Kaip „atlietuvinant“ nelietuviškus pavadinimus tapome Ukmerge

Autorius Skaistė VASILIAUSKAITĖ - DANČENKOVIENĖ
Kaip „atlietuvinant“ nelietuviškus pavadinimus tapome Ukmerge / Nuotraukos Ukmergės kraštotyros muziejaus 1. Kazimieras Jaunius

Ukmergė buvo daugiatautis miestas, kur pynėsi kultūros ir kalbos. Tai atsispindėjo ir viešajame gyvenime.

1919 m. spalis. „Ukmergė. Kai kur gatvių pavadinimų dar nėra nei lietuviškų, nei lietuvių kalboje: lenkų, žydų tai visur. […]. Šiuo atžvilgiu Ukmergės miestas išsižiūri grynai lenkų ir žydų miestu. Vietinės savivaldos, jei nebūtų lenkuojančios, to nematytum. B. P.“ („Laisvė“, 1919 m.)

Būtent tarpukariu miestas pradėtas vadinti Ukmerge. Dėl miesto pavadinimo būta daug diskusijų, kurios atsispindėjo spaudoje.

1924 m. vasaris. „Pasirodęs „Lietuvos“ 6 nr. mūsų kalbininkų: Prof. Būgos, Matulionio ir Laurinaičio pripažinimas, kad Ukmergės miestui labiau tinka vardas „Vilkmergė“, vietos veikėjuose sukėlė nuomonių skirtumą; klausimas lieka kol kas neišrištas.“ („Lietuvos žinios“, 1924 m.)

1935 m. sausis. „Vietovardžių atlietuvinimo komisija turėtų galutinai išspręsti kaip vadinti – Ukmergė ar Vilkmergė. Pačių ukmergiečių nuomonės skiriasi. Vieno ir antro vardo šalininkai turi po keletą argumentų./ Vilkmerge miestą vadina kalbininkai prof. K. Būga, prof. G. Gerulis ir prof. J. Balčikonis. Vilkmergė minima istorinėse kronikose dar keturioliktojo šimtmečio pradžioje. O toms kronikoms vietų pavadinimus užrašinėdavo vokiečių ordino šnipai taip, kaip girdėdavo žmones šnekant. Slavų įtakos tais laikais čia dar nebuvo. S. Daukantas taip pat rašė Vilkmergė. Tolimesnėse apylinkėse, kaip Zarasų, Utenos, Biržų, Panevėžio apskrityse žmonės taria Vilkmargė. Apie Ramygalą, Pagirį dar žmonės vadina Jokmerge, Okmerge, Aukmerge. Vilkmergės šalininkai turi legendą, kad toje vietoje kur dabar stovi miestas, vilkas sudraskęs mergaitę vardu Danutė. Taigi vietos vardas kilęs iš dviejų žodžių: vilkas ir merga. Nuo vilko yra kilę ir daugiau lietuviškų vietovardžių: Vilkija, Vilkaviškis, Vilkyčiai, Vilkabaliai ir t. t./ Taip pat ir Ukmergės šalininkai turi legendą, kad toje vietoje kur dabar stovi miestas, buvę miškai ir tuose miškuose daug uogų. Uogas rinkdamos mergos ūkaudavusios (šūkaudavusios). Taigi vardas Ukmergė kilęs iš žodžių „Ūkauja merga“. Miesto vardas galėjęs kilti nuo dievaičio Ūko vardo. Dar pasakojama, kad miesto vietoje buvo sudeginta merga kaipo auka dievams, iš kur kilęs vardas Aukmergė. Vėliau raidė „A“ atpuolusi. Bene rimčiausias Ukmergės šalininkų argumentas bus tas, kad vietos gyventojai dabar miestą vadina Ukmerge./ Pagaliau yra dar viena versija. Žiloje senovėje prie Dauguvos – Šventosios gyvenusių aisčių giminės sėlių kalboje „vilkas“ buvo tariamas „ukas“. Taigi abu vardai turėtų tą pačią prasmę ir abu būtų geri. Vis dėlto būtų gerai, kad vietovardžių atlietuvinimo komisija šį klausimą išstudijuotų ir tartų savo autoritetingą žodį, nes ukmergiečiai savo miesto vardą  laiko neišspręstu.“ („Lietuvos aidas“, 1935 m.)

„Atlietuvinti“ reikėjo ne tik vietovardžius ar gatvių pavadinimus, bet ir pavardes.

1940 m. vasaris. „Pavardžių atlietuvinimo akcija rado tinkamą atgarsį ir Ukmergėje. Be eilės asmenų, anksčiau atlietuvinusių savo pavardes, paskutiniu laiku tai padarė Ukmergės apskrities valdybos narys Čekanavičius ir miesto burmistro padėjėjas Marcinauskas. Pirmasis savo pavardę atlietuvino į Čekanis, o antrasis – į Martinaitis. Pastarasis pakeitė pavardę ne tik sau bet ir visai šeimai. Be to, jis taip pat pakeitė savo ūkio, esančio Širvintų vl. vietovardį iš Kivonis į Svyronis.“ („Lietuvos aidas“, 1940 m.)

Nuotraukos

Ukmergės kraštotyros muziejaus

  1. Kazimieras Jaunius, Lietuviškas kn. Jaunio kalbamokslis, 1897 m., UkKM R 731
  2. Mažas lietuviškas elementorius, viršelis, 1905 m., UkKM R 3950

Mažas lietuviškas elementorius, 1905 m., UkKM R 3950

Dalintis

Nuotraukų galerija:

Lietuviškas kn. Jaunio kalbamokslis

Lietuviškas kn. Jaunio kalbamokslis

1897 m.

1897 m.

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *