Kelias link projekto prasidėjo prieš keletą metų, kai Vilniaus Kaziuko mugėje pristatant Aukštaitiją, Krikštėnų filialo darbuotojos parodė „Lino kelio“ stendą su nuotraukomis. Jį pamatė ir į svečius pasikvietė kauniečiai, o Kaune – Amatų gildijos atstovai. Vėliau keliai suvedė su Dailiųjų amatų asociacija, su kuria nuo 2011 m. bendradarbiauja.

Vilniaus dailiųjų amatų asociacija su Norvegijos kultūros istorijos muziejumi parašė projektą „Gaminu ir augu: tradicijos tarp pluošto ir struktūros“. Jį įgyvendinti pakviestos ir „Lino kelio“ kūrėjos iš Krikštėnų. Projektas skirtas supažindinti žiūrovus su lietuviško lino ir norvegiškos vilnos audimo tradicijomis.

Ieškota informacijos, kaip apdirbamas linas ir vilna, parengta edukacinė paroda, rodoma, kaip linas ar vilna tampa audiniu.

Į pirmą kelionę Norvegijon D. Banišauskaitė išsiruošė 2015 metais, o šių metų sausio pabaigoje Krikštėnų filialo darbuotojos Norvegijos Sandanio mieste esančiame Nordfjordo kultūros istorijos muziejuje „Nordfjord Folkemuseum“ pristatė savo „Lino kelią“.

Įgyvendinant projektą sukurta mobilioji dirbtuvė, kurios vienoje pusėje pristatomas linas, kitoje – vilna. O kai iš lino ir iš vilnos suverpiamas siūlas, abi medžiagos pristatomos kartu. Tris dienas edukacinė programa rodyta įvairaus amžiaus žiūrovams. Vaikams – nuo ryto iki popiečio, suaugusiems – po darbo valandų. Pirmą vakarą rinkosi emigrantų bendruomenės atstovės – musulmonės, juodaodės, katalikės, moterys iš įvairių šalių. Kitą dieną – norvegų bendruomenė. Suaugusiems taip pat rodytas filmas ir skaidrės apie projektą.

Krikštėniškės pasakojo, kad vyresni norvegai dar mena linui ar vilnai apdirbti skirtus įrankius. Nustebino viena emigrantė iš Azijos. Musulmonai lino neaugina, bet ji parodė, kaip moka verpti.

„Lino kelias“ pristatytas nuo sėklos iki verpimo: sėmenų grūdeliai dedami vaikams į delnus, rodoma, kaip nubraukiamos galvutės, iškuliamos. Pasakojama, kaip linai buvo auginami Norvegijoje ir Lietuvoje, aiškinama, kuo skiriasi pluoštinis nuo sėmeninio lino. Demonstruota, kaip linai mindomi, brukami, šukuojami, verpiami.

Tuo tarpu norvegai pristatė vilnos kelią. Po to buvo lyginamas lietuviškas ir norvegiškas linas, vilna, avių veislės, kirpimo ypatumai. Pasirodo, Lietuvoje avys kerpamos gulinčios, Norvegijoje – stovinčios. Taip pat pristatyti abiejų šalių vyriški ir moteriški tautiniai kostiumai.

Netrukus „Lino kelias“ bus pristatomas Nacionaliniame Oslo muziejuje. Po to grįš į Lietuvą. Kovo 6–8 dienomis jis atkeliaus į Ukmergės kultūros centrą, 9–11 dienomis – Mažeikių rajono Gyvuolių kaimo bendruomenę.

Krikštėniškės džiaugėsi, kad Norvegijoje liko laiko ir trumpai aplankyti šalies įžymybes. Matė prekybinį XVII amžiaus laivą, vikingų kapą, įspūdingą krioklį, apsilankė 2 kilometrų aukštyje įsikūrusioje apžvalgos aikštelėje. Sandanėje susipažino su viešbučio registratore, kuri buvo ne tik lietuvė, bet ir iš Ukmergės.

Krikštėniškės pasakojo, kad šiuo projektu pasiektas tikslas, link kurio eita 10 metų. Jeigu anksčiau kiekviena šeimininkė mokėjo austi ir verpti, dabar tai jau pamirštama. Vienas tikslų – išstudijuoti lino ir vilnos apdirbimą per mokslinę prizmę. „Įsivaizdavau, kad viską jau žinau, bet dirbdama su archyvine medžiaga sužinojau naujų dalykų“, – pasakojo D. Banišauskaitė.

Arvydas PĖŠINA