Tėveliai bara vaikus, kai šie ką pridaro arba ko nors nepadaro gerai. Gąsdina diržais, žirniais kampe, piktais dėdėmis, kurie gali išsinešti neklaužadas, ar dievagojasi daugiau niekada nepirksią saldainių arba ledų. Ar viso to išmoko iš savo pačių tėvų? Tuomet viskas aišku. Vaikystėje patys gaudavo pylos, vadinasi, apsieiti be išdaigų nesugebėdavo. O savo kailiu patirtus auklėjimo metodus dabar sėkmingai pritaiko mokydami atžalas, kas galima, kas draudžiama…
Mamos ir tėčiai per vieną dieną neužaugo. Jie irgi buvo vaikai, ir jei tik prisimintų priežastis, dėl kurių jiems buvo sukamos ausys ar ragaudavo beržinės košės, visų smulkmenų turbūt neišduotų. Tad imkim ir pričiupkim tuos mūsų suaugusiuosius! Tegul iškloja, ko prisigalvodavo vaikystėje.
Kam tos kuprinės, jei yra kibirų!!!
Fizikos pamokas pas keliose miesto mokyklose dirbantį pedagogą Giedrių Vidžiūną lankantys moksleiviai neturi kada nuobodžiauti. Jei ir įgrįsta kokie dėsniai ar formulės, šmaikštūs mokytojo komentarai nusišypsoti privers net ir didžiausią susiraukėlį.
Tėveliai bara vaikus, kai šie ką pridaro arba ko nors nepadaro gerai. Gąsdina diržais, žirniais kampe, piktais dėdėmis, kurie gali išsinešti neklaužadas, ar dievagojasi daugiau niekada nepirksią saldainių arba ledų. Ar viso to išmoko iš savo pačių tėvų? Tuomet viskas aišku. Vaikystėje patys gaudavo pylos, vadinasi, apsieiti be išdaigų nesugebėdavo. O savo kailiu patirtus auklėjimo metodus dabar sėkmingai pritaiko mokydami atžalas, kas galima, kas draudžiama…
Kam tos kuprinės, jei yra kibirų!!!
„Šilo“ vidurinėje mokykloje šiuo metu vyksta dideli remontai, tad fizikos mokytojas Giedrius Vidžiūnas šmaikštauja išmokęs dirbti visokiomis sąlygomis – net ir apvertus kėdes.
Vaidotės Griškevičiūtės nuotr.
O ar kas galėtų įsivaizduoti, kad vaikystėje būsimasis fizikas mėgo visai ne greičio ar pusiausvyros rebusus spręsti, bet gaminti paslaptis? Nesitrinkite akių – jūs viską perskaitėt teisingai. Turbūt ir patys esate tai darę: žemėje iškasę duobutę, įdėję į ją kokį daiktą, uždengę stikliuku ir viską vėl užbėrę žemėmis. „Sekretais“ tokias „kompozicijas“ vadindavo arba, išvertus iš anglų kalbos žodžio „secret“, – „paslaptimis“. Tai tarsi slapta žinutė, skirta kažkam, kas ją atras…
Ko tik anksčiau nepalikdavo vaikai po tais stikliukais: saldainių popierėlių, butelių kamštelių, visokiausių plastmasiukų ar net paukščių plunksnų… O mokytojas Giedrius, pasirodo, buvo labai jau romantiškas. „Mes dėdavom gėlytes, akmenėlius…“ – vardija rimtu veidu. Ir tuojau paaiškėja, kodėl kiemo berniukai šitaip domėdavosi tąja romantika: „Mes su mergaitėm viską kurdavom – tai buvo mūsų ankstyvoji jaunystė.“
Suprantama – dėl tų mergaičių ir išdaigas galima pamiršti. Bet kas dabar patikės, kad jų visai nebuvo? Mokytojas dar papasakoja apie „Kibaldžiuku“ vadintą žaidimą su pagaliukais ir tai, kaip žaidėjai slapstydavosi daugiabučių namų rūsiuose, kurie anuomet nebuvo rakinami. „Pagautų – būtume barti gavę, bet kad niekas nesusekdavo“, – šypsosi prisiminęs. Ir rūsių šeimininkai nesusekdavo, ir žaidėjų ieškotojas jo, tūnančio slėptuvėje, nesurasdavo, mat sako mokėjęs gerai pasislėpti. O kadangi nuo mažumės mėgo sportą ir žaidė futbolą, pabėgti ir pasislėpti sugebėdavo greičiau už visus kitus.
Be svetimų rūsių berniūkščius traukdavo ir svetimos durys. „Vienoje Anykščių gatvės, kurioje gyvenau, laiptinėje butų lauko durys buvo įstatytos taip, kad atsidarydavo ne į laiptinę, bet į buto vidų. Todėl mes ta pačia virve aprišdavom priešais esančių durų rankenas ir paspaudę abiejų kaimynų durų skambučius pabėgdavom…“ – labai išsamiai paaiškina mokytojas. Nebereikia ir jokių komentarų. Bet ir sekdavosi gi tiems padaužoms – virvės traukytojais paversti gyventojai jų nėkart nesučiupo!
Užtat dėl vienos „nupraustos“ kaimynės prieš mamą teko raudonuoti. Pramoga tada jaunimėliui buvo mėtyti pro balkoną vandens pripiltas celofanines pirštines (šių dienų vaikams, ko gero, sunku įsivaizduoti, kad celofaniniai maišeliai tuomet buvę deficitas…). Tai štai – į svečius atėjo bičiulis Egidijus, ir berniukai sumąstė, kad metas tokiai pirštinei išlėkti į orą iš penktojo aukšto. Ir išlėkė. Praėjo kelios sekundės. Giedrius sau tyliai tupėjo balkone, o bičiulis nusprendė kyštelėti galvą ir pasižiūrėti, kas vyksta apačioje. „O ten – kaimynė… – apie „nukentėjusią“ moteriškę pasakoja pašnekovas. – Ji, aišku, pagalvojo, kad balkone buvo mano galva. Tai vakare atėjo į namus apskųsti…“
Penktoje vidurinėje mokykloje besimokiusio ukmergiškio elgesiu, kaip aiškėja, skųsdavosi ir jo mokytojai. Ir netgi tada, kai jau buvo nebe vaikas, o mokėsi kokioje 10 klasėje… „Šlapiųjų“ pirštinių, žinoma, tuomet jau nebemėtė. Užtat visiems klasės draugams vaikinams pakišo mintį ateiti į mokyklą ne su kuprinėmis, bet… kibirais.
Kaip tarė, taip ir padarė. Kitą rytą Giedriaus klasės jaunuoliai atkulniavo į mokslo šventovę nešini kibirais, kuriuose – vadovėliai, rašymo priemonės ir kiti būtini moksleivio reikmenys. „Buvom susitarę: pakviesti prie lentos ir eidami atsakinėti būtinai užkliudysim kibirą, kad bildėtų“, – juokiasi fizikas. Ir bildėjo, o klasės mergaitės negalėjo suvaldyti krizenimo. Belieka tik įsivaizduoti, kokios „rimtos“ tą dieną buvo pamokos… „Auklėtoja po to diena dienon tėvams skambindavo“, – nelabai smagiai atsirūgusią linksmą idėją ir net kalbas apie išmetimą iš mokyklos prisimena pašnekovas.
Mokytojus dar nervindavo jo ir kitų moksleivių… ūsai. „Tada gi privalėdavom uniformas dėvėti ir tvarkingai atrodyti – neapžėlę, – šypsosi pedagogas. – Liepė nusiskusti, o mums, dešimtokams, ūsai – taigi įvykis, kaip čia mes, tokie vyrai, dabar ūsus prarasim…“ Paauglių pasididžiavimas liko nepaliestas, užtat Giedriaus mamai dėl to reikėjo mokyklos direktoriui aiškintis.
Linksmindavęs bendraklasius ir dėl to kartais supykdydavęs mokytojus, šiandien fizikas pokštais pagarsėjęs ir tarp dabartinių savo moksleivių. Štai „Šilo“ vidurinę mokyklą prieš kurį laiką baigusieji ligi šiol prisimena viena iš įstaigos legendų tapusį įvykį apie skyles laikraštyje. O buvo taip: vienai klasei teko parodyti savo žinias raštu atsakinėjant į klausimus. Davęs užduotį, mokytojas išsitraukė laikraštį ir įsikniaubė į jį. Kadangi nesimatė mokytojo veido, apsukresnieji galėjo nesunkiai pasinaudoti turimais užrašais. Tik staiga kažkas pastebėjo, kad per laikraštyje iškirptas skyles klasę budriai seka dvi akys…
Beje, ar daug nusirašinėjančių moksleivių pričiumpa? „Žinau labai gerą priemonę: kai klasė ką nors rašo, tereikia garsiai surikti: „Tai tu baigsi nusirašinėt ar ne?“ Va tuomet iš elgesio viskas matosi – tie, kurie sutrinka, ir išsiduoda“, – šypsosi mokytojas.