Biokurą iš medienos ir jos atliekų gaminanti UAB „Kajoris“ netrukus ruoš kurą ir iš šiaudų. Lietuvoje tai dar naujovė – tokią produkciją gamina tik viena įmonė.
Ligita JUODVALKIENĖ
Autorės nuotr. Rimas Romutis Čepelionis teigia, kad didžiausias medienos verslo minusas – sezoniškumas.
„Kajoris“ pirmuosius žingsnius žengė prieš devynerius metus. Įmonės direktorius Rimas Romutis Čepelionis pasakoja, kad pradžia buvo nelengva – trūko žinių, patirties. Jų pasirinkta verslo šaka – malkų gamyba.
Nuo pat pradžių buvo orientuojamasi į užsienio šalių pirkėją. „Mūsų šalyje ši prekė dar neturi didelės paklausos. Lietuviai nuo seno įpratę patys ruošti malkas – perka medieną, pjauna, skaldo, džiovina“, – sako įmonės direktorius. Jis įsitikinęs, kad daugelio nuomonė, jog taip pigiau, pasiteisina tik iš dalies – gal ir pigiau, jei neskaičiuoji savo įdėto darbo, sugaišto laiko.
Pirmaisiais metais verslininkai didelių ambicijų neturėjo. Pirko tinkamą medieną ir pradėjo ruošti malkas.
Veiklai vykdyti tinkamas pasirodė buvusių fermų pastatas Pivonijos seniūnijoje, Laičių kaime. Nusipirkę keletą statinių verslininkai džiaugėsi ne tik savo nuomotas „valdas“ praplėtę, bet ir senuosius fermų pastatus išsaugoję. Mat dažniausiai tokių objektų laukdavo liūdnas likimas – daug tokių sovietmečio statinių „vaiduokliais“ virto.
Buvusiose Laičių fermose įsikūrusioje įmonėje šiuo metu triūsia 39 darbuotojai.
Kirvio nebeužtenka
Atrodytų, kad malkas paruošti – nieko sudėtingo. Šimtmečiais lietuviai tą daro – atsiveža medienos iš miško, džiovina, pjauna. Tuomet ima kirvį į rankas ir kapoja kalades pliauskomis. Malkų atsargas sukaupdavo didesnes, kad galėtų džiovinti net keletą metų.
„Iš esmės pats rezultatas neturi labai skirtis – malkos, skirtos kūrenimui, turi būti sausos“, – sako pašnekovas. Tačiau kirvio čia jau tikrai neužtenka…
Skirtumas tas, kad malkų paruošimas pramoniniu būdu griežtai kontroliuojamas pirkėjų. Skandinavai bei Vakarų Europos šalių – Vokietijos, Belgijos, Prancūzijos užsakovai – labai išrankūs.
Malkoms gaminti naudojama ne bet kokia mediena. Į užsienio šalis eksportuojamos malkos iš uosio, alksnio, beržo, ąžuolo. „Tik lietuviai degina viską, kas dega“, – juokauja jis. Vakariečiai krosnyse nedegina ne tik visokių atliekų – plastikinių butelių bei polietileninių maišelių, bet ir spygliuočių malkų. Tokios malkos degdamos išskiria smalą ir užkemša kaminus.
Pagal pirkėjų pageidavimus fasuojama į mažas arba didesnes pakuotes bei konteinerius. Mažais maišeliais supakuotos pliauskos – židiniui ar laužui – keliauja į degalines. Užsienyje gyventojai mėgsta nusipirkti į konteinerį sukrautas malkas – estetiška ir patogu.
Bene daugiausia rūpesčių gamintojams kelia pirkėjų nustatyti griežti reikalavimai malkų drėgnumui.
UAB „Kajoris“ turi specialias džiovyklas, kurios leidžia išdžiovinti per kur kas trumpesnį laiką, nei esame įpratę malkas džiovinti buitinėmis sąlygomis. Kieme džiovindami užtrunkame keletą mėnesių. Džiovinimo laikas, naudojant specialią įrangą, sutrumpėja iki 5 ar net 3 parų – tai priklauso nuo medžio rūšies.
R. R. Čepelionis teigia, kad didžiausias šio verslo minusas – sezoniškumas. Vakarų Europos bei Skandinavijos gyventojai pagal lietuviškus principus „ruošk ratus žiemą, o roges vasarą“ negyvena. Malkų supirkėjai didelių atsargų nekaupia. Kam jiems palyginti nebrangia, bet daug vietos užimančia preke apsikrauti sandėlius, kai gali ją įsigyti sezono metu.
Malkų ruošimo procesas trunka beveik visus metus. Tačiau prekiauti pradeda tik apie rugsėjo mėnesį. Tokia verslo specifika reikalauja nemažai investicijų, kurios laikinai užšaldomos – veiklai vykdyti, atlyginimams mokėti, žaliavai pirkti.
Bendradarbiauja įmonė beveik su visomis šalies urėdijomis. „Vien Ukmergės miškų urėdijoje perkamos medienos neužtenka. Medienos gaminių gamyba užsiima begalė įmonių, konkurencija didžiulė“, – sako įmonės vadovas.
Optimizmo nestokoja
Malkų gamintojams savo produkcijos realizuoti mūsų šalyje kol kas galimybių nėra. Verslo partnerių jie ieško internetinėje biržoje.
Tačiau į ateitį R. R. Čepelionis žiūri optimistiškai – biokuras ir mūsų šalyje turi tapti vienu perspektyviausių energijos gamybos resursų. Viena po kitos statomos bei planuojamos statyti biokuru kūrenamos katilinės ne tik gyvenamuosiuose namuose, bet ir įvairiose gamybos įmonėse. Biokuras sėkmingai konkuruoja su kitomis kuro rūšimis ir centralizuotai tiekiamą šilumos energiją gaminančiose katilinėse.
Įmonė ketina įsigyti naujos įrangos. „Turime įsigiję dvi latviškas bei švedų gamybos medžio skaldymo linijas. Ketiname pirkti dar vieną apie 100 tūkstančių kainuojančią švedišką įrangą“, – pasakoja direktorius.
Prieš keletą metų įmonėje pradėti gaminti rąstiniai namai. Tai nėra pagrindinė įmonės veiklos rūšis, tačiau pavasarį, kai malkų niekam nebereikia, gerokai praverčia.
Atliekas sunaudoja
UAB „Kajoris“ – įmonė, dirbanti be atliekų. Visas gamyboje susidarančias atliekas „suvalgo“ pjuvenų granuliavimo įranga. Pjuvenų granulės – dar vienas produktas, kurį ukmergiškiai siūlo savo pirkėjams. „Ir švaru, ir naudinga“, – tokiu principu vadovaujamasi įmonėje.
„Įvedus savivaldybėje visuotinės rinkliavos mokestį, mokame didelius mokesčius, nes jie skaičiuojami nuo gamybos patalpų ploto. Praktiškai mokame už orą, nes visas gamybos atliekas sunaudojame toje pačioje gamyboje“, – vadovas teigia, kad atliekų per metus koks konteineris susidaro…
Pakvipo naujove
Įmonėje rengiamasi gaminti kurui skirtas granules iš šiaudų. Šis produktas mūsų šalyje – didelė naujovė. Šiaudų granules Lietuvoje iki šiol gamina tik viena įmonė.
Tikimasi, kad su žaliava bei jos kaina bent jau iš pradžių didelių problemų nekils. Žemdirbiai, norėdami gauti paramą, privalo „išsišluoti“ savo laukus. „Aplinkinių ūkių ūkininkams mes pasiūlysime tiekti šiaudus mums. Nauda įvairiapusė – mums, ūkininkams, ekologijai…“ – svarsto pašnekovas.
Pašalpa geriau nei alga?
Direktorius įsitikinęs, kad geri darbuotojai šiais laikais – aukso vertės. Geriausi tie, kurie patys ateina į įmonę, ieškodami darbo. Darbo biržos siunčiami dažniausia ateina tik dėl akių ir sugalvoja aibę priežasčių, kodėl tas darbas jiems netinka.
„Sistema, sukurta Lietuvoje, skatina iškreiptą požiūrį į darbą – niekas nenori dirbti, nes naudingiau gauti pašalpas. Apmaudu, kad taip lengvai iššvaistomi mokesčių mokėtojų pinigai“, – apgailestauja pašnekovas.