Kviečiame balsuoti ir išrinkti gražiausią eilėraštį poezijos konkurse „Kibirkštys“

Skelbiame eilėraščius, atsiųstus poezijos konkursui „Kibirkštys“. Jame savo kūrybą pristato dvylika ukmergiškių – tarp jų yra ir brandžių, ir dar tik pradedančių savo kelią poetų. Konkurso rezultatus paskelbsime gegužės 7 d.

Jūsų vertinimui pateikiame 23 eilėraščius. Už juos balsuoti galite laikraščio „Ukmergės žinios“ feisbuko puslapyje, spausdami patinka. Balsavimas vyksta iki  gegužės 6 d. 16 val.

Daugiausiai balsų (patiktukų) surinkusio eilėraščio autorius taps konkurso nugalėtoju.

Jei keli eilėraščiai surinks vienodą skaičių balsų, iš jų laimėtoją išrinks redakcijos sudaryta komisija.

Laimėtojas turės galimybę plačiau pristatyti savo kūrybą mūsų projekte „Ukmergės kūrėjų portretai“.

Čia galite perskaityti visus eilėraščius, jie pateikiam pagal autorių pavardes abėcėlės tvarka.

Matas Čamanas-Gieda

Raudonuojanti migla

Raudonų rožių lietuje

Iš naujo vėl aš pamilau tave

Raudoname debesyje

Kraujuojančioje širdyje

Raudonų pievų migloje

Tavosios sielos tyloje

Aš pamilau tave

Tam mėnesienos lietuje

Vilties išblėsusios ore

Tavų akių spindėjime

Tam vandenynų ošime

***

Matas Čamanas-Gieda

Nuodėmingas

Širdis rėkia iš skausmo

Vos pamačius man tave.

Kai myli, tyli ir kenti,

Kai kryžių tu apkabini.

Širdis tokia jautri,

Aš tyliai naktį vėl verkiu

Ir tavo kančią vėl iš naujo suprantu.

Aš nuodėmingas toks esu,

Būti tokiu per daug aš priprantu.

***

Janė Giedraitienė

Laimės paukšte

Išskridusi laimės paukšte,
Kur tu plasnoji, pas ką?
Aš tik pasiekiu tą aukštį
Svajonėse, o ne ranka.
Aš tik skrendu į tolį,
Gesinu gėlą širdy,
Mano svajonių paukšte,
Kur tu, mieloji, skrendi…
Žvelgiu į žilstančią sruogą,
Į raukšlę savo veide,
Bet grįžt jaunystėn nenoriu,
Gal trumpam, tik sapne…
Kokį gyvenimą kūriau,
Tokį dabar ir turiu…
Keliu likimo burę
Tiek kiek galiu…
Džiaugias širdis pažvelgus –
Šitoks būrys draugų,
Jie bėdoje nepaliks, ne.
Jie ir džiaugsme kartu.
Tad, ir dėkoju Dievui
Už tai ką turiu,
Mano gyvenimo pievoj
Viskas gerai bus. Tikiu.

***

Janė Giedraitienė

Išpažintis

Išsitaškęs mano pavasaris
Iškeliavo keliais ir klystkeliais.
Nekaršta buvo mano vasara,
Greit nutilo audra vakarykštė…
O dabar ji jau ruošias išeiti,
Susikrovus vilčių lagaminą.
Tik ruduo dar žadėjo užeiti,
Kur jis vieškelius savo dar mina…
Tegul bus jis šiek tiek spalvotas,
Be audrų tebus šiltas rugsėjis…
Tegul mano keliu atkeliavęs
Lapų auksą po kojom pasėja…
Ir visai aš nelaukiu žiemos tos,
Nors ir valsai jos snaigių žavūs…
Vis ieškosiu širdies šilumos,
Jei į ledą ji bus įšalus…

***

Giedrė Gribauskė-Maybe

Duos Dievas

Bus visko…

Dievas duos –

ir bus Velykos.

Stebuklas bus

ir lukštas skils per pusę.

Ir saulė eis dirvonais atsilikus

per žingsnį nuo manęs,

ir aš dar būsiu…

Duos Dievas –

saujon paukštį baisiai baltą.

Spurdės širdis tarp pirštų,

jausiu – gyvas,

tasai,

kur vakar numirė prikaltas

ant kryžiaus.

Plyš ir vėl žydės alyvos…

Duos Dievas –

taip skaudės nuo to plyšimo,

į sielą kris prinokę rojaus vaisiai.

Suglaudę delnus  lauksim išrišimo –

stebuklo,

tartum paukščio,

balto baisiai…

***

Giedrė Gribauskė-Maybe

Tyliai tyliai…

Netrukdykit –

aš šiąnakt išėjus –

tyliai tyliai tik vaikšto pirštukais

mano mažos minčių pribuvėjos

išaugtais suadytais megztukais.

Baltą lapą pakloja ant rankų –

aš suglamžau –

jos patiesia kitą,

bet sugauna mane besukramtant

paskutinio pieštuko grafitą.

Ir tikrai jau visai paskutinį

iš dėžutės spalvotų pieštukų,

ant kurios,

lyg plaštakės naktinės,

šnabždas dulkės į sapną nutūpę.

Mano mažos minčių pribuvėjos

krintant lašui po lašo užrašo

ant dėžutės –

… j i  š i ą n a k t   i š ė j o

t y l i a i,  t y l i a i  t a i p … –

vaikiškom ašarom.

***

Josvydas Gricius

Naujai nuolankus..

vis kvėpuojantys žvilgsniai, smagumo magnetu tampa.. laimingi aplinkiniai,

šešėliai nekrenta ant jų. bet išeiti, nesulaukus nuomonių.. tai nauja, net būnant svetimų rate.

jauni naktyje, laikydami rankas prie krūtinės. jauna naktis, laikydama arti ugnies.. nukreipia žvilgsnius nuo smagumo pažinties, nuo beprasmių klaidų.

ir bėgdamas laikas per sekundes, ir kūnai pasidavę aistrai vadovauja klaidų maratonui.. bet ne ateities vizijom, kurios užgriūna vidury šios minties..

laimingi, dėl ugnies. dėl korumpuotų plaučių apimties..

***

Albinas Kuliešis-Grafas

Angelas

Juodas Angelas

Balto paklausė

Ko toks liūdnas

Šiandieną esi

Juk tu baltas

Toks baltas

Toks baltas

Sniego ledo

Šaltam spindesy

Ir atsakė jam

Angelas Baltas

Nusipurtęs snaiges

Nuo sparnų

Aš keliauju

Nuo durų

Prie durų

Kur sušilti

Šiandien nerandu

Ir nuėjo

į baltąją tylą

Žiburėlius palikęs

Languos

Pėdos gilios

Sniege pasiliko

Šerkšnas nulenkė

Smilgas laukuos

Pasivykime Angelą Baltą

Paprašykim sugrįžti

Pas mus

Nebijokime balto

Šventumo

Lai užlieja jis

Mūsų namus….

***

Albinas Kuliešis-Grafas

Nebebus Tavęs

Kodėl taip maudžia

Širdį

Nuo tylos

Kuri dar vakar

Man ramybe buvo

Nebus tavęs

Jau niekados

Many tikėjimas pražuvo

Nepasitiksi grįžtančio manęs

Ir nesušildysi tu savo kūnu

Aš iškeliauju nevilties taku

Kur tik lietus

Ir pilkuma tebūna

Prie lango nebelauksiu

Jau tavęs

Nes tu jau

Praėjai pro šalį

Skaičiuos lašai

Manąsias minutes

O aš rašysiu

Baltus laiškus Visagaliui

Tekės ir nutekės vanduo

Ir aš kartu nuplauksiu

Laiko upėm

Pavasarį atsėlino ruduo

Ir palietė mane

Dar tavo lūpom….

***

Kunigas Rimantas Laniauskas

Niekas

Jau niekas

Nenuramins

Manęs besiblaškančio.

Niekas

Jau niekas

Nesugrąžins metų,

Kurie jau praėjo.

Niekas

Jau niekas

Neatsuks laiko,

Kurio Viešpats

Man nepagailėjo.

Niekas

Jau niekas

Nesustabdys to, kas

Įvykti turėjo.

***

Kunigas Rimantas Laniauskas

Vakaro nuotaika

Virš šešių geltonų žvakių

Iškleidė savo sparnus

Ramybės angelas.

Ar Tu girdi šį vakarą,

Kaip tyliai kalba Tau

Jisai tiesiai į širdį.

Jei išgirdai, pabūk

Dar čia ir nenorėk išeiti,

Juk gerą dvasią

Atnešė Jisai

Į šią Bažnyčią.

Ir nori tiek nedaug,

Kad Jus pamirštumėte

Skubėjimą ir dar

Pabūtumėt kartu

Ir išgirstumėte Jo kalbėjimą.

Į Jūsų širdį.

***

Romualdas Petkevičius

Lietuvių kalbos mokytojai

Jūs, mano mokytoja, tos puikios kalbos,

Kuria išsišnekėt gali ir artimą paguost,

Nors ir supančiota ji buvo visada gyva –

Mūsų kalba stipri, kaip Lietuva.

Tik gaila, kad svajojant eilėmis

Neteks jau atsigert arbatos su Jumis.

Nuvargino akis poezijos ir metų eilės

Ir širdį, kuri tiek daug talpino meilės.

Literatūrai, plunksnai, žodžiui, net ir mums,

Klasės nenuoramoms, kurie bet ką sudrums.

Tačiau gerumas Jūsų,  tarsi kažkokia jėga,

Pripildydavo pamoką rimtim ir pagarba.

Matau šiltai skara apgulusius pečius

Ir knygą rankoje, virpančius lūpų kampučius.

Nors ir nelengvas plunksnai lapo bučinys,

Bet atsirasdavo kažkaip visai neblogas rašinys.

Mes rašom iki šiol ir girdim Jūsų balsą,

O nosinės, kableliai iš lėto šoka valsą.

Gerai, kad  žinom, ką ir kur dėliot,

Mieloji mokytoja, Jums triskart valio!

Aš atiduočiau pusę karalystės

Už galimybę nors trumpam užklysti

Į mokytojos pamokas gimtos kalbos.

Te jos per amžius Ukmergei banguos.

***

Romualdas Petkevičius

Gružų Juozukas

Kol saulė ryškiai švietė iš dangaus,

Gavau šiandieną duonos iš žmogaus.

Tikros, ruginės tos, kuri nuo seno

Ant stalo Lietuvoj kasdien gyveno.

Dėl jos ir mes gyvenam neblogai,

Su ja net švaresni dvasios langai.

Kai valgai paprastesnį maistą

Jis skaidrina mintis, lyg būtų vaistas.

Kas tas žmogus, kuris su meile

Ant stalo išrikiuoja kepalėlių eilę?

Jis tuos rugius pats sėja, vikriai sukas,

Vadina jį gražiu vardu – Juozukas.

Jis, kaip ir aš, padangėje Gružų.

Nors metai širdį spaudžia pamažu,

Mes vis dar turim rankose jėgos

Išsilaikyt ant viską nešančios bangos.

Norėčiau aš turėti tokį draugą.

Jis dirba žemę, tuo pačiu ją saugo,

Kaip saugo Juozą visagalis Dievas,

Klampojant jam po arimus ir pievas.

Kai pasiekiame mes brandumo ribą

Mus glėbyje nusineša Kūryba.

Tada konstruojam, rašom, ariam.

Kas beria grūdą, o kas  žodį taria.

O rudeniop, kai iškultas rugys,

Kūrybinė audra ir vėl atgis.

Juozas įjungs malūną rytą ankstų

Ir miltai ims byrėt į maišo tamsą.

Kai krosnis ima vėst, o Dievulėliau!

Ant stalo kvepia blizgūs kepalėliai.

Tačiau namuose jų teliks tik du.

Draugams jis neš stebuklą iš grūdų.

Taip gerbiamas ir mylimas visų,

Lyg laimė jam sroventų iš Dausų,

Gyvena duoną kepantis žmogus,

Lyg rankomis jo žaistų pats Dangus…

***

Asta Pukaitė-Kajokė

Tinginys

Visko daug nutinka kompe,

Štai ir vakar paslapčia

Dukros matė Kakę Makę,

O toji su nykštuku marmaliavo ekrane.

Rėkia dukros norim pieno!

Ar yra namuose sviesto?

Nusipirkti reiks kakavos

Ir sausainių paprastų!

Puoliau šiandien iš pat ryto

Pildyt norų įmantrių –

Kam to pieno, kam sausainių,

O kam morkų, obuolių.

Čiupo dukros iš rimtųjų

Receptą tam tinginiui,

Skaitė, svėrė ir užmaišė

Rudą masę tinginiui.

Laužė gaidį ir gaidelį,

Mažos rankos minkė, raikė,

Ir kvapnus, saldus daiktas

Virto tinginiu skaniu.

Šeima laukė visą dieną,

Kai prisirps tas tinginys.

Nešė, lupo rudą daiktą,

Stalas puošės jojo gabalais.

Incidentas čia įvyko

Netikėtai nelauktai –

Dingo gabalas tos masės,

Ieško jo visi namai.

Vieną ką galiu sakyt,

Pasislėpki, kai atpjauni,

Netaupyk ir ryk jį visą,

Nes maži pilvai greiti.

Rytė buvo čia greitesnė

Ir surijo riekę ji.

Šypsos Rytė, šypsos pilvas,

Sąžinė tikrai rami.

***

Asta Pukaitė-Kajokė

Knygos

Knyga, kuri žiūri.

Knyga, kuri rodo.

Knyga, kuri moko.

Knyga, kuri traukia.

Nedaug tų knygų,

Kurios kviečia skaityti,

Kai vagi savo laiką

Leisti su ja.

Mažai tų raidžių,

Kurios visumą kuria,

Ir norisi graužti

Lig pabaigos.

Tie skyriai bėga

Ir veda mintis.

Žodžių lobynais

Seka kelionė.

Skaitai paraidžiui,

Vaizdai prabėga,

Lyg pieštas paveikslas

Be potėpių drobėj.

Kas raidę išrado,

Tas neša mums žinią.

Tos žinios visokios,

Tiek naujos, tiek senos.

Raidės lyg kalba,

Nors rašto negirdi,

Kai kalba, tai garsiai,

Ir lekia vaizdai.

***

Rusnė Radzevičiūtė

Ramybė

Tykią ramybę 

Jaučiu lyg sapne,

Kai vaikštau miškuos

Ir kvėpuoju gamta.

Kai birželio rytais

Dar brėkšta rasa

Ir tyli vėsuma

Sustingsta laike.

Pajuntu šią ramybę

Tik nubudus ryte,

Kai švelniai pajuntu

Mėlynakės rankas.

***

Rusnė Radzevičiūtė

Jausmų minia arba išsiskyrimo gaida

Kodėl taip sunku

Pamiršti kitus,

Kurie neberūpi,

Tačiau širdy dar tuksi?

Nors norisi rėkti

Ir save apsėsti,

Prisimeni sau,

Kad neverta juk bėgti.

Išjausti, palikti,

Rašyti ir jausti,

Mylėti ir džiaugtis

Ar pykti ir gausti.

Lyg medžiai ošti

Ir viską užstoti?

Ar tylėti ir guosti,

Nes nesinori juoktis?

***

Nijolė Stunskaitė-Vilkė

Idealistei-utopistei

Yra

Pasauly

Laikrodis,

Niekada

Nesustojantis,

Niekada

Nevėluojantis,

Niekada

Neskubantis –

Visada

Teisingą

Laiką

Rodantis.

Kas

Tai?

Visatos

Ašis,

Pasauliai

Šokantys.

***

Nijolė Stunskaitė-Vilkė

Bitininkams

Bičių

Spiečius

Nusileido

Ant

Mano

Rūbo,

Auksinėm

Liepsnelėm

Plevenantis,

Kurį

Kadais

Senelis

Juozas

Stunskas

Parnešęs

Ant

Galvos

Į

Paužuolių

Kaimą

Lyg

Kepurę.

***

Vilma Šidlauskienė

Kita diena

Ir viskas, ką jums šiandien pasakysiu

Rytoj bus niekas.

Praeities šešėlis.

Lyg išsiruošęs pakeliauti sliekas

Prarytas pusryčiams svajoklės volungėlės

Kita diena atneš kitokią spalvą

Ir kitą suvokimą trokštamų žinių

O žodis pasiklydęs

Nesugrįš į galvą

Ieškos priglobti galinčių širdžių

Verks raidės upėj

plyšusio mėnulio naktį

O bus diena šviesi,

Eis žmonės vėl gyvent

Surinksiu vašką, užgesinsiu dagtį

Kam dieną ilgesiu kūrent?

Net sliekui negaliu

papasakot apie kelionę

Kad laukia nuotykiai,

Nes jį jau tuoj sules

Ir niekas neišgirs tylios dejonės

Jei šventės bus ir jei

Aistringai degs

Laužai anapus abejingos upės

Ir išvaryta bus kančia

Paliksiu tarpą

Tau

Kad įrašytum tai, kas rūpi

Ir mes kartu pabėgsime iš čia

Be žodžių, be raidžių ir be šešėlių

Į mėtom kvepiančią

upelio brastą

Ryt vėl nauja diena gal grįšim vėlei

Kiekvienas sukti savo

Kasdienybės painų ratą.

***

Vilma Šidlauskienė

Sėsiu

Parsivešiu saujelę dangaus

Supakuotą į debesį baltą

Gal labai nenubaus

Už kuprinę, kaip visad, perkrautą

Gabalėlį kalno uolos

Į kišenę giliai pasislėpsiu

Jūros lašą blakstienų miškuos

Ir sugrįžus viską pasėsiu

Dygs sudygs kaitrios dienos ir naktys

Augs uola kalnu dideliu virs

Jūra tingiai raivysis lyg tąsyk

Krantą mėlynais pirštais tirs…

Pasiimsiu, turbūt, ir dagį

Nes gyvenimas toks. Dygus.

Mes panašūs kažkuo be abejo

Duriam – žydim – nežydim… Tebus!

***

Dovilė Vainorė

Parašyta

Ryškėjo baltos raidės ant asfalto,

Susiporavę su lietaus neoniniais lašais.

Skubėdama dama užkliuvo bato kulniuku

Už pirmo sakinio – pabaigoje su trim taškais…

Praeiviai nieko nė nepastebėjo:

Nei tekstais išrašytų perėjų,

Nei žodžių – stotyje belaukiančių vežėjų.

Neoninis lietus vis krito krito –

Ir ant stogų,

Ir ant stulpų,

Palangių, ant sūpyklių.

Kiekvienas lašas nešėsi į žemę raidę.

O ta dama, taip užsižaidus,

Užmiršo pirmo sakinio su daugtaškiu nebaigus.

Nustojo lyti.

Parašyta.

***

Dovilė Vainorė

Birutė

Senamiesčio brome

Pasislėpė Birutė.

Suskilusioje lango stiklo šukėje

Save pamatė dalimis.

Aviečių skonio ir spalvos –

Lyg džemu – lūpdažiu

Padengtos lūpos

Jai priminė,

Kaip vakar paupy

Skanavo spurgas,

Purias lyg debesys,

Pilnas aviečių džemo vidury

Ir cukraus pudros snaigėm

Balintais kraštais.

Palietus spurgas lūpom,

Prisiminė Birutė,

Kaip pernai

Braidė po miškus

Ir, rinkdama avietes,

Nudažė savo baltas lūpas.