Marčiulaičių šeima, penkiolika metų ieškojusi laimės ir kūrusi gyvenimą Londone, šiemet grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Ukmergėje. Čia – Ingos Marčiulaitienės gimtinė, o dabar ir visos šeimos namai.
Baigusi tuometinę „Šilo“ vidurinę mokyklą (dabar – progimnazija) Inga studijavo Vilniuje pedagogiką, įgijo technologijų ir dailės mokytojos specialybę, tačiau darbo pagal išsilavinimą negavo. Tada nutarė viską mesti ir išvyko į Angliją.
Nors studijuodama sostinėje sakė, kad nenorėtų gyventi didmiestyje, kur atstumai dideli ir visi skuba, likimas ją nubloškė į dar didesnį didmiestį – Londoną, gyventojus skaičiuojantį milijonais.
Svetimoje šalyje teko dirbti įvairius darbus. Ilgiausiai, vienuolika metų, dirbo maisto prekių parduotuvėje, kur pamažu kilo karjeros laipteliais nuo pardavėjos iki vadybininkės.
Londono klube mergina susipažino su būsimu vyru Dariumi, atvykusiu taip pat iš Lietuvos, iš Prienų. Pradėjo bendrauti ir tapo pora. Susituokė Lietuvoje. Dabar Marčiulaičiai augina du vaikus: septynerių metų dukrą ir trejų metų sūnų.
Sprendimas grįžti gyventi į Lietuvą rutuliojosi pamažu. „Atsibodo lėkimas, spūstys, norėjosi mažo miestelio ramybės“, – pasakoja Inga. Ukmergė ar Prienai apsispręsti nebuvo sunku – mūsų rajone šeima jau turėjo sklypą, tad kurtis buvo lengviau. Prieš metus pradėjo statyti namą, o šių metų gegužę jame jau ir įsikūrė.
Vis tik kankino ir abejonės. „Iš pradžių grįžti visam laikui nelabai norėjosi. Atrodė, kas gero gali būti Lietuvoje. Žmonės pikti, surūgę, algos mažos“, – dalijasi dvejonėmis moteris.
Lemiamos įtakos galutiniam apsisprendimui turėjo vaikai. „Artėjo mokyklinis amžius, be to ir pats Londonas pasikeitė, jame nebėra saugumo, ypač dėl vaikų“, – pasakoja moteris.
Dabar I. Marčiulaitienė dirba Ukmergės „Šilo“ progimnazijoje laborante. Tiesa, ne visai pagal savo specialybę, bet darbas susijęs su specialybe.
Sako, kad darbo paieškos nebuvo lengvos. Iš pradžių užsiregistravo Užimtumo tarnyboje. Išreiškė norą rasti darbą, kurį galėtų derinti su vaikų auginimu. Tačiau buvo pasakyta, kad tokį darbą susirasti sudėtinga.
Tada pati ėmėsi iniciatyvos. Nuėjo pas mokyklos, į kurią ruošėsi leisti dukrą, direktorių ir paklausė, ar įstaiga neturi kokio darbo. Pasišnekėjus su mokyk-los vadovu, ne iš karto, bet gana greitai sulaukė iš pradžių vieno, paskui kito pasiūlymo ir įsidarbino.
Pasak Ingos, vyrui darbą susirasti buvo lengviau, jis važinėja dirbti į Vilnių. „Po Londono toks atstumas nieko nereiškia“, – sako moteris.
Teiraujantis, kaip šeima jaučiasi Lietuvoje, Inga sako, kad seniau, kai čia atvykdavo tik atostogauti, pasiilgdavo namų Londone. O dabar, kai yra darbai, kai vaikai lanko ugdymo įstaigas, šeima įsisuko į rutiną ir Lietuva vėl tapo namais. „Nebėra to lėkimo. Galime neskubėti. Labai laukiame sniego, kurio Londone vaikai matė mažai“, – dalijasi patirtimis moteris.
Marčiulaičių namas yra šalia miesto, prie namo – sklypas, kuriame šeima turi savo daržą. „Skubėti nebemėgstame. Priskubėjome penkiolika metų. Dabar džiaugiamės ramybe“, – sako Inga.
Pasak jos, vaikų adaptacija ugdymo įstaigose vyksta gana gerai, nors jie gimė ir augo anglakalbėje aplinkoje, o angliški žodžiai trumpesni ir lengvesni, Lietuvoje didelio kalbos barjero nejaučia. Dukra Anglijoje lankė sekmadieninę lietuvių mokyklą, o sūnus dar mažas. Tiesa, dukrai šiek tiek painus lietuviškų raidžių tarimas, kita ir skaičiavimo mokymo sistema. Tačiau ji sako, kad čia yra laiminga ir atgal į Londoną nenori. Mažasis lanko vaikų lopšelį-darželį „Eglutė“, kuriame jaučiasi gerai.
Laisvalaikiu šeima mėgsta keliauti, sėda į automobilį ir važiuoja į įvairius miestus. Tiesa dabar tapo sėslesni – miestai mažiau traukia. „Norisi aplankyti gimines, pasiilgome gyvo, paprasto bendravimo“, – sako I. Marčiulaitienė.
