Keleiviai ir šnerkščia, ir apgaudinėja

Gy­dy­to­jai pa­ta­ria po ke­lio­nės vi­suo­me­ni­niu trans­por­tu bū­ti­nai nu­si­plau­ti ran­kas. Ve­ži­mo pa­slau­go­mis nau­do­ja­si ne vien tvar­kin­gi gy­ven­to­jai, to­dėl iš au­to­bu­sų ga­li­me par­si­neš­ti li­gų. Tuo tar­pu Au­to­bu­sų par­ko dar­buo­to­jai svars­to, kaip „ap­si­va­ly­ti“ nuo pik­ta­da­rių ir ne­draus­min­gų ke­lei­vių.

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Gedimino Nemunaičio nuotr. Keleiviams patiktų važinėti švariais autobusais, tačiau tą švarą kai kurie ukmergiškiai supranta savaip.

UAB Uk­mer­gės au­to­bu­sų par­kas tu­ri 40 au­to­bu­sų. Į ap­tar­nau­ja­mą li­ni­ją, pa­sak di­rek­to­riaus Al­fon­so Pra­bi­šo, kas­dien iš­va­žiuo­ja apie 20 jų, kai ku­rio­mis die­no­mis – per­pus ma­žiau.

Iš rei­sų va­ka­re grį­žu­siems vai­ruo­to­jams pri­va­lu už­suk­ti į Del­tu­vos gat­vė­je esan­čią Au­to­bu­sų par­ko plo­vyk­lą, kad ry­tą šva­rūs iš­va­žiuo­tų į mies­to gat­ves.

Plo­vyk­lo­je au­to­bu­sus nu­va­lo spe­cia­lūs še­pe­čiai. Šal­tuo­ju me­tų lai­ku, kai dėl mi­nu­si­nės tem­pe­ra­tū­ros nė­ra ga­li­my­bės nau­do­tis van­de­niu, trans­por­to prie­mo­nės plau­na­mos ran­ko­mis. Vi­suo­me­ni­nio trans­por­to vi­daus tvar­ka – ben­dro­vė­je dir­ban­čios plo­vė­jos rū­pes­tis. Ji šluo­ja, plau­na grin­dis, ša­li­na pur­vą ir dul­kes, iš­siur­bia sė­dy­nes.

Spe­cia­lių prie­mo­nių rei­ka­lau­jan­čia dez­in­fek­ci­ja, anot di­rek­to­riaus, ne­už­si­i­ma­ma. Tuo tar­pu ša­lies au­to­bu­sų par­kų trans­por­to prie­mo­nė­se ji kai ka­da at­lie­ka­ma, sau­gan­tis gri­po epi­de­mi­jos ar ki­to­kių li­gų, nai­ki­nant pa­ra­zi­tus.

Nesu­si­tvar­ko su pa­dau­žo­mis

Pa­stan­gas pa­lai­ky­ti šva­rą au­to­bu­suo­se ver­ti­na ne vi­si ke­lei­viai. Kai ku­rių iš jų kul­tū­rą ge­riau­siai at­spin­di sa­lo­nuo­se pri­spjau­dy­ti sau­lėg­rą­žų lukš­tai, su­plė­šy­ti, api­pjaus­ty­ti, ap­ra­ši­nė­ti sė­dy­nių už­val­ka­lai. Uk­mer­gės au­to­bu­sų par­ko au­to­bu­sų sto­ties vir­ši­nin­kė Aud­ro­nė Gvoz­die­nė sa­ko, jog su­au­gę va­žiuo­to­jai tuo ne­už­si­i­ma: tai – vai­kų, pa­aug­lių dar­bas.

Nio­ko­da­mi sve­ti­mą tur­tą, „dai­li­nin­kai“ nau­do­ja spal­vik­lius – va­di­na­muo­sius mar­ke­rius. Jais „iš­gra­ži­na“ sė­dy­nes, pri­ra­šo keiks­ma­žo­džių. Ran­da­ma ir te­le­fo­nų nu­me­rių su sa­vi­nin­kų var­dais. „Var­go su to­kiais tu­rim so­čiai, nes nė­ra juos nu­va­lan­čių prie­mo­nių“, – sa­ko A. Gvoz­die­nė.

Kliū­va ne­nau­dė­liams ir sė­dy­nių už­val­ka­lai: juos ter­šia, dras­ko me­džia­gą. „Ras ko­kią sky­lu­tę – tai bū­ti­nai su „brit­va“ su­pjaus­ty­ti rei­kia… Vai­ruo­to­jai jau tik pa­ma­to, kad skrai­do ru­lo­nai“, – pa­sa­ko­ja vir­ši­nin­kė.

Tvar­ky­mo iš­lai­dos – tė­vams

Ne vi­siems ne­klau­ža­doms pa­vyks­ta pa­spruk­ti. To­kį pa­ste­bė­jus, iš­si­aiš­kin­ti pa­var­dę pa­de­da moks­lei­vio pa­žy­mė­ji­mas. Bū­na, kad už­speis­ti ir pa­tys pri­si­pa­žįs­ta. Apie pa­da­ry­tą ža­lą in­for­muo­ja­mi tė­vai. Su­siū­ti sė­dy­nių ap­dan­ga­lus ar juos pa­keis­ti kai­nuo­ja pi­ni­gus. Gim­dy­to­jams ten­ka ap­mo­kė­ti at­ža­lų pri­da­ry­tus nuos­to­lius. Prie­mo­nės ir dar­bas jiems at­si­ei­na 50, 100 ir dau­giau li­tų.

Jau­nų­jų chu­li­ga­nų bai­mi­na­ma­si ir lau­kiant žie­mos. Mat tuo­met au­to­bu­sai, ypač lan­gai, „ken­čia“ nuo snie­go gniūž­čių.

Kei­kia­si, pa­pra­šy­ti do­ku­men­tų

Vai­ruo­to­jams ten­ka su­si­dur­ti su įvai­riau­sio plau­ko ke­lei­viais. Va­ži­nė­ji­mą­si au­to­bu­su kai kas lai­ko pra­mo­ga. At­si­ran­da to­kių, ku­rie įsė­dę ir ne­be­si­ruo­šia iš­lip­ti, net ir ga­li­nė­je sto­te­lė­je. Daž­niau­siai tai bū­na nuo­la­ti­nius bi­lie­tus įsi­gi­ję pa­gy­ve­nę žmo­nės. Ta­čiau di­des­nių pro­ble­mų to­kie mė­gė­jai pa­ke­liau­ti ne­su­ke­lia.

Keb­liau su pik­tais, įžū­liais ke­lei­viais. Pa­si­tai­ko ne­draus­min­gų: kad pa­si­nau­do­tų ga­li­my­be va­žiuo­ti leng­va­ti­nė­mis są­ly­go­mis, ban­do pa­kiš­ti ne­be­ga­lio­jan­čius ne­įga­lio­jo do­ku­men­tus, ne­tin­ka­mus moks­lei­vio pa­žy­mė­ji­mus. Ar­ba ima keiks­no­tis, pa­pra­šy­ti juos pa­ro­dy­ti. Taip truk­do­mas vai­ruo­to­jų dar­bas, au­to­bu­sai at­si­lie­ka nuo gra­fi­ko.

At­si­ran­da ir ne­su­pran­tan­čių, ko­dėl ne­ga­li­ma ne­mo­ka­mai pa­va­žiuo­ti vie­ną sto­te­lę. „Sa­ko – nie­kur ne­dir­bu, ne­tu­riu pi­ni­gų, dar­bo bir­ža ne­mo­ka, o kiek gi čia pa­va­žiuo­siu, – pa­sa­ko­jo A. Gvoz­die­nė. – Ta­čiau juk to­kių leng­va­tų nė­ra.“

Įžei­dė re­pli­ka

Vai­dų tarp vai­ruo­to­jų bei ke­lei­vių pa­si­girs­ta ir dėl pra­žiū­rė­to vie­no ki­to cen­to, o kar­tais au­to­bu­se ne­jau­ku tam­pa dėl, ro­dos, vi­sai ne­kal­tos re­pli­kos. Štai Tarp­tau­ti­nę pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių die­ną, kai vi­si gar­baus am­žiaus uk­mer­giš­kiai mies­to au­to­bu­sais ga­lė­jo va­ži­nė­tis ne­mo­ka­mai, vie­na mo­te­riš­kė la­bai įsi­žei­dė, iš vai­ruo­to­jo su­lau­ku­si to­kio pa­siū­ly­mo. Esą šis be jo­kio pa­grin­do pa­lai­kęs ją se­na.

Au­to­bu­suo­se ne­re­tai ran­da­ma pa­lik­tų daik­tų: pirš­ti­nių, skė­čių, kup­ri­nių, kny­gų. Ra­di­niai už­re­gist­ruo­ja­mi kaip pa­mes­ti, kai ku­riuos šei­mi­nin­kai at­si­i­ma. Ap­tin­ka­ma net­gi as­mens do­ku­men­tų – dar­buo­to­jams tuo­met ten­ka kreip­tis į mig­ra­ci­jos tar­ny­bą.

Griež­tai tik­ri­na­ma

Ar­tė­jant žie­mai svar­bu au­to­bu­sus tin­ka­mai pa­reng­ti dar­bui šal­to oro są­ly­go­mis. Trans­por­to prie­mo­nės prieš žie­mą pa­pil­do­mai tik­ri­na­mos, per­žiū­ri­mos au­ši­ni­mo, ki­tos sis­te­mos.

Nors ben­dro­vės tur­tas, anot įmo­nės va­do­vo, se­no­kas, tech­ni­nė au­to­bu­sų būk­lė di­des­nių rū­pes­čių ne­ke­lia. Kas pu­sę me­tų ji griež­tai tik­ri­na­ma at­lie­kant tech­ni­nes ap­žiū­ras, pa­tik­rin­ti at­vyks­ta ir spe­cia­lis­tų iš Vals­ty­bi­nės ke­lių trans­por­to ins­pek­ci­jos prie Su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­jos.