Vasarą Lietuvos kaimai atgyja. Vienkiemiuose ir miestelių sodybose suklega čia poilsiaujantys miestiečiai. Kiekvieną vasarą Miegučiuose vasaroja ir vilnietis restauratorius, kalvis Juozas Šimonis.
Vilma NEMUNAITIENĖ
Gedimino Nemunaičio nuotr. Juozas Šimonis: „Savo sodyboje atsigaunu…“
53 metų vyras sako sodybą Miegučiuose nusipirkęs ne šiaip sau. Šios apylinkėse – jo gimtinė, čia jis atgyja, čia gimsta geriausi kūrybiniai sumanymai.
Pati sodyba – taip pat šeimininko kūrybos vaisius: pirko ją apleistą, su visai sugriuvusiu ūkiniu pastatu. Restauravo, prikėlė naujam gyvenimui, papuošė koplytstulpiu. Pagrindinius sodybos restauravimo momentus įamžino nuotraukose…
Juozas Šimonis – labai dažnas svečias ne tik Miegučiuose, bet ir Ukmergės miesto šventėse. Kalvis savo dirbiniais prekiauja įvairiose Lietuvos mugėse. Kadangi jų metu pats dar ir griežia akordeonu bei mielai bendrauja su mugių lankytojais, sako prekyba visada liekantis patenkintas.
Sostinės liaudies muzikos ansamblyje „Vilnis“ grojančiam J. Šimoniui bendrauti ir su klausytojais, ir su pirkėjais – didelis malonumas. Didelis malonumas ir pasitikti svečius savo sodyboje Miegučiuose. „Svečias į namus – Dievas į namus“, – sako Šešuolių bendruomenę sava laikantis vyras.
Ne menkesnė už kalvystę jo duondavė yra ir restauracija. Daugiau nei ketvirtį amžiaus restauruoja įvairius metalo dirbinius.
J. Šimonio rankos lietėsi prie Vilniaus Arkikatedros sietynų. Dar sovietmečiu sietynus jis kūrė ir Baltarusijos vadovų užsakymu, jais papuošta Rygos filharmonija. Prisimena – anuomet savo kūrinius tekdavo pačiam ir lydėti iki užsakovų, dalyvauti juos kabinant.
Restauracijai reikia nemažai chemijos žinių. J. Šimonis apgailestauja, kad šiuo metu restauracija jauni žmonės nesidomi. Tokius savo amato žinovus ant pirštų galima suskaičiuoti
O kalvystė ir šiais laikais populiari tarp menininkų. Paklausiausi užsakymai? Pirties ar židinio kūrenimui reikalingi reikmenys, įvairūs dekoratyviniai akcentai, pakabos. Dabar labai populiarūs voratinkliuose tūnantys metaliniai vorai.
Vyras vadovaujasi filosofija – laimę neša ne pinigai. Nebūsi laimingas tegalvodamas, kaip už savo darbą daugiau pinigų gauti. Didžiausią malonumą teikia ne pagal išskaičiavimus atliktas darbas. Antai vienkiemyje močiutė sielojosi, kad baigia supūti prie sodybos stovintis kryžius. „Atsivežiau medienos ir tą kryžių sutaisiau“, – sako pašnekovas, įsitikinęs, kad už tokį darbą niekaip pinigų priimti negalėtų.
J. Šimonio gimtinė – Šešuolių seniūnijoje Kuzilų kaimo sodyba. Čia augo keturi broliai ir sesuo. Deja, tėvai labai anksti mirė, palikdami vaikus našlaičius. Juozui tuomet buvo dvylika, jauniausiai sesutei – vos penkeri. Broliai Jonas ir Stasys buvo paimti į internatą, seserį Zitą įsidukrino. Vyresnieji patys kabinosi į gyvenimą, įgijo specialybes.
Lig šiol remiasi vienas į kito petį. Su vyresniuoju Petru, puoselėjančiu tėvų sodybą, Juozas dalyvauja mugėse, parodose. Tvirtus ryšius palaikanti šeima dažnai susitinka, turi daug bendra.
Kuriantis, daug meistraujantis, savo rankų darbu namus puošiantis J. Šimonis prisipažįsta nuo sunkaus kalvio darbo kartais besijaučiantis pavargęs. Tuomet pasineria į visai kitokią – lengvą tarytum sparnai kūrybą ir save atranda poezijos posmuose…