Šv. Agotos dieną turiningos veiklos buvo organizuotos rajono ugdymo įstaigose.
Gražia žinia šia tema pasidalino Ukmergės vaikų lopšelis-darželis „Buratinas“. Jo vaikai dalyvavo įvairiose veiklose, kurios padėjo geriau suprasti duonos kelią – nuo grūdo iki kepalo. Vaikai patys minkė tešlą, lipdė mažus duonos kepaliukus, juos kepė ir ragavo. Darželinukai taip pat sėjo rugių grūdus, minė mįsles, mokėsi patarlių, žaidė tradicinius liaudies žaidimus.
Tokios edukacinės veiklos padeda vaikams geriau suprasti ir įvertinti duonos svarbą kasdieniame gyvenime, ugdo pagarbą lietuvių liaudies papročiams bei tradicijoms.
Šv. Agotos varduvės tradiciškai minimos vasario 5-ąją. Ši šventoji gimė Sicilijoje III a. viduryje. Pasakojama, kad jai piršosi Katanijos miesto prefektas, tačiau Agota nenorėjo tekėti, nusprendė tarnauti Dievui. Tais laikais krikščionys buvo persekiojami. Kadangi Agota nepakluso turčio norams, buvo sudeginta ant laužo, o vėliau paskelbta šventąja.
Paveiksluose ji buvo vaizduojama laikanti du kepaliukus duonos. Dėl to, kad buvo sudeginta ant laužo, ji laikoma sergėtoja nuo gaisrų.
Istoriniuose šaltiniuose minima, jog pirmą kartą žmonės gardžiuotis duona galėjo prieš 15 tūkstančių metų. Lietuvoje tai įvyko kiek vėliau, tačiau vos atsiradusi duona lietuvių kultūroje buvo sudievinta ir tapo kultu. Duona būdavo kepama ugniakuro pelenuose, žarijose, ant plokščių akmenų ir duobėse. Mokėti kepti duoną buvo moters brandumo požymis.
Lietuvos kaime ruginė duona iki pat XX a. vidurio buvo pagrindinis valgis. Tuomet per dieną suaugęs žmogus suvalgydavo apie 1–1,5 kg duonos.
Šiandien mūsų mityboje duona taip pat užima svarbią vietą, tik jos suvartojama ženkliai mažiau – po 150–300 gramų.
Nors įvairios tautos turi savo mėgstamą duoną, tačiau visas jas vienija vienas bendras bruožas – didžiulė pagarba ir meilė.
UŽ inf.
