Snieguolė Dikčiūtė – šiuolaikinės muzikos kompozitorė, bendradarbiaujanti su įvairių sričių menininkais, festivalių organizatorė. Pastarąjį dvidešimtmetį ji dirba muzikos terapijos bei socialiai įtraukaus meno srityse. Šaknų Ukmergės krašte turinti menininkė šiuo metu kuriasi Kulniškiuose ir galvoja apie projektus čia.
Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
Jūsų šaknys – Ukmergėje. Papasakokite apie tai.
Ukmergės rajone, Kulniškių kaime, paveldėjau sodybą. Ji statyta praeito amžiaus pradžioje mano prosenelio Kazimiero. Senelis sodybą renovavo. Čia gimė ir mano tėtis – kompozitorius Povilas Dikčius. Tėtis anksti išėjo mokytis į Veprius, nes čia mokyklos nebuvo. Miškais iki Veprių – apie 7 kilometrai. Žiemą mokiniai ten ir likdavo. Vėliau tėtis mokėsi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, o po to baigė Vilniaus pedagoginį institutą ir konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), dirbo Ukmergės muzikos mokykloje. Čia susipažino su mano mama Ramute (Leonavičiūte) Dikčiuviene, kuri buvo vilnietė, bet gavo paskyrimą dirbti Ukmergėje. Mama buvo pianistė, o tėtis vadovavo muzikos mokyklos orkestrui. Paskui, atidirbę paskyrimus, abu išvyko gyventi į Vilnių.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tėtis įkūrė Lietuvos muzikų draugiją (dabar – Lietuvos muzikų sąjunga), atkūrė nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje leistą žurnalą „Muzikos barai“. Tai buvo reikšmingi darbai beatsikuriančiai mūsų valstybės kultūrai.
Aš gimiau ir augau muzikų šeimoje Vilniuje. O dabar kelinti metai įsikūrinėjame paveldėtoje sodyboje. Jau buvome pasistatę namuką, kurį pernai iki pat pamatų sunaikino gaisras. Sudegė ir gausi instrumentų kolekcija. Dabar, apsigyvenę senojoje sodyboje, vėl po truputį įsikūrinėjame.
Muzika jus supo nuo pat gimimo. O kada pati pajautėte polinkį į muziką?
Iš pradžių mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, grojau smuiku, nes tėtis turėjo smuiką ir tai man darė įspūdį. Tačiau groti smuiku iš natų man buvo per maža erdvės. Mėgau, užsigesinusi šviesą, groti kažką savo.
Juokaudama sakau, kad pirmąją savo operą parašiau būdama dešimties metų. Tai buvo mini opera „Narcizas“ apie narcizą, kurį visos gėlės įsimylėdavo, bet, nesulaukusios atsako, mirdavo. Pati ir libretą pasirašiau.
Nelabai galėjau įsivaizduoti savęs orkestre ar tik kaip atlikėjos, todėl po aštuntos klasės pradėjau mokytis kompozicijos Juozo Tallat-Kelpšos mokykloje. O paskui baigiau kompozitorės specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nuo pirmojo kurso prasidėjo rimti kūriniai, formavosi stilius.
Koks buvo tas stilius? Ką jūs kūrėte?
Muzikinė kūryba vystėsi dviem kryptimis. Viena kryptis yra tokia, kurioje muzika labai determinuota, suvaržyta, kuriama muzikos ir matematikos sąlytyje, kai viskas tiksliai apskaičiuota algoritmais, kaip kūrinyje „Amalgama“. Ta kryptis tęsėsi visus studijų metus. Už šios krypties kūrinį esu gavusi „Tylos premiją“, kurią yra įsteigusi Hamburgo profesorė Raminta Lampsatytė.
O šalia visada buvo svarbu kūrybinė laisvė. Su bendraminčiais kompozitoriais organizavau Muzikinio veiksmo festivalį, kuris vyko Akademiniame dramos teatre (dabar Nacionalinis dramos teatras). Čia muzika glaudžiai sąveikavo su kitomis meno formomis. Šios krypties kūriniai remiasi intuicija, minties laisve, konceptualumu. Koncepcija juose svarbiau nei determinuotumas.
Taip pat buvau viena iš Avangardinio meno festivalio, kuris buvo už akademinio meno ribų, iniciatorė. Šis festivalis vyko Vilniaus Menininkų namuose (dabartinė prezidentūra).
Abu paminėti festivaliai vyko Lietuvos nepriklausomybės nuojautos ir politinių virsmų fone. Šiuolaikinė elitinė muzika buvo aktuali mažam ratui, o šiais festivaliais susidomėjimas buvo didžiulis. Juose buvo pristatomi kūriniai visuomenei aktualiomis temomis, todėl sulaukdavome grįžtamojo ryšio iš klausytojų. Tai buvo svarbūs judėjimai.
2005–2006 metais šie alternatyvios kultūros reiškiniai pamažu rimo. Pradėjo formuotis naujos struktūros, institucijos – atskiri teatrai, koncertinės organizacijos, kaip viešosios įstaigos.
Dirbau daugelyje Lietuvos teatrų – praktiškai visuose esu kūrusi muziką.
Taip pat esu sukūrusi misterijų, kurios buvo atliekamos įvairiose bažnyčiose Lietuvoje ir užsienyje.
O paraleliai visuomet domėjausi muzikos terapija.
Rengiate daktarės disertaciją šia tema?
Aš perėjau į socialinę sritį ir visas tas šiuolaikinio bei avangardinio meno idėjas atsinešiau ten. O ten vyravo kapelos ir agitbrigados. Viskas buvo labai konservatyvu, užspausta. Tad irgi prasidėjo tam tikras virsmas. Tai nebuvo lengvas kelias, bet nuosekliai juo einu iki dabar. Pradėjome kurti performansus, garso instaliacijas, įgyvendinti socialinius meno projektus, į kūrybinius procesus integruoti žmones su negalia. Ilgainiui valstybiniu lygiu išsigrynino bendruomeninės muzikos terapijos bei „menas žmogaus gerovei“ sritys.
Per dvidešimt metų susiformavo mano stilistika, suformulavau savo socialiai įtraukaus meno kūrybines idėjas, atsirado atskira meno niša „Muzika ir sveikata“.
Pamaniau, kad būtų gerai tai „supakuoti“– susisteminti, ištirti ir parodyti poveikį asmenų, dalyvaujančių šiuolaikinio socialiai įtraukaus meno kūrybos procesuose, sveikatai. Mokslo tarybai parėmus, 2022 metais pradėjau tyrėjos darbą.
Ar jūsų įsikūrimas Kulniškių kaime, kuris yra Pabaisko seniūnijos gilumoje, irgi tam tikras socialinis projektas?
Nebijau atvažiuoti į kaimą. Mūsų sodyba atoki, o patys Kulniškiai yra visiškoje atskirtyje. Čia gyvena pavieniai gyventojai. Mes patys čia bandome kurtis trečius metus. Norisi, kad čia kažkas atsirastų.
Aš visada didžiausią socialinės įtrauktiems prasmę matydavau ten, kur labiausiai palikta, pamiršta, apleista.
Didmiesčiuose, miestuose daug koncentracijos. Čia yra daug erdvės būti reikalinga. Ateiti į tokią erdvę daug sunkiau, bet ir didesnė prasmė.
Be to, kad dirbote daugelyje Lietuvos teatrų, ir pati esate „Stalo teatro“ įkūrėja.
Teatrą įkūrėme 2005 metais. Pirmas spektaklis buvo „Eglė žalčių karalienė“. Jį režisavo Saulė Degutytė. Tai buvo objektų teatro spektaklis su gyva muzika. Per objektą atsiveria daug galimybių išreikšti mintis, idėjas. Teatras sėkmingai veikia dvidešimt metų. Per tą laiką buvo apdovanotas keliais Auksiniais scenos kryžiais už spektaklius „Gandro dovana“ (2010 metais) ir „Tarmių stalas“ (2013 metais).
Dabar jame turiu savo nišą – tai garso objektai. Garsas irgi gali būti veikėjas. Tai – labai stipri jėga. Galvoju apie pirmą garso objektų teatro spektaklį būtent Kulniškiuose.
Dar yra socialiai įtraukus teatras – Muzikinio teatro MTT , su kuriuo gastroliuojame Lietuvoje ir užsienio šalyse.
Dalyvauju Lietuvos žmonių su negalia sąjungos veikloje. Ši sąjunga jungia 23 asocijuotus narius visuose Lietuvos regionuose. Su šia sąjunga organizuojame Tarptautinį ypatingų teatrų festivalį „Begasas“ – pagrindinis prizas – ne skraidantis arklys, o begemotas. Jame dalyvauja apie dešimt teatrų, kuriuose kuria įvairių fizinių, proto ir psichinių negalių turintys žmonės – aklieji, kurtieji ir kiti. Turime platų užsienio partnerių tinklą. Festivalyje rodomi inovatyvūs spektakliai.
Papasakokite apie savo mokslinius tyrinėjimus.
Esu sukūrusi biopsichosocialinį muzikos komponavimo modelį, paremtą biologiniu, psichiniu (emociniu ir kognityviniu) bei socialiniu sveikatos parametrais. Bio – padeda suprasti žmogaus fizinį kūną, psicho – emocijas (tai, ką žmogus jaučia) ir kognityvines funkcijas (mąstymą, atmintį ir kitas), socio – ryšius tarp žmonių (kaip individas, keisdamasis pats, keičia kitą ir visuomenę).
Šiemet sukūriau intraOperą „Ėriukėlis stiklo ragais“, kurios atlikimo metu visas pastatas virto tarsi žmogaus kūnu (scenografas – Danas Aleksa). Į jį įsitraukė daug profesionalų, taip pat ir žmonės su negalia.
Kaip išsirutuliojo šio projekto idėja, kas prie jo prisidėjo?
Rašytojas ir chirurgas Gasparas Aleksa parašė libretą. Jis sukūrė Homonautą, kuris leidžiasi į žmogaus fizinį kūną ir ten kovoja su įvairiomis ligomis bei negaliomis. Buvo grojama instrumentais, pagamintais iš medicinos prietaisų.
Skirtingose pastato erdvėse įkurdintos skirtingos žmogaus kūno ir psichikos funkcijos. Operoje veikė realybės stotelės, kuriose žmonės dalinosi savo trauminėmis patirtimis – klinikinės mirties, traukinio katastrofos ir kitų. Jie pasakojo savo istorijas, o po to atskleidė ir savo meninius gebėjimus.
Tuo pačiu vyko ir tyrimas. Muzikantai grojo pagal realiu laiku įrašomą pagrindinio vaidmens atlikėjos širdies ritmo hologramą.
Vėliau intervencinis kardiologas Petras Navickas atliko jos pirminę analizę. Vaizdą transliuoti padėjo vaizdo menininkas Gintaras Šeputis.
Aš tyriau, kokį poveikį šiuolaikinis menas daro kūrėjų ir atlikėjų socializacijai ir psichinei sveikatai – ką žmonės patyrė atvirai dalindamiesi savo istorijomis, dalyvaudami kūrybos bei atlikimo procese. Paaiškėjo, kad tai padarė teigiamą poveikį jų pačių buvimui visuomenėje. Realybės stotelėse kalbėję žmonės po pasirodymo atrado naują save. Viešas pasidalijimas panaikino varžančias ribas ir suteikė motyvaciją gyventi ir veikti sociume.
Tokiame mene matau prasmę.
Kaip jums pavyko sutelkti tokią komandą? Tikriausiai reikėjo didelio finansavimo?
Tyrimo darbą finansavo Mokslo taryba. Medžiagą jam jau turiu surinkusi.
Bet reikėjo pritraukti lėšų kūrybiniam išpildymui. Rėmimas buvo labai daugiasluoksnis. Su Lietuvos žmonių su negalia sąjunga per „Menas žmogaus gerovei“ programą pritraukėme Lietuvos kultūros tarybos finansavimą, „Stalo teatras“ gavo lėšų per scenos menų sritį. Medicinine įranga parėmė įmonė „Zive“. „Senjorų avilys“ suteikė patalpas.
O kaip jums gimė idėja daryti tokį socialiai įtraukų projektą – jungti meną ir mediciną?
Lietuvoje tai – besivystanti sritis. Vilniaus universitete ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jau 10 metų yra jungtinė muzikos terapeutų magistrantūros studijų programa. Aš šioje programoje dėstau kompoziciją ir klinikinę muzikos improvizaciją.
Pirmieji Lietuvos muzikos terapeutai mokslus baigė Norvegijoje, vėliau dirbdami gilinosi. Kad ši VU-LMTA programa atsirastų ir būtų pripažinta daug nuveikė dr. Vilmantė Aleksienė. Aš šioje programoje dirbu nuo pat pradžių.
Nors esu radikali menininkė, bet man svarbu, kaip jaučiasi žmogus – tiek atlikėjas, tiek žiūrovas.
Menininkai dėl konkurencijos, nuolatinių „treniruočių“, įtempto darbo grafiko ir kitų aplinkybių dažnai patiria tiek fizinių, tiek psichologinių traumų, turi įvairių priklausomybių. Todėl mane sudomino, kaip menas veikia žmogaus kūną, psichiką, socialinę terpę, ir tai paskatino ieškoti, kaip kūrybinis procesas ir viešas pasirodymas lemia mus gyventi geriau, sveikiau ir jausti pilnatvę. Iš dalies tai ir atvedė mane į šią sritį. Meno ir sveikatos sąveikos tema man aktuali.
2015 metais man diagnozuota venų trombozė, buvau krizinėje situacijoje, gulėjau chirurginiame skyriuje, gydymas truko keletą mėnesių. Tada labai daug ką permąsčiau per save.
Tada gimė kūrinys „Homonautika“. Įrašiau savo, mamos ir dukters venas ir arterijas, suvedžiau į elektrinį smuiką ir grojau su orkestru. Atliekant skamba ne muzika, o kraujotakos sistema. Tai buvo svarbus kūrinys Lietuvos muzikos ir sveikatos mokslų kontekste.
Ar galime tikėtis jūsų meninių projektų Ukmergėje ar čia, Kulniškių kaime?
Pradėsiu nuo labai mažo dalyko. Dar nenoriu visko atskleisti. Kol kas dar – tik pradžia, bet jau yra idėja nuveikti daugiau, įtraukiant ir bendruomenę. Kai iki galo suformuosiu modelį, imsiuosi didesnio projekto. Kadangi jau esu gamtoje, gal būt tai bus ekoopera. Pirmąjį renginį Kulniškiuose, jei viskas sklandžiai klostysis, planuojame per rudens lygiadienį.
Ačiū už pokalbį
**
Snieguolė Dikčiūtė 1992 metais baigė Lietuvos muzikos akademiją (Osvaldo Balakausko klasę).
1991–1992 metais tarptautiniuose kompozitorių kursuose Paryžiaus IRCAM’e ir Kazimierz Dolny (Lenkija) studijavo kompiuterinę ir Rytų šalių muziką.
1990–1994 metais surengė ir dalyvavo 7 festivaliuose „Muzikinis veiksmas“.
1992–1998 metais – Lietuvos kultūros instituto meno ekspertė.
1998 metais dalyvavo Berlyno tarptautinio teatro forumo kūrybinėse dirbtuvėse „Hepeningai, performansai ir garsiniai objektai“.
1990–2025 metais kūrė muziką spektakliams Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar Nacionaliniame) dramos teatre, Vilniaus miesto Senamiesčio, Šiaulių, Klaipėdos, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatruose, taip pat yra kūrusi Vilniaus teatre „Lėlė“, Talino teatre „Lėlė“, „Stalo teatre“ ir kt.
2010–2025 metais – VšĮ „Stalo teatras“ projektų vadovė.
2015–2025 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėsto kompoziciją ir klinikinę improvizaciją LMTA-VU jungtinėje muzikos terapijos magistrų programoje.
2018–2025 metais – VšĮ „Naujosios muzikos komunikacijos centro“ direktorė.
2022–2025 metais – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantė.
Kompozitorės muzika skambėjo įvairiuose Lietuvoje rengiamuose naujosios muzikos festivaliuose: „Gaida“, „Jauna muzika“, Druskininkų jaunimo kamerinės muzikos dienose, „Muzikos ruduo“ ir kituose.
Snieguolės Dikčiūtės kūryboje konstruktyvusis pradas (skaičių simbolika ir pan.) dera su vaizdingų metaforų kalba. Jos kūriniams būdingos netradicinės instrumentų sudėtys, elektroninių ir akustinių instrumentų samplaika bei aktorių vaidybos įtraukimas į bendrą kūrinio visumą.
Kompozitorė bendradarbiauja su dailininkais, teatralais, videomenininkais, džiazo muzikantais.
Nuo 2005 metų Snieguolė Dikčiūtė – Lietuvos žmonių su negalia sąjungos meninių ir socialinių projektų vadovė ir autorė. Jos projektai – Tarptautinis ypatingų teatrų festivalis „Begasas“; Kino edukacija „Jaunieji kino kūrėjai“; Integratyvios muzikos kūryba ir sklaida, Socialinis tarpdisciplininio meno forumas; Tarpsektorinio bendradarbiavimo tinklas „Skambantys kūnai“; Mokymai „Menas ir sveikata“; Lietuvos bei užsienio šalių tarpsektorinio bendradarbiavimo tinklaveika; Integratyvaus meno platforma.
Menininkei 2018 metais skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija už nuopelnus Meno žmogaus gerovei ir sveikatai srityje bei Lietuvos kultūros ministerijos premija už geriausiai įgyvendintus kultūrinės edukacijos projektus.
