Aldona KALESNIKIENĖ
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialo pirmininkė
Lietuvos laisvės kovų istorija gyva ne tik knygose ir istorikų pasakojimuose. Ji slypi mūsų krašto miškuose, kaimuose, kryžiuose, paminkluose ir vietose, kuriose ilsisi už Lietuvos laisvę kovoję žmonės. Todėl partizanų žūties ir užkasimo vietų, kapų bei atminimo ženklų priežiūra yra ne vien tvarkos ar aplinkos klausimas. Tai pagarba žmonėms, paaukojusiems savo gyvybes už mūsų šalies laisvę, ir atsakomybė ateities kartoms.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Ukmergės filialo nariai jau daugelį metų savo iniciatyva rūpinasi mūsų krašto laisvės kovotojų atminimu. Lankome partizanų žūties ir užkasimo vietas, tvarkome aplinką, prižiūrime kryžius ir kitus atminimo ženklus. Šie darbai dažnai atliekami savanoriškai, skiriant savo laiką, jėgas ir pastangas, nes suprantame, kad jei patys nesaugosime šių vietų, jos gali būti pamirštos ar sunykti.
Ypač skaudu matyti apleistas vietas, kuriose palaidoti ar užkasti Lietuvos laisvės kovotojai. Bėgant metams mediniai kryžiai ir kiti atminimo ženklai sensta, juos veikia lietus, sniegas, vėjas, saulė ir drėgmė. Todėl neužtenka atminimo vietą sutvarkyti vieną kartą – ją būtina nuolat prižiūrėti. Reikia nušienauti žolę, pašalinti krūmus ir nuvirtusius medžius, sutvarkyti aplinką, pasirūpinti, kad lankytojai galėtų rasti tvarkingą ir pagarbos vertą vietą.
Vienas iš pastarųjų mūsų darbų – Vaivadiškių kaime esanti partizanų užkasimo vieta. Ji buvo apleista ir reikalavo neatidėliotinos priežiūros. LPKTS Ukmergės filialo nariai sutvarkė šią vietą, pašalino augmeniją ir šiukšles. Šioje vietoje NKVD smogikų nužudyti ir užkasti partizanai yra mūsų krašto skaudžios istorijos liudytojai, todėl jų atminimas negali būti paliktas užmarščiai.
Tokios vietos nėra tik pavienių žmonių ar vienos organizacijos rūpestis. Tai mūsų bendros istorinės atminties dalis. Kai tvarkome partizanų kapus ir užkasimo vietas, kartu tvarkome ir savo santykį su Lietuvos istorija. Prie šių vietų turėtų prisidėti ne tik visuomeninės organizacijos, bet ir vietos bendruomenės, seniūnijos, Savivaldybė bei kitos už kultūros paveldo ir istorijos išsaugojimą atsakingos institucijos.
Svarbu ir atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad laisvės kovotojų atminimą reikia saugoti nuolat. Kiekvienas sutvarkytas kapas, kryžius ar užkasimo vieta – tai tarsi tylus mūsų padėkos žodis žmonėms, kurie dėl Lietuvos laisvės paaukojo tai, kas brangiausia – savo gyvenimą.
Neseniai buvo sutvarkyta ir dar viena Laisvės kovotojų užkasimo vieta – Pivonijos šile. Ir čia reikėjo ne tik sutvarkyti aplinką, bet ir pasirūpinti, kad ši istorinė vieta būtų matoma, prižiūrima ir deramai pagerbta. Tokie darbai dar kartą primena, kad istorinei atminčiai reikia ne vien gražių žodžių – jai reikia konkretaus darbo, laiko ir nuoširdaus rūpesčio. Kiekviena sutvarkyta Laisvės kovotojų atminimo vieta tampa ženklu, kad jų auka nepamiršta, o jų vardais ir likimais pažymėta Lietuvos istorija yra gyva.
Turime nepamiršti: kol lankome šias vietas, tvarkome kapus, uždegame žvakutę, padedame gėlę ir pasakojame jaunajai kartai apie čia kovojusius ir žuvusius žmones, tol gyva ir mūsų istorinė atmintis. Laisvė nėra savaime suprantama dovana. Ji iškovota žmonių drąsa, pasiaukojimu ir gyvybėmis. Todėl mūsų pareiga – saugoti jų atminimą šiandien, kad jį išsaugotume ir rytoj.
