Ilgus žiemos vakarus šiandien skaidrina dirbtinis apšvietimas, o kaip nuo tamsybių žmonės gelbėjosi senovėje? Apie tai kalbėta Petronių bibliotekoje vykusioje žibintų gaminimo popietėje, kuri surengta minint šv. Martyno varduves – paskutinę rudens šventės dieną.
Į popietę susirinkusioms Petronių bendruomenės moterims apie šią dieną ir žibintų gamybą papasakojo bibliotekininkė Regina Zimblienė. Ji priminė, kad lapkričio 11-ąją minima švento Martyno vardo diena nuo seno vadinama jau paskutine rudens švente. Po jos prasideda susikaupimas advento laikotarpiui.
Lapkritis – tai ir tamsos metas, kada mums labiausiai trūksta natūralios šviesos. Gamta nurimusi ir užmigusi, o žmonės ieško įvairių būdų, kaip pasikelti nuotaiką, kai diena dabar tokia trumpa. Be dirbtinio apšvietimo, gelbsti ir švieselės, girliandos, žiburėliai, iš kurių galima pasigaminti nuostabius žibintus.
Nešinos namuose turimomis puošmenomis bendruomenės narės susirinko į biblioteką pasidalyti jomis ir patarimais, koks turi būti džiuginantis ir ilgai tarnaujantis žibintas. O jam tinka paprasčiausias bet kokio dydžio stiklainėlis arba kitoks indelis. Klijavo ant jų džiovintus žolynus, nertas juosteles, karoliukus, kriaukleles, į vidų dėjo girliandas, lempeles, kad šviestų ir skaidrintų ilgus, tamsius vakarus.
Gamino dvejopus žibintus – padedamus ir pakabinamus. Nors įprasta vadinti lauko žibintais, jie puikiai tinka papuošti ne tik balkoną, terasą ar kiemą, bet ir pasistatyti ant palangės ar pasidėti namuose ant stalo. Moterys džiaugėsi, kad tai bus ypatinga dekoracija, džiuginanti visą šeimą, ir dėkojo bibliotekininkei Reginai už šią idėją.
Nuo šv. Martyno, minimo lapkričio 11 dieną, neatsiejama Žibintų arba Šviesos šventė pažymima daug kur Lietuvoje. Žibintai gaminami ir apie šios dienos papročius pasakojama šalies bažnyčių parapijose, ugdymo įstaigose, bendruomenėse. Gyventojai ir šiemet buvo kviečiami dalyvauti ta proga surengtose edukacijose, žibintų nešimo eisenose.
Švento Martyno diena linksmai švenčiama daug kur krikščioniškoje Europoje, ypač ji gyva ir ryški Vokietijoje, Austrijoje, Skandinavijos šalyse.
֍֍֍
Martynas Turietis – IV a. Italijoje gyvenęs vyskupas, pasižymėjęs gailestingumo darbais, ypač – neturtėlių šalpa. 331–336 m. buvo armijos raitelis. Iš armijos pasitraukė, nes buvimą krikščionimi ir kariu laikė nesuderinamais dalykais. Pasak legendos, kartą prie miesto vartų pamatęs šąlantį elgetą kardu padalijo savo karišką apsiaustą ir pusę jam atidavė. Kitą naktį jam prisisapnavo puse jo apsiausto apsigaubęs Jėzus Kristus. M. Turietis suprato, kad Viešpats elgetos pavidalu panoro jį išbandyti, ir tai palaikė ženklu tapti krikščionimi.
֍֍֍
Martyninės buvo reikšminga šventė lietuvininkams. Tikėta, jei per Martyną ant ledo, tai per Kalėdas ant vandens; jei tą dieną giedra, bus labai šalta žiema.
Nuo senovės Martyninės buvo įvairių mokesčių sumokėjimo paskutinis terminas. Su jomis baigdavosi ir prasidėdavo samdininkų (samdinių) metai: tuomet juos samdydavo ir atleisdavo. Tądien buvo kepama žąsis ir iš jos krūtinkaulio sprendžiama, kokia bus žiema, kaip artimiausiais metais susiklostys gyvenimas.
֍֍֍
Ankstyvaisiais viduramžiais Galijos Bažnyčia nuo šventės dienos pradėdavo šv. Martyno gavėnią – 40 dienų pasninką iki Kalėdų, mūsiškio advento pirmtaką.
Baltiškajame kalendoriuje tai – paskutinė rudens šventė – Baltojo oželio diena.



