Ukmergės miesto šventės proga duris pravėrė tradicinė krašto menininkų paroda „Potėpis“. Joje eksponuojami skirtingų kartų kelių dešimčių menininkų tapybos, grafikos, tekstilės, skulptūros ir kitų raiškos formų darbai, atskleidžiantys žanrų, technikų, stilių, net požiūrių įvairovę.
Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
Dar prieš parodos atidarymą kalbintas Ukmergės kultūros centro dailininkas, parodų organizatorius Egidijus Darulis sakė, kad ši paroda formuojama vertinant darbų profesionalumą, meninį lygį. Nors kvietimas teikti kūrinius yra viešas ir savo darbus pasiūlyti gali visi, vis tik vykdoma jų atranka ir bet kokie darbai į parodą nepatenka.
Kaip informavo šios parodos kuratorė Vaida Adomavičiūtė, pakeitusi Egidijų Darulį, darbus parodai šiemet pateikė 28 krašto menininkai. Tarp jų yra ir naujų ar sugrįžusių seniai nematytų vardų ir tų, kurie pristato savo naujausius kūrinius kasmet.
Pristatydamas parodą dailininkas Julius Zareckas kalbėjo, kad ši ilgametė tradicija yra tarsi riba vietos menininkams, kviečianti realizuoti vizijas ir užbaigti pradėtus darbus. Tai – išskirtinis reiškinys miesto kūrėjų gyvenime, nes leidžia ne tik pamatyti, kas ką naujo sukūrė per metus, bet ir „nusistatyti kūrėjų būseną“. Pasidžiaugė, kad kasmet atsiranda naujų vardų. Pasak Juliaus Zarecko, paroda lengva ekspozicijos prasme, o turinio yra įvairaus.
Skirtingi potėpiai
Potėpis yra kūrybinio proceso veiksmas, išliekantis materijoje. Didžiąją parodos dalį ir sudaro tapybos darbai. Tačiau jie anaiptol nėra vienodi – skiriasi stilistika, technikomis ir, labai svarbu, estetika bei požiūriu.
Kristina Darulienė lieka ištikima augmenijos temai. Jos darbai „Obelys žydi“, „Vynuogės“ ir „Pieva“ pasižymi linijų judrumu, stiebimusi aukštyn, svirimu žemyn, oro virpėjimu.
Kristina Kasmauskienė darbuose „Prošvaistė“ ir „Langas į mišką“ naudoja akvarelės liejimo techniką. Tokia technika sukurti šios menininkės darbai „Potėpyje“ dar nebuvo eksponuoti. Juose vyraujanti mėlyna ir žalia bei įsiterpianti baltuma kalba apie virsmo siekį, veržimąsi kažkur, kartu išlaikant savo esmę.
Egidijus Darulis didelio formato drobėse „Deguonis“ ir „Amarai“ iki maksimumo išdidina mikroprocesus, nepastebimus plika akimi, bet nuolat vykstančius ir veikiančius teigiamai arba neigiamai, neišvengiamus, vedančius į irimą ir atsinaujinimą.
Juliaus Zarecko „Pliažas“ – geltono dažo duotybių ir galimybių išskleidimas, pasitelkiant kone matematinį ploto išskaidymą į kvadratėlius, kubelius, stačiakampius, apskritimus, linkius, iš kurių mozaikos principu susidėlioja paveikslo naratyvas – dvi figūros vandens ir smėlio fone.
Grytės Pintukaitės tapytas kunigo Edmundo Rinkevičiaus portretas šįsyk vienintelis portretas visoje parodoje.
Anatolijaus Stiško paveikslas be pavadinimo leidžia atpažinti autorių iš jam būdingų braižo ir temos, traukia akį apimtimi, spalviškumu, vaizdu, kuris artimas, išgyventas.
Vytautas Mackevičius – natūralistinės tapybos atstovas neatsitiktinai pateikia sodrų „Natiurmortą su taure vyno“ bei siužetinį paveikslą „Gaidžio šeimyna“, atspindintį kaimo kasdienybę.
Nadia Petra su paveikslu „Raudoni plaukai“ peržengia savo pačios ribas, šiek tiek provokuoja – kažkiek žiūrovą, kažkiek ir save pačią, nes įprastai jos kūryba kitokia. Vis tik ši provokacija ne vien apie plaukus, bet bendrai apie moterį ir moteriškumą yra vykusi, estetiška, išsiskirianti bendrame kontekste.
Naiviajam menui priskirtini Sigitos Burbienės darbai „Čia mano namai“, „Rojaus sodo obuoliai“ ir „Gaivus žydėjimas“.
Aušros Bartkutės-Deviatnikovos diptikas „Sapnavau sapnavau“ savo šiltumu perkelia į sapną, kuriame tarp kylančių viršun smailių galima įžvelgti šios ir ne šios žemės gyvybę.
Jolita Šlepetienė pateikė vieną paveikslą „Arboristų pokalbis apie rytdienos meniu“, kuriuo autorė akivaizdžiai šmaikštauja, gyvūnams suteikdama specialistų kvalifikaciją. Vis tik nepaneigsi, kad tam tikra prasme jie ir yra specialistai.
Be potėpių
Metalo menininko Andriaus Janulio skulptūriniai objektai žavi atvirumu ir drąsa. Šio menininko kūryboje dažnai pasitelkiamas pokštas, ironija su paslėpta gilesne mintimi ir tai imponuoja. Kūrinys „Kame šaknys“ pasižymi skirtingų materijų (medžio, metalo) jungimu, o „Nostalgija“ nustebina jau praeitimi tapusioje „tupykloje“ (kokios sovietmečiu būdavo stotyse, švietimo įstaigose, kultūrnamiuose) sutūpusiais mielais paukščiukais.
Sonata Ordė, į parodą grįžusi po septynerių metų pertraukos, pateikė dvi tekstilės instaliacijas – ant vielinio tinklo „išsiuvinėtus“ gėlių bei ornamentų motyvus, laikantis klasikinės juodos ir kuriant savitą, kartais aritmišką ritmą, lyg džiazo improvizacijoje.
Žolynų menininkė Laima Dzigaitė nuo sakralių, vertybinių temų šiemet pasuka žmogaus būsenų – vidinių ir fizinių – tyrinėjimo bei atspindėjimo link. Šviesus paveikslas „Auksinės mintys“ kontrastuoja su slogiu, tamsiu „Galvos skausmu“. Dar vienas autorės darbas dedikuotas M. K. Čiurlioniui.
Pauliaus Arlausko „Ačiū“ – širdis iš varnalėšų žiedų lašų fone – nerėkiantis, bet atkreipiantis dėmesį kūrinys.
Vaidas Žvirblis parodai pateikė skulptūrą „Tebūnie lietus“, primenančią moterį-paukštę, gal pramotę, laumę ar raganą – aukštakulniais sušiuolaikintą mitinę būtybę, apdovanotą antgamtiška galia, laikančią savo galvą dubenyje, savo akimi žvelgiančią į dangų ir šaukiančią lietų.
Vienintelis keramikos darbas parodoje – Birutės Žilėnienės kūrinys „Juditos sapnas“, sukurtas panaudojant šamotą bei glazūras, turintis biblinių užuominų.
Vaidos Adomavičiūtės instaliacija „Miško pasaka“ verta atidesnio tyrinėjimo, nes susideda, kaip ir kiti šios autorės darbai, iš skirtingų detalių. Čia ir knygos, iš kurių svarbiausia įrėminta sūpynių, ir gyvi augalai, pieštukas, ir lengvai, bet grėsmingai besisupantis pjūklas, ir kt.
Grafika ir ne tik
Nijolės Vilutienės (Ingelevičiūtės) du grafikos darbai „Nerami erdvė“ skirtingai kalba apie tą patį reiškinį – viename ta nerami erdvė vidinė, sprūstanti iš, kitame – išorinė, besiskverbiant į.
Bendrame kontekste išsiskiria Tomo ir Simonos Sutemų trys darbai iš serijos „Nei šilta nei šalta – tiesiog kūrinija“, sukurti pasitelkiant cianotipiją gamtinės aplinkos (gėlių, vabzdžių, debesų) stebėjimui. Cianotipija – tai vienas seniausių fotografinio atvaizdo išgavimo procesų, kurio metu gaunami mėlyni atspaudai. Dar vienas jų darbas „Čia ir dabar…“ įtraukia mandališku pasikartojimu.
Abstrakcijas parodai pateikė Eglė Nečiūnienė – jos trys besikertančių linijų, tamsių fonų darbai be pavadinimų. Ir Roma Zareckienė – taip pat trys darbai pavadinimu „Surinkau pavasario spalvas“ (juose yra ir žemės, ir bundančios gamtos spalvų), kur vaizdas sukrenta pabirai lyg kaleidoskope, o vis tik iš to gaunasi pasikartojantis ornamentas.
Jolitos Grigucevičienės grafika – trys darbai, pavadinimu „Detalės“, – kaip visuomet pasižymi preciziškumu, reikalaujančiu ne tik smulkmeniško atlikimo, bet ir atidaus įsižiūrėjimo, skaitymo, nes juose veriasi ištisi pasauliai.
Nijolė Stunskaitė „Žuvys zodiako žvaigždyne“ sujungia grafiką su teatriniu kostiumu, tiksliau kostiumas tarsi pratęsia ir tūriu užpildo keturis grafikos darbus, kuriuose – lengvos bėgančios linijos.
Erikos Katinaitės skirtingomis technikomis kurtos trys miniatiūros „Draugystė“, „Susiliejimas“, „Meilė“ vizualizuoja artumo ieškojimus.
Jaunoji karta
Kalbėdamas Julius Zareckas prisiminė, kaip daugiau nei prieš tris dešimtmečius buvo priimtas sprendimas Ukmergėje įkurti Dailės mokyklą, kuri dabar yra Meno mokykla, be to ir Antano Smetonos gimnazijoje jau daug metų dailė yra studijuojama plačiau, nei per dalyko pamokas. Tad mokiniai turi galimybę išsamiau susipažinti su daile, o kai kurie ir savo gyvenimą susieja su menu. Tai atsispindi ir parodoje.
Šiuo metu Nacionalinėje M. K. Čiurlionio mokykloje studijuojanti Agota Darulytė pristato tapybos darbą „Po vandeniu“ – panirimo ne tik po bet ir į save būseną.
VDA studentės Emilijos Šlepetytės paveikslas neturi pavadinimo, tačiau jame jau atpažįstamas šios jaunos menininkės besiformuojantis potėpis ir raiška, kuriai būdinga spalvų ir siužetų (šiuolaikinių ir mitinių) persiklojimai.
VDA jau baigusios Uršulės Jankūnaitės du paveikslai „Esybė“ ypač intensyvūs, veržlūs, pilni gyvybės. Juose – gamtai būdingas gaivališkumas, esiškumas.
Rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Vaidotas Kalinas kalbėjo, kad nors potėpiai ne visi lengvi ar paprasti, vis tik ateitis priklauso kuriantiesiems. Prieš keletą metų Savivaldybėje buvo priimtas sprendimas kaupti ir kurti vietos menininkų kūrinių kolekciją, tad kasmet iš šios parodos nuperkama po keletą atrinktų darbų.
Parodos atidaryme dalyvavusi Ukmergėje šaknų turinti menotyrininkė Rūta Ost pasidžiaugė, kad krašte yra stiprių menininkų, baigusių ar studijuojančių stipriose mokyklose ir galinčių daug pasiekti. Visiems autoriams kūryboje linkėjo „jausti lengvumą ir malonumą“.
Lyginant šiuos metus su ankstesniais metais, paroda mažesnė savo apimtimi, tačiau mažesnis darbų kiekis leidžia kurti švaresnę visos parodos kompoziciją, organizuoti erdvę, kaip apgalvotą struktūrą, kurioje kiekvienas kūrinys turi savo vietą, negožiamas kitų.
Turiniu paroda svari ir reikšminga pora aspektų – ji ne tik pratęsia ilgametę tradiciją, bet ir leidžia įvertinti situaciją: kiek aktyviai kuriančių menininkų turime, kaip jie kuria, kokios temos juos domina, kas inspiruoja, ką jie savo darbais aktualizuoja šiandien, o kartais ir išpranašauja.
Autorės nuotr.
