Romualda Zareckienė – ilgametė Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos bei Meno mokyklos Dailės skyriaus dailės mokytoja ekspertė, einanti ir savo kūrybos keliu. Grafika, tapyba, fotografija, dizainas, lino menas, mišrios technikos – visa tai Romualdos kūrybos laukas, kuriame skleidžiasi autorės pasaulis, vidinis balsas.
Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
Ar prisimenate savo pirmąsias meno patirtis?
Piešiu nuo mokyklos laikų. Nors pradinėse klasėse piešti nelabai sekėsi. Ir trejetų gaudavau. Nežinau kodėl, gal mokytojos toks vertinimas buvo. Nuo penktos klasės pasikeitė dailės mokytojas. Jis pastebėjo, pakvietė į dailės būrelį. Neblogai sekėsi. Mokytojas man patikėdavo piešti plakatus pagal užsakymus. Dalyvaudavau ir dailės konkursuose. Būrelį lankiau, kol dešimtoje klasėje įstojau į Šiaulių dailės mokyklą.
Dailės mokykloje iš karto priėmė į trečią klasę, o po pusmečio perkėlė į ketvirtą. Taip per vienerius metus gavau mokyklos baigimo pažymėjimą. Dėstė stiprūs mokytojai: grafiką – Eduardas Juchnevičius, tapybą – Sigitas Prancuitis, piešimą – Ošurkovas. Labai patiko piešti. Gyvenome Radviliškyje, į Dailės mokyklą važinėjau.
Kaip pasirinkote specialybę?
Ilgas kelias į aukštąją. Tais laikais profesinio orientavimo nebuvo. Žinių, kur ką galima studijuoti turėdavome mažai. Ką iš pažįstamų išgirsdavome. Bandžiau stoti į Vilniaus dailės akademiją, bet ten iškart po mokyklos baigimo nebuvo šansų įstoti. Tada pateikiau dokumentus Klaipėdos konservatorijoje į dailininko-apipavidalintojo specialybę. Grįždama traukiniu namo sutikau draugę, kuri papasakojo, kad stoja į Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginį institutą. Tada pagalvojau, kad Šiauliai arčiau nei Klaipėda. Kitą dieną atsiėmiau dokumentus iš Klaipėdos ir pateikiau Šiauliuose. Visi jau buvo praėję pasirengimą, po trijų dienų turėjo būti stojamieji. Iš penkių egzaminų teko laikyti tris – piešimo, lietuvių, braižybos. Fizikos ir matematikos nereikėjo laikyti, nes buvo geri pažymiai atestate.
Taip įstojau į Kazio Preikšo pedagoginį institutą, studijuoti teko penkerius metus. Kadangi turėjau erdvinę vaizduotę, gerai sekėsi piešimas ir braižyba, taip pat sekėsi ir dizaino, tekstilės darbai.
Pirmame kurse susipažinau su Juliumi Zarecku, ketvirtame – susituokėme, vėliau gimė sūnus. Gyvenome šeiminiame bendrabutyje, vaiką auginome patys. Dėstytojai labai tolerantiškai žiūrėjo. Paskaitas lankėme pasikeisdami. Dėstytojai buvo savo dalykų profesionalai, gerai prisimenu Edmundą Birgėlą, Bonaventūrą Šaltį, Ireną Burneckienę. Kadangi tuo metu, kas neįstodavo į Vilniaus dailės akademiją, stodavo į Šiaulių pedagoginį, susidarė stiprus kursas. Daugelis tapo ne tik mokytojais bet ir žinomais dailininkais, profesionalais.
Pirmasis darbas buvo pagal paskyrimą?
Taip, tais laikais baigus studijas būdavo paskyrimai, bet mums leido rinktis. Pirmas darbas buvo Panevėžio rajone, Vadoklių vidurinėje mokykloje. Kadangi aš iš Radviliškio, Julius – iš Ukmergės, su tėvais gyventi nenorėjome, tai pasirinkome pusiaukelę. Mums skyrė butą. Dirbau braižybos, darbų mokytoja ir direktoriaus pavaduotoja užklasinės veiklos ugdymui.
Po trejų metų persikėlėme į Ukmergę.
Koks buvo jūsų kelias į kūrybą? Ar įžvelgiate jame etapus?
Atvažiavus į Ukmergę pirmas savarankiškas kūrybinis etapas buvo dizainas. Iš pradžių pedagoginio darbo negavau, dirbau Ukmergės gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje dailininke. Dailininkės pareigos formavo aplinkos vizualizavimo įgūdžius. Dizainas mane visada lydėjo.
Kitas etapas – lino darbai. Vienuolika metų dalyvavau lino pleneruose, kurie buvo labai įdomūs. Jie vykdavo vasaros pabaigoje, prieš grįžtant į darbus. Trukdavo po dvi savaites. Tada sukūriau daug erdvinių ir plokštuminių formų, instaliacijų – apie 80 darbų. Plenerai man suteikė galimybę tobulėti, dalintis, bendrauti. Tuomet dalyvavau parodose Lietuvoje ir užsienyje. Žinoma, paraleliai kūriau ir mažus darbus, miniatiūras.
Dar vienas etapas – tapyba. Aš savęs tapytoja niekada nelaikiau. Buvau įsitikinusi, kad tapyti nemoku. Mano kūriniuose dominavo linija ir jutau, kad tai man gerai sekasi.
Pirmasis tapybos pleneras, kuriame dalyvavau, vyko Vepriuose, Viktoro Žentelio kaimo turizmo sodyboje. Tapiau aliejiniais dažais. Paskui plenerų buvo nemažai. Ir pati organizavau plenerus dailės mokytojams, jie vyko Antano Smetonos dvare, Vepriuose, prie Kazliškių malūno. Vėliau prisijungiau prie Kristinos Darulienės ir Jolitos Šlepetienės organizuotų plenerų. Daugiausia tapiau akrilu.
Pleneruose pajutau, kad galiu ir spalvas maišyti, ir tapyti. Vieną vasarą taip „užkibau“, kad visą ją ir tapiau.
Šio etapo visi darbai pleneriniai (realistiški). Iš plenerų grįždavau pavargusi, skaudančia galva, nes darbus reikia sukurti greitai, o norėjosi tikslumo, detališkumo. Be to, realistiški vaizdai manęs netenkino. Matyt, jų buvau persisunkusi Meno mokykloje, mokydama piešti mokinius. Galvojau, kaip atsipalaiduoti, išsilaisvinti. Taip atsirado koliažai, asambliažai.
Atėjo mintis grįžti prie grafikos, kuri paraleliai mane lydėjo visą laiką, bet nutariau padidinti formatus. Didžiuosius darbus pradėjau kurti prieš kokius aštuonerius ar devynerius metus. Kažkiek didelių darbų buvo ir seniau. O šiame etape – vienas, kitas, trečias. Kadangi norėjosi ryškių spalvų, tai pastebėjau, kad jos tampa dar ryškesnės ant juodo pagrindo. Dabar jau turiu iki 60 didelio formato darbų. Iš pradžių kūriau retai, o paskui – kasdien.
Monotipija yra tapusi jūsų daugelio darbų pagrindu, skiriamuoju bruožu. Kodėl būtent monotipija?
Monotipijos gimė dirbant mokykloje. Kai mokiniai spausdavo grafiką, ant stiklų likdavo dažų, kuriuos man būdavo gaila nuplauti. Tai surinkdavau visas popieriaus skiautes ir atspausdavau krūvas monotipijų – visą gyvenimą tai dariau po visų grafikos pamokų. Iš to atsirado atvirukai, miniatiūros.
Kaip išsigryninote savo techniką?
Paskutinė grafikos technika tapo mišri. Kol gaunu atspaudo vaizdą, tepu dažus intuityviai pagal nuotaiką. Po to piešinius papildau pastelėmis. Tada jau stebiu, galvoju ką daryti. Nors derindama spalvas, dėmes, linijas pagrindui irgi kažkiek apgalvoju, vis tiek daugiau vadovaujuosi intuityvia emocija, nors ir su žinių priemaiša, nes jas, noriu ar nenoriu, turiu. Profesionalus žvilgsnis kartais padeda, o kartais trukdo laisvei. Žinai kompoziciją, kaip turi būti, ir tai varžo. Vis tik spalvų deriniuose, formose labiausiai atsispindi emocijos.
O koks yra jūsų kūrybos procesas?
Nors esu kruopšti, nemoku ilgam susikaupti prie vieno darbo, todėl iškart darau kelis. Pirma atsispaudžiu daug lapų, sukabinu ant virvės, išdžiovinu. Tuomet išsidėlioju juos ant grindų, stebiu, atrenku, kurį pradėsiu pirma. Tai lemia mano tuometinė būsena, noras. Kitame sluoksnyje naudoju pasteles, akrilą, flomasterius. Po to vėl ant grindų, vėl kitas… ir taip tęsiasi ciklas. Viename darbe sukuriu kokius tris sluoksnius.
Monotipijų prisidarau daugybę, kurios nepatinka, dedu į aplanką. Po metų, kitų pažiūriu – o šitą dar galima užbaigti. Kas kartą žiūrėdama nauju žvilgsniu, matau ką pataisyti. Paveikslai nuolat keičiasi. Pirmas variantas, koks buvo pradžioje, nebegalioja ir netinka. Taisymus sustabdo įrėminimas. Nes galėčiau piešti be galo.
Tačiau ne vien piešiate?
Dar dvi svarbios mano kūrybos kryptys – tai fotografija ir dizainas.
Fotografija irgi labai svarbus mano gyvenimo etapas. Labai mėgstu fotografuoti. Fotoaparatas mane lydi visą kūrybos ir darbo laikotarpį. Fotografuoju menines fotografijas, kuriu fotografiką, fiksuoju savo ir mokinių veiklas, taip pat fotografijas naudoju ir tapybai. Esu dalyvavusi fotografijų parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Fotografijos eksponuotos kartu su kitų Ukmergės menininkų darbais ir miesto švenčių parodose.
Dizainas – interjero, kostiumo, grafinis. Jį pradėjau kurti dar dirbdama „Gelžbetonio“ gamykloje. Vėliau gimnazijos interjero puošimas, atributika, estetizavimas, švenčių dekoracijos buvo neatsiejamas dailės mokytojo darbas.
Kompiuteriu išmokau dirbti pirma iš dailės mokytojų (jau apie 30 metų). Nuo tada naudojau dailės pamokose ir savo kūryboje.
Esu sumaketavusi gimnazijos lankstinukų, kūriau vėliavos projektus, gimnazistų švarkų emblemų variantus, gimnazijos tinklalapio reklamines juostas, lankstinukus, plakatus parodoms, kabinetų interjero dizaino projektus, kurie buvo įgyvendinti.
Ukmergės miesto švenčių metu du kartus kūriau kostiumų kolekcijas gyvosioms skulptūroms.
Dar išbandžiau stiklo meną. Dalyvavau tarptautiniame stiklo simpoziume „Pajausk stiklą“, su kūriniu „Mano pėdos“ dalyvavau parodoje Kauno galerijoje „Langas“.
Visi menai – fotografija, grafika, dizainas, tapyba, lino menas, mišrios technikos – ėjo lygiagrečiai.
Kaip kyla poreikis kurti?
Dirbu pliūpsniais. Darau, darau, darau, nustoju ir nebedarau. Man norisi daryti pertraukas. Jų metu, matyt, susikaupia patirtys, įvykiai ir tada vėl pradedu kurti. Be to, daug kuriant išsisemi. Tada ir reikia sustoti, kad pasikraučiau naujomis emocijomis, įvykiais… Žinoma, kartais būna, kad reikia kažką sukurti projektui, šventei, renginiui. Tuomet kuriu, nes reikia.
Visą gyvenimą buvau ir esu šalia profesionalaus dailininko, režisieriaus, festivalių, plenerų, kitų kultūrinių renginių organizatoriaus. Todėl man teko įdėti daug pastangų, kol atsikovojau savo vietą po saule… Dėl to gal ir būdavo tie kūrybos pliūpsniai ir tarpai tarp jų. Namai, vaikai, buitis irgi atitraukdavo nuo kūrybos. Kai nebegalėdavau išlaikyti, pratrūkdavau ir atsiduodavau kūrybai.
Kuo savo kūryboje gyvenate dabar?
Galvoju vėl spausti monotipijas. Jau, matyt, pribrendo reikalas. Gal dar pabandysiu tapyti abstrakčiai.
Abstrakcija neriboja laisvės, gali daryti kaip nori. Aš dabar jaučiuosi labiau išsilaisvinusi. Nors abstrakcija lydėjo visą kūrybinį laiką – nuo pirmųjų mažų paveikslų, kurie vis didėjo.
Pakalbėkime apie jūsų naujausių darbų parodas.
2008 metais buvo pirmoji personalinė kūrybos paroda „ART rasti“ Ukmergės kultūros centre, eksponuota tapyba, grafika, fotografija, linas.
2023 metais taip pat Ukmergės kultūros centre buvo bendra paroda su Juliumi. Eksponavau savo abstrakčius darbus, sukurtus mišria technika. Buvo labai sunkus laikotarpis, ruošiausi operacijai. Todėl į atidarymą nėjau, nors laikiau svarbiu įvykiu, nes rodžiau savo naują techniką.
Paskui mano darbai buvo eksponuojami Ukmergės meno mokyklos Dailės skyriaus galerijoje, parduotuvėje „Mubas“.
O 2024 metais Radviliškio rajono viešojoje bibliotekoje pristačiau savo kūrybos parodą „Minčių projekcijos“. Ten eksponavau dvidešimt darbų.
Taip pat dalyvauju internetinėse parodose, pristatau tapybą, mišrias grafikos technikas.
Dalyvaujate ir kolektyvinėse parodose, tradicinėje Ukmergės krašto menininkų parodoje „Potėpis“, kuri būna skirta miesto šventei.
Taip, jau daug metų dalyvauju – nuo mažųjų monotipijų iki tapybos ir abstrakčių darbų. Šiemet irgi atrinksiu kažką iš abstrakcijų.
Visus jūsų darbų pavadinimus lydi daugtaškiai – ką tai reiškia?
Daugtaškiai, nes mano grafikos kūriniuose nėra konkrečių formų, daiktų, o vyrauja abstrakčiai išreikšta emocija. Todėl kiekvienas žiūrovas gali matyti savaip ir sugalvoti savo pavadinimą. Aš užrašau savo pavadinimus, kuriais tarsi atsakau į klausimą sau, ką tuo metu jaučiu. Bet tuo noriu pasakyti tik apie save…
Jūsų palinkėjimas ar patarimas jaunajai kartai, dar tik pradedančiai kurti.
Jeigu bus noro, kursi visada. Norą sukuria aplinka, žmonės. Tuo pačiu tai – ir Dievo dovana, jeigu ją turi. Svarbu išreikšti save, nebijoti suklysti, padaryti nesąmonę, nesitaikyti pagal kažkieno norus. Daryk kaip išeina, nesižvalgyk į kitus. Tada nieko nekopijuosi, būsi originalus, savitas. O pasikartojimų vis tiek yra. Tai lemia ir bendražmogiška pasąmonė, ir panašios gyvenimo sąlygos, patirtys, reakcijos.
***
Romualda Zareckienė (Savickaitė), gimusi 1957 m. Radviliškio rajone, Velžių kaime, prie Arimaičių ežero. Nors šeima išsikėlė į miestą, visas vasaras praleisdavo pas močiutę kaime, gamtos apsuptyje. 1982 m. baigė Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginį institutą. 1982 metais pradėjo dirbti Vadoklių vidurinėje mokykloje. 1988–2022 m. dirbo Ukmergės II-oje vidurinėje mokykloje (dabar Ukmergės Antano Smetonos gimnazija) dailės, braižybos ir fotografijos mokytoja. Nuo 2002 m. pradėjo dirbti ir Ukmergės dailės mokykloje (dabar Ukmergės meno mokyklos Dailės skyrius). Moko piešimo, tekstilės, erdvinės raiškos. Romualdos Zareckienės kūryba apima platų spektrą – nuo atvirukų, mažųjų monotipijų iki erdvinių lino ar mišria technika sukurtų darbų. Taip pat – grafika, tapyba, fotografija, dizainas (interjero, rūbų, grafinis). Nors nemažai yra ir realistinių kūrinių, sukurtų daugiausia dalyvaujant tapybos pleneruose, pačiai autorei artimesnė abstrakcija, kuri neįpareigoja, nespraudžia į rėmus, leidžia jaustis ir reikštis laisvai. Paveikslams būdingi spalviniai kontrastai, linijų raizgai. Juose pasislėpusi šiuolaikybės inspiruota emocija, persmelkta vidinės pajautos, atsineštos iš vaikystės ir puoselėtos visą gyvenimą, ieškant dvasinės atgaivos gamtoje.
