KAI AŠ MAŽAS BUVAU

Autorius Ukmergės žinios
 

Tė­ve­liai ba­ra vai­kus, kai šie ką pri­da­ro ar­ba ko nors ne­pa­da­ro ge­rai. Gąs­di­na dir­žais, žir­niais kam­pe, pik­tais dė­dė­mis, ku­rie ga­li iš­si­neš­ti ne­klau­ža­das, ar die­va­go­ja­si dau­giau nie­ka­da ne­pirk­sią sal­dai­nių ar­ba le­dų. Ar vi­so to iš­mo­ko iš sa­vo pa­čių tė­vų? Tuo­met vis­kas aiš­ku. Vai­kys­tė­je pa­tys gau­da­vo py­los, va­di­na­si, ap­si­ei­ti be iš­dai­gų ne­su­ge­bė­da­vo. O sa­vo kai­liu pa­tir­tus auk­lė­ji­mo me­to­dus da­bar sėk­min­gai pri­tai­ko mo­ky­da­mi at­ža­las, kas ga­li­ma, kas drau­džia­ma…

Ma­mos ir tė­čiai per vie­ną die­ną ne­už­au­go. Jie ir­gi bu­vo vai­kai, ir jei tik pri­si­min­tų prie­žas­tis, dėl ku­rių jiems bu­vo su­ka­mos au­sys ar ra­gau­da­vo ber­ži­nės ko­šės, vi­sų smul­kme­nų tur­būt ne­iš­duo­tų. Tad im­kim ir pri­čiup­kim tuos mū­sų su­au­gu­siuo­sius! Te­gul iš­klo­ja, ko pri­si­gal­vo­da­vo vai­kys­tė­je.

Kam tos kup­ri­nės, jei yra ki­bi­rų!!!

Fi­zi­kos pa­mo­kas pas ke­lio­se mies­to mo­kyk­lo­se dir­ban­tį pe­da­go­gą Gied­rių Vi­džiū­ną lan­kan­tys moks­lei­viai ne­tu­ri ka­da nuo­bo­džiau­ti. Jei ir įgrįs­ta ko­kie dės­niai ar for­mu­lės, šmaikš­tūs mo­ky­to­jo ko­men­ta­rai nu­si­šyp­so­ti pri­vers net ir di­džiau­sią su­si­rau­kė­lį.

 

 

„Ši­lo“ vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je šiuo me­tu vyks­ta di­de­li re­mon­tai, tad fi­zi­kos mo­ky­to­jas Gied­rius Vi­džiū­nas šmaikš­tau­ja iš­mo­kęs dirb­ti vi­so­kio­mis są­ly­go­mis – net ir ap­ver­tus kė­des.
Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr.







 
Su mer­gai­tė­mis ga­min­da­vo pa­slap­tis

O ar kas ga­lė­tų įsi­vaiz­duo­ti, kad vai­kys­tė­je bū­si­ma­sis fi­zi­kas mė­go vi­sai ne grei­čio ar pu­siau­svy­ros re­bu­sus spręs­ti, bet ga­min­ti pa­slap­tis? Ne­si­trin­ki­te akių – jūs vis­ką per­skai­tėt tei­sin­gai. Tur­būt ir pa­tys esa­te tai da­rę: že­mė­je iš­ka­sę duo­bu­tę, įdė­ję į ją ko­kį daik­tą, už­den­gę stik­liu­ku ir vis­ką vėl už­bė­rę že­mė­mis. „Sek­re­tais“ to­kias „kom­po­zi­ci­jas“ va­din­da­vo ar­ba, iš­ver­tus iš an­glų kal­bos žo­džio „sec­ret“, – „pa­slap­ti­mis“. Tai tar­si slap­ta ži­nu­tė, skir­ta kaž­kam, kas ją at­ras…

Ko tik anks­čiau ne­pa­lik­da­vo vai­kai po tais stik­liu­kais: sal­dai­nių po­pie­rė­lių, bu­te­lių kamš­te­lių, vi­so­kiau­sių plast­ma­siu­kų ar net paukš­čių plunks­nų… O mo­ky­to­jas Gied­rius, pa­si­ro­do, bu­vo la­bai jau ro­man­tiš­kas. „Mes dė­da­vom gė­ly­tes, ak­me­nė­lius…“ – var­di­ja rim­tu vei­du. Ir tuo­jau pa­aiš­kė­ja, ko­dėl kie­mo ber­niu­kai ši­taip do­mė­da­vo­si tą­ja ro­man­ti­ka: „Mes su mer­gai­tėm vis­ką kur­da­vom – tai bu­vo mū­sų anks­ty­vo­ji jau­nys­tė.“

Kai­my­nus mo­kė­jo ap­kvai­lin­ti

Su­pran­ta­ma – dėl tų mer­gai­čių ir iš­dai­gas ga­li­ma pa­mirš­ti. Bet kas da­bar pa­ti­kės, kad jų vi­sai ne­bu­vo? Mo­ky­to­jas dar pa­pa­sa­ko­ja apie „Ki­bal­džiu­ku“ va­din­tą žai­di­mą su pa­ga­liu­kais ir tai, kaip žai­dė­jai slaps­ty­da­vo­si dau­gia­bu­čių na­mų rū­siuo­se, ku­rie anuo­met ne­bu­vo ra­ki­na­mi. „Pa­gau­tų – bū­tu­me bar­ti ga­vę, bet kad nie­kas ne­su­sek­da­vo“, – šyp­so­si pri­si­mi­nęs. Ir rū­sių šei­mi­nin­kai ne­su­sek­da­vo, ir žai­dė­jų ieš­ko­to­jas jo, tū­nan­čio slėp­tu­vė­je, ne­su­ras­da­vo, mat sa­ko mo­kė­jęs ge­rai pa­si­slėp­ti. O ka­dan­gi nuo ma­žu­mės mė­go spor­tą ir žai­dė fut­bo­lą, pa­bėg­ti ir pa­si­slėp­ti su­ge­bė­da­vo grei­čiau už vi­sus ki­tus.

Be sve­ti­mų rū­sių ber­niūkš­čius trauk­da­vo ir sve­ti­mos du­rys. „Vie­no­je Anykš­čių gat­vės, ku­rio­je gy­ve­nau, laip­ti­nė­je bu­tų lau­ko du­rys bu­vo įsta­ty­tos taip, kad at­si­da­ry­da­vo ne į laip­ti­nę, bet į bu­to vi­dų. To­dėl mes ta pa­čia vir­ve ap­riš­da­vom prie­šais esan­čių du­rų ran­ke­nas ir pa­spau­dę abie­jų kai­my­nų du­rų skam­bu­čius pa­bėg­da­vom…“ – la­bai iš­sa­miai pa­aiš­ki­na mo­ky­to­jas. Ne­be­rei­kia ir jo­kių ko­men­ta­rų. Bet ir sek­da­vo­si gi tiems pa­dau­žoms – vir­vės trau­ky­to­jais pa­vers­ti gy­ven­to­jai jų nė­kart ne­su­čiu­po!

Ėmė ir iš­si­da­vė…

Už­tat dėl vie­nos „nu­praus­tos“ kai­my­nės prieš ma­mą te­ko rau­do­nuo­ti. Pra­mo­ga ta­da jau­ni­mė­liui bu­vo mė­ty­ti pro bal­ko­ną van­dens pri­pil­tas ce­lo­fa­ni­nes pirš­ti­nes (šių die­nų vai­kams, ko ge­ro, sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad ce­lo­fa­ni­niai mai­še­liai tuo­met bu­vę de­fi­ci­tas…). Tai štai – į sve­čius at­ėjo bi­čiu­lis Egi­di­jus, ir ber­niu­kai su­mąs­tė, kad me­tas to­kiai pirš­ti­nei iš­lėk­ti į orą iš penk­to­jo aukš­to. Ir iš­lė­kė. Pra­ėjo ke­lios se­kun­dės. Gied­rius sau ty­liai tu­pė­jo bal­ko­ne, o bi­čiu­lis nu­spren­dė kyš­te­lė­ti gal­vą ir pa­si­žiū­rė­ti, kas vyks­ta apa­čio­je. „O ten – kai­my­nė… – apie „nu­ken­tė­ju­sią“ mo­te­riš­kę pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vas. – Ji, aiš­ku, pa­gal­vo­jo, kad bal­ko­ne bu­vo ma­no gal­va. Tai va­ka­re at­ėjo į na­mus ap­skųs­ti…“

Dėl ko su­pyk­dė auk­lė­to­ją?

Penk­to­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je be­si­mo­kiu­sio uk­mer­giš­kio el­ge­siu, kaip aiš­kė­ja, skųs­da­vo­si ir jo mo­ky­to­jai. Ir net­gi ta­da, kai jau bu­vo ne­be vai­kas, o mo­kė­si ko­kio­je 10 kla­sė­je… „Šla­pių­jų“ pirš­ti­nių, ži­no­ma, tuo­met jau ne­be­mė­tė. Už­tat vi­siems kla­sės drau­gams vai­ki­nams pa­ki­šo min­tį at­ei­ti į mo­kyk­lą ne su kup­ri­nė­mis, bet… ki­bi­rais.

Kaip ta­rė, taip ir pa­da­rė. Ki­tą ry­tą Gied­riaus kla­sės jau­nuo­liai at­kul­nia­vo į moks­lo šven­to­vę ne­ši­ni ki­bi­rais, ku­riuo­se – va­do­vė­liai, ra­šy­mo prie­mo­nės ir ki­ti bū­ti­ni moks­lei­vio reik­me­nys. „Bu­vom su­si­ta­rę: pa­kvies­ti prie len­tos ir ei­da­mi at­sa­ki­nė­ti bū­ti­nai už­kliu­dy­sim ki­bi­rą, kad bil­dė­tų“, – juo­kia­si fi­zi­kas. Ir bil­dė­jo, o kla­sės mer­gai­tės ne­ga­lė­jo su­val­dy­ti kri­ze­ni­mo. Be­lie­ka tik įsi­vaiz­duo­ti, ko­kios „rim­tos“ tą die­ną bu­vo pa­mo­kos… „Auk­lė­to­ja po to die­na die­non tė­vams skam­bin­da­vo“, – ne­la­bai sma­giai at­si­rū­gu­sią links­mą idė­ją ir net kal­bas apie iš­me­ti­mą iš mo­kyk­los pri­si­me­na pa­šne­ko­vas.

Di­rek­to­riui aiš­ki­no­si dėl… ūsų

Mo­ky­to­jus dar ner­vin­da­vo jo ir ki­tų moks­lei­vių… ūsai. „Ta­da gi pri­va­lė­da­vom uni­for­mas dė­vė­ti ir tvar­kin­gai at­ro­dy­ti – ne­ap­žė­lę, – šyp­so­si pe­da­go­gas. – Lie­pė nu­si­skus­ti, o mums, de­šim­to­kams, ūsai – tai­gi įvy­kis, kaip čia mes, to­kie vy­rai, da­bar ūsus pra­ra­sim…“ Pa­aug­lių pa­si­di­džia­vi­mas li­ko ne­pa­lies­tas, už­tat Gied­riaus ma­mai dėl to rei­kė­jo mo­kyk­los di­rek­to­riui aiš­kin­tis.

Kas sle­pia­si po laik­raš­čiu

Links­min­da­vęs ben­drak­la­sius ir dėl to kar­tais su­pyk­dy­da­vęs mo­ky­to­jus, šian­dien fi­zi­kas pokš­tais pa­gar­sė­jęs ir tarp da­bar­ti­nių sa­vo moks­lei­vių. Štai „Ši­lo“ vi­du­ri­nę mo­kyk­lą prieš ku­rį lai­ką bai­gu­sie­ji li­gi šiol pri­si­me­na vie­na iš įstai­gos le­gen­dų ta­pu­sį įvy­kį apie sky­les laik­raš­ty­je. O bu­vo taip: vie­nai kla­sei te­ko pa­ro­dy­ti sa­vo ži­nias raš­tu at­sa­ki­nė­jant į klau­si­mus. Da­vęs už­duo­tį, mo­ky­to­jas iš­si­trau­kė laik­raš­tį ir įsi­kniau­bė į jį. Ka­dan­gi ne­si­ma­tė mo­ky­to­jo vei­do, ap­suk­res­nie­ji ga­lė­jo ne­sun­kiai pa­si­nau­do­ti tu­ri­mais už­ra­šais. Tik stai­ga kaž­kas pa­ste­bė­jo, kad per laik­raš­ty­je iš­kirp­tas sky­les kla­sę bud­riai se­ka dvi akys…

Be­je, ar daug nu­si­ra­ši­nė­jan­čių moks­lei­vių pri­čium­pa? „Ži­nau la­bai ge­rą prie­mo­nę: kai kla­sė ką nors ra­šo, te­rei­kia gar­siai su­rik­ti: „Tai tu baig­si nu­si­ra­ši­nėt ar ne?“ Va tuo­met iš el­ge­sio vis­kas ma­to­si – tie, ku­rie su­trin­ka, ir iš­si­duo­da“, – šyp­so­si mo­ky­to­jas.

 

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *