrįžę draugai parvežė taurelių su geišų paveikslėliais. V. Sakolnikienė prisipažįsta, kad atkeliavusios į jos namus jos pasėjo žydrą svajonę kada nors ir pačiai aplankyti Tekančios saulės šalimi vadinamą Japoniją.

Reikalauja atsargumo

Ar labai „įnoringa“ tokios rūšies kolekcija? Gal tenka dažnai blizginti? V. Sakolnikienė sako, kad panaudojus mažą gudrybę – visas taureles laikyti apverstas – rūpesčių gerokai sumažėja.

Tiesa, eksponatai reikalauja iš savo šeimininko atsargumo – juk daugelis jų – stikliniai. Neatsargus judesys ir keliauja šukės į šiukšlių dėžę.

Labiausiai muziejaus direktorei gaila sudužusios iš Kinijos atvežtos taurelės. Nors panašią parsisiųsdinti internetu nebūtų problema, tačiau teigia, jog šios kolekcijos paskirtis neapsiriboja tik eksponatų kaupimu. Kiekviena taurelė turi savo ar draugų kelionių prisiminimus.