Sausio 21 d. minėtas kovotojo už Lietuvos laisvę mūsų kraštiečio monsinjoro Alfonso Svarinsko gimimo 100-metis.
Jo biografiją ta proga pateikia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
A. Svarinskas gimė 1925 m. sausio 21 d. Ukmergės apskr., Deltuvos vls., Kadrėnų k., vidutinių ūkininkų šeimoje.
Lankė Vidiškių, Ukmergės ir Deltuvos pradžios mokyklas. Vėliau mokėsi Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje ir Mokytojų seminarijoje.
1942 m. A. Svarinskas įstojo mokytis į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.
Dar pirmosios sovietinės okupacijos metais jis įsitraukė į pogrindinę kovą, kurią tęsė ir studijuodamas seminarijoje: aprūpindavo partizanus medikamentais, pogrindžio spauda, dokumentais.
1946 m. pavasarį pasitraukė iš seminarijos ir įstojo į Ukmergės apylinkėse veikusių partizanų gretas. Tų pačių metų gruodį buvo suimtas, tardytas, žiauriai kankintas ir nuteistas 10-iai metų lagerio ir 5-eriems metams tremties. Išvežtas į Užpoliarę, Abezės lagerį (Minlagas). Ten dirbo naktiniu sargu, lagerio ligoninės felčeriu. Sąlygos buvo labai sunkios: šaltis, menki rūbai, alkis, ligos…
1954 m. spalio 3 d. tame pačiame lageryje įkalintas Telšių vyskupas Pranciškus Ramanauskas įšventino A. Svarinską į kunigus.
1956 m. paleistas iš lagerio kun. A. Svarinskas grįžo į Lietuvą ir Kulautuvoje (Kauno r.) pradėjo pastoracinį darbą. Tačiau sovietų saugumas nepaliko jo ramybėje. 1957 m. per šv. Kūčias kunigo namuose padarius kratą buvo paimta keletas prieškarinių knygų, tarp jų ir Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“. 1958 m. sausio mėn. A. Svarinskas persikėlė į Betygalą (Raseinių r.), bet jau balandžio mėn. buvo suimtas. Pretekstu tapo antisovietinis pamokslas ir velykinė procesija, kurioje dalyvavo penkiasdešimt moksleivių. Dar apkaltintas ir antitarybinės literatūros laikymu kunigas gavo 6-erius metus lagerio ir buvo išvežtas į Dubrovlagą (Mordovija). Iš skirtos bausmės daugiau nei dvejus metus jis praleido ypač griežto režimo kalėjime, vadinamajame Akmeniniame maiše.
1964 m. antrą kartą iš lagerio į Lietuvą grįžęs kun. A. Svarinskas ilgą laiką niekur nebuvo registruojamas, jam neleista kunigauti. Tik 1965 m. pabaigoje jis buvo paskirtas į Miroslavą (Alytaus r.), vėliau kunigavo Kudirkos Naumiestyje (Šakių r.), Igliaukoje ir Patilčiuose (Marijampolės r.), kol 1976 m. buvo perkeltas į Viduklę (Raseinių r.). Ten klebonavo iki trečiojo savo arešto.
Nei tardymai, nei kankinimai, nei lageryje praleisti metai nepalaužė kun. A. Svarinsko dvasios stiprybės, ryžto kovoti. Jis aktyviai prisidėjo prie „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidimo, buvo vienas iš Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (TTGKK) steigėjų, dalyvavo Eucharistijos bičiulių sąjūdžio veikloje, organizuodavo tikinčiųjų procesijas, lankymąsi politinių kalinių teismuose. Už aktyvią veiklą A. Svarinskui buvo ne kartą skirtos administracinės nuobaudos. Neatsitiktinai KGB jam suteikė slapyvardį Nepataisomasis.
1983 m. sausio mėn. kun. A. Svarinskas buvo suimtas trečią kartą ir nuteistas 7-eriems metams lagerio ir 3-ejiems metams tremties. Šįkart jis buvo išvežtas į Permės (Molotovo) lagerį – 36-ąjį griežtojo režimo punktą Kučino vietovėje.
1988 m. Maskvoje lankęsis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas paprašė SSRS vadovą Michailą Gorbačiovą išlaisvinti A. Svarinską.
1988 m. liepos 11 d. A. Svarinskas buvo paleistas į laisvę su sąlyga, kad išvyks iš Sovietų Sąjungos. Jis grįžo į Lietuvą, o jau 1988 m. rugpjūčio 23 d. išvyko į Vokietiją, gyveno Frankfurte prie Maino. 1988–1990 m. lankė lietuvių kolonijas Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Europoje, Australijoje, bendravo su daugeliu pasaulio veikėjų kaip Lietuvos rezistentas, net 12 kartų susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. birželio 19 d. A. Svarinskas grįžo į tėvynę, vėl ėmė aktyviai dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Kurį laiką dirbo kardinolo Vincento Sladkevičiaus sekretoriumi, 1991 m. buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariu.
1991–1995 m. buvo vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu, jam suteiktas dimisijos pulkininko laipsnis. 1997 m. paskirtas Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektoriumi, Prisikėlimo bažnyčios altarista, 1998–2000 m. buvo Kavarsko (Anykščių r.) klebonu, nuo 2000 m. – Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentu.
Jis taip pat ėjo Lietuvos partizanų kapeliono pareigas. 1990 m. lapkričio 14 d. popiežius Jonas Paulius II suteikė A. Svarinskui monsinjoro titulą.
1998 m. už dalyvavimą ginkluotojoje rezistencijoje A. Svarinskui buvo pripažintas kario savanorio statusas. Už narsą, pasiaukojimą ir ištvermę kovojant dėl tautos laisvės bei ginant žmogaus teises okupuotoje Lietuvoje 1998 m. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu jis buvo apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, o 2001 m. – Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Lietuvos šaulių sąjunga jį apdovanojo Šaulių žvaigžde.
1996 m. A. Svarinskas savo tėviškės žemėje Kadrėnuose (Ukmergės r.) įkūrė Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką, kur pastatyta kelios dešimtys paminklų, kryžių, atminimo ženklų partizanams ir laisvės kovų dalyviams.
Mirė A. Svarinskas 2014 m. liepos 17 d., eidamas 90-uosius. Jo paties prašymu buvo palaidotas prie Ukmergės esančiose Dukstynos kapinėse, šalia 1989–1991 m. perlaidotų 1944–1955 m. Ukmergės apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardų partizanų.
„Versmės“ leidykla 2014 m. ir 2018 m. išleido dvi A. Svarinsko prisiminimų knygas.
UŽ inf.