Šalutinis poveikis

Li­na SUKACKIENĖ

Ne­se­niai per­skai­ty­ta  Joh­no Vir­pe­no kny­ga „Ša­lu­ti­nis po­vei­kis – mir­tis: iš­pa­žin­tys iš far­ma­ci­jos vir­tu­vės“ pri­ver­tė su­si­mąs­ty­ti.

Ne­su nei me­di­kė, nei far­ma­ci­nin­kė. Bet ir vie­nais, ir ki­tais, jei­gu į juos krei­piuo­si, pa­si­ti­kiu. Ta­čiau šio­je kny­go­je iš­dės­ty­ti fak­tai ir su­gre­ti­ni­mas su pri­va­čia pa­tir­ti­mi ne vie­nai nak­čiai su­trik­dė mie­gą. Ir pir­mą kar­tą ran­ka ne­va­lin­gai ne­ieš­ko­jau tab­le­tės, nes min­čių srau­tas ir gin­čas su pa­čia sa­vi­mi bu­vo rei­ka­lin­gas.

Ne­pa­sa­ko­siu kny­gos tu­ri­nio, ta­čiau pir­mo­ji pa­va­di­ni­mo da­lis – „ša­lu­ti­nis po­vei­kis – mir­tis“ ver­ta tam tik­rų ap­mąs­ty­mų.

Bet ko­kį – ma­lo­nų ar ne­ma­lo­nų reiš­ki­nį pa­tir­ti gy­ve­ni­me yra du bū­dai. Pir­mas – te­ori­nis, ant­ras – kai ta­ve lie­čia as­me­niš­kai. Mo­ka­me guos­ti drau­gus, ar­ti­muo­sius, sa­ky­da­mi, kad su­pran­ta­me jų skaus­mą ar ne­tek­tį. Bet kuo­met ne­gan­dos pa­si­bel­džia į mū­sų na­mus, at­ro­do, kad vi­sas pa­sau­lis pa­si­kei­čia, kad toks skaus­mas ir iš­ban­dy­mai tik man skir­ti.

Ko­kia ne­lai­mė, kai į na­mus at­ei­na li­ga. Kai ji pa­ker­ta la­bai ar­ti­mus žmo­nes ar ta­ve pa­tį. Tuo­met ieš­kai gy­dy­to­jų ir vais­tų lyg ste­buk­lo. Ti­ki vis­kuo, ką tau sa­ko. Sau­jom val­gai vais­tus.

Iš­ti­kus bė­dai, vėl val­gai vais­tus – „ra­mi­ni“ ner­vus… Ir ne­pa­gal­vo­ji apie ša­lu­ti­nį po­vei­kį. Kas tai yra? Ką tai reiš­kia? Ar vi­sa­da ir vi­sur jis vei­kia?

Taip, taip, taip – ša­lu­ti­nis po­vei­kis yra. Jis vi­sa­da ir in­di­vi­du­a­liai vi­sus vei­kia.

Po­vei­kis me­di­ci­no­je, šei­mo­je, dar­be, po­li­ti­ko­je ir eko­no­mi­ko­je.

Ar mes ga­li­me tu­rė­ti ir ar tu­ri­me ko­kį nors imu­ni­te­tą ša­lu­ti­niam po­vei­kiui?

Ma­no nuo­mo­ne – są­ly­gi­nai. Ab­so­liu­taus imu­ni­te­to tie­siog ne­ga­li­me tu­rė­ti. Juk gy­ve­na­me žmo­nių ben­druo­me­nė­je su la­bai skir­tin­ga pa­tir­ti­mi, fi­nan­si­ne pa­dė­ti­mi ir po­žiū­riu į dau­ge­lį da­ly­kų. Su skir­tin­ga ver­ty­bių ga­lia.

Kiek žmo­nių gy­ve­na ta­ry­tum plū­du­riuo­da­mi val­ty­je be ir­klų – pri­klau­so­mi nuo ki­tų nuo­mo­nės, va­lios, do­zuo­tai pa­tei­kia­mos in­for­ma­ci­jos. Bet jie pa­si­rin­kę to­kią da­lią. Vie­ni są­mo­nin­gai, ki­ti – taip su­si­klos­čius ap­lin­ky­bėms. Bet ši ben­druo­me­nės da­lis yra pa­ti rei­ka­lin­giau­sia. Jos bal­sais tam­pa­ma val­džia, jos už pa­slau­gas mo­ka­mais li­tais tam­pa­ma mi­li­jo­nie­riais.

Kiek­vie­nas mes per gy­ve­ni­mą ei­na­me sa­vo ke­liu. „Dao“ iš ki­nų kal­bos iš­ver­tus reiš­kia ke­lią. Da­oiz­mas skel­bia, kad nie­ko nė­ra nu­ma­ty­ta iš anks­to, kad jo­kios iš­anks­ti­nės lem­ties nė­ra. Žmo­gus te­ga­li pats da­ry­ti įta­ką sau.

Jei­gu tuo pa­ti­kė­si­me, jei­gu pa­gal to­kią fi­lo­so­fi­ją gy­ven­si­me, mums ne­bus toks lem­tin­gas ša­lu­ti­nis po­vei­kis.

{jcomments off}