Signataras tiki: jo pareiga – iki mirties kovoti už savo valstybę

„Ko­vo 11-oji  – svar­bus is­to­ri­nis įvy­kis, ta­čiau kai tu esi tie­sio­gi­nis jo da­ly­vis, tas įvy­kis kas­dien įgau­na vis di­des­nę pras­mę“, – sa­ko Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras Kęs­tu­tis Gri­nius. Prieš 21-erius me­tus sa­vo pa­ra­šu jis pa­tvir­ti­no, kad Lie­tu­va skel­bia­ma ne­pri­klau­so­ma vals­ty­be.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Kęstutį Grinių domina visos Ukmergės aktualijos.

Kęs­tu­tis Gri­nius ir Ka­zys Sa­ja – du uk­mer­giš­kių į tuo­me­ti­nę Aukš­čiau­si­ą­ją ta­ry­bą de­le­guo­ti ne­pri­klau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rai.

Sim­bo­li­nis do­ku­men­tas

Po šiuo do­ku­men­tu tuo­met pa­si­ra­šė123 Aukš­čiau­sios ta­ry­bos na­riai. Pa­sak K. Gri­niaus, pa­si­ra­šy­mo po do­ku­men­tu su­ma­ny­mas de­pu­ta­tams anuo­met ki­lo pri­si­me­nant is­to­ri­nį Va­sa­rio 16-osios ne­pri­klau­so­my­bės ak­tą. Šio do­ku­men­to ori­gi­na­las lig šiol ne­su­ras­tas.

Nors ir be­ ga­lo svar­bus, ne­pri­klau­so­my­bės ak­tas su vi­sų sig­na­ta­rų pa­ra­šais – dau­giau sim­bo­li­nis do­ku­men­tas. Tei­si­ne pras­me, ofi­cia­lus – pa­tvir­tin­tas dviem pa­ra­šais – Aukš­čiau­sios ta­ry­bos pir­mi­nin­ko Vy­tau­to Lands­ber­gio ir Aukš­čiau­sios ta­ry­bos sek­re­to­riaus Liud­vi­ko Sa­bu­čio. Dėl to, ku­ris iš šių do­ku­men­tas svar­bes­nis, vyks­ta daug gin­čų.

La­bai sun­kiais jau­nai vals­ty­bei mo­men­tais, sau­sio 13-osios, rug­pjū­čio pu­čo die­no­mis, sie­kiant ne­pri­klau­so­my­bės ak­tą iš­sau­go­ti, jis net bu­vo lai­ki­nai iš­ga­ben­tas iš Lie­tu­vos. Vė­liau grį­žo na­mo ir šiuo me­tu sau­go­mas Sei­me.

Do­ku­men­to ko­pi­jos – sim­bo­li­nė do­va­na, ku­rią Ne­pri­klau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rai ne­re­tai do­va­no­ja moks­lei­viams.

At­kur­to­ji Lie­tu­vos vals­ty­bė šie­met mi­ni 21-erių me­tų su­kak­tį. Maž­daug tiek me­tų mū­sų vals­ty­bė ne­pri­klau­so­my­bę iš­sau­go­jo prieš­ka­riu nuo 1918-ųjų va­sa­rio iki so­vie­tų oku­pa­ci­jos 1940-ųjų bir­že­lį. K. Gri­nius pa­ste­bi is­to­ri­nius dės­nin­gu­mus. Ir da­bar, ne­pri­klau­so­mai iš­gy­ve­nus, Lie­tu­vai iš­ky­la grės­mės. Tie­sa, ne to­kios, kaip anuo­met. „Sve­ti­ma ka­riuo­me­nė į mū­sų ša­lį var­gu ar įžengs. Ta­čiau grės­mės ne­pri­klau­so­my­bei ky­la ki­to­kios: ener­ge­ti­nės, fi­nan­si­nės, mo­ra­li­nės. Vyks­ta ki­to­kie: ener­ge­ti­niai, fi­nan­si­niai, in­ter­ne­ti­niai ka­rai“, – kal­ba uk­mer­giš­kis.

Yra, pa­sak jo, tarp anuo­me­ti­nės ir da­bar­ti­nės Lie­tu­vos po­li­ti­nės si­tu­a­ci­jos ir di­de­lių skir­tu­mų: pir­miau­siai – da­bar esan­čios tarp­tau­ti­nės su­tar­tys, ga­ran­tuo­jan­čios mū­sų sau­gu­mą.

Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę sig­na­ta­ras sa­ko ver­ti­nan­tis vis gi­les­niu as­pek­tu. Pa­grin­di­nis tiks­las 1990-ai­siais bu­vo ne tik no­ras iš­si­va­duo­ti iš oku­pa­ci­jos. Ne­ ma­žes­nis no­ras – bū­ti sa­vo ša­lies šei­mi­nin­kais, tu­rė­ti sa­vo va­liu­tą, neut­ra­li­te­tą, na­cio­na­li­nę kal­bą, kū­ry­bos, žo­džio lais­vę. „Vi­sa tai ga­vo­me, ta­čiau Ko­vo 11-osios su­teik­to­mis ga­li­my­bė­mis bu­vo ne­tin­ka­mai pa­si­nau­do­ta. Par­ti­nė no­men­kla­tū­ra, bu­vę spe­ku­lian­tai ir net nu­si­kal­tė­lių struk­tū­ros ne­del­siant pra­dė­jo vals­ty­bės tur­to da­ly­bas ar net grobs­ty­mą. Net ta­da, ka­da pa­pras­ti žmo­nės gy­nė Vals­ty­bę nuo ru­siš­kų tan­kų“, – sa­ko K. Gri­nius. Anot jo, pa­kan­ka­mai pra­lo­bus bu­vo pa­im­ta vals­ty­bės ir sa­vi­val­dy­bių val­džia.

Ti­ki: tu­ri ko­vo­ti už tau­tos ver­ty­bes

„Lie­tu­va iš­si­bars­tė, su­si­py­ko dėl smul­kme­nų, per ku­rias ne­pa­ste­bi di­de­lių da­ly­kų. Grau­du dėl to, kad pa­ma­žu pra­ran­dam sa­vo kal­bą: anuo­met bu­vo ru­si­ciz­mas, da­bar – an­gli­ciz­mas. Mū­sų vals­ty­bė ne­di­de­lė, ji tu­ri lai­ky­tis ant pa­ma­ti­nių da­ly­kų.“

Ką reiš­kia bū­ti ne­pri­klau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ru?

K. Gri­nius svars­to, kad ne­rei­kė­jo taip su­reikš­min­ti sig­na­ta­rų ir net su­kur­ti jiems at­ski­rą įsta­ty­mą. „Sig­na­ta­ras tu­ri iki mir­ties ko­vo­ti už sa­vo Vals­ty­bę, sa­vo pi­lie­čius. Ne­ga­li ty­lė­ti, jei­gu ma­tai sa­va­nau­diš­ku­mą, tur­to grobs­ty­mą, ko­rup­ci­ją. Tu­ri ko­vo­ti už Tau­tos ver­ty­bes.“

Ka­dan­gi vi­sa­da at­kak­liai kri­ti­ka­vo ra­jo­no val­džios spren­di­mus, K. Gri­nius sa­ko pra­šy­mų da­ly­vau­ti vals­ty­bi­niuo­se ren­gi­niuo­se ne­su­lau­kęs be­veik 15 me­tų. Da­bar ret­sy­kiais to­kių kvie­ti­mų su­lau­kian­tis. „Bet kaip da­ly­vau­ti ren­gi­niuo­se, ku­riuo­se tu esi ne­lau­kia­mas, kur kal­bas skai­to tie, ku­rie bu­vo ak­ty­vūs Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės prie­ši­nin­kai“, – svars­to jis.

Ak­ty­viai se­ka Uk­mer­gės gy­ve­ni­mą

Pa­gal spe­cia­ly­bę ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­jas K. Gri­nius prieš vie­nuo­li­ka me­tų bu­vo iš­rink­tas į mū­sų ra­jo­no ta­ry­bą. Vė­liau šio pos­to at­si­sa­kė ir dau­giau į ra­jo­no val­džią ne­be­kan­di­da­ta­vo. Ta­čiau vi­sa­da la­bai ak­ty­viai se­ka Uk­mer­gės po­li­ti­nį gy­ve­ni­mą.

Prieš šiuos rin­ki­mus K. Gri­nius plie­kė ra­jo­no val­džią už iš­ki­lu­sias ra­jo­no ši­lu­mos ūkio pro­ble­mas. Be to, jis – vie­nin­te­lis, in­ter­ne­ti­nė­je erd­vė­je drįs­tan­tis dis­ku­tuo­ti ne­ano­ni­miš­kai. Dėl sa­vo pa­si­sa­ky­mų jis ta­po po­li­ti­nio pos­to ne­už­iman­čiu, ta­čiau la­biau­siai ap­kal­ba­mu uk­mer­giš­kiu. „Gri­nius eis į ta­ry­bą. Jis ren­gia­si į Sei­mą. Gri­nius kurs nau­ją par­ti­ją. Jis tu­ri „Mies­to ener­gi­jos“ ak­ci­jų“, – pa­na­šios spė­lio­nės lip­te ap­li­pu­sios šį žmo­gų, to­dėl la­bai įdo­mu jį pa­kal­bin­ti ne tik kaip Ne­pri­klau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rą, bet ir ak­ty­vų vi­suo­me­nės vei­kė­ją.

Kaip ver­ti­na­te uk­mer­giš­kių po­li­ti­nes pa­žiū­ras?

Nuo ne­pri­klau­so­my­bės lai­kų Uk­mer­gės rin­kė­jai be­veik be iš­im­čių ren­ka kai­riuo­sius, o nuo 2000-ųjų ra­jo­no val­džio­je – vals­tie­čiai. Pa­si­bai­gus šiai ka­den­ci­jai vals­tie­čiai val­džio­je bus iš­bu­vę 15 me­tų. Ma­nau, kad tai – tra­di­ci­jos tę­si­nys ir nie­ko dau­giau.

Ko­kią įta­ką tu­rė­jo rin­kė­jų ap­si­spren­di­mui Ši­lu­mos ūkio su­tar­ties nu­trau­ki­mo kon­flik­tas?

Šis kon­flik­tas bu­vo sukeltas po­li­ti­niu as­pek­tu. Ir įdė­tų vil­čių ne­pa­ten­ki­no. Vals­tie­čiai su­lau­kė žy­miai ma­žes­nio pa­lai­ky­mo, ne­gu ti­kė­jo­si. Nors man­da­tų ga­vo tiek pat, su­lau­kė 700 ma­žiau rin­kė­jų bal­sų, ne­gu per pra­ėju­sius rin­ki­mus. Sie­kiai bu­vo di­des­ni, ta­čiau ši­lu­mos var­to­to­jai, ku­rie tu­rė­jo pa­tvir­tin­ti, kad val­džia iš­spren­dė jų pro­ble­mas, to nepa­da­rė.

Val­džia kon­flik­to pra­džio­je ne­ga­lė­jo ti­kė­tis, kad at­si­ras as­me­nų, ku­rie drįs sto­ti į ki­tą po­zi­ci­ją. Di­de­lį vaid­me­nį su­vai­di­no ži­niask­lai­da, nes su­ge­bė­jo pa­teik­ti įvai­rias nuo­mo­nes ir pri­ver­tė žmo­nes su­si­mąs­ty­ti apie kon­flik­to es­mę. Tai bu­vo ir at­ei­ty­je bus la­bai svar­bu.

Kaip ma­no­te, ko­dėl rin­ki­mus lai­mė­jo bū­tent ši po­li­ti­nė jė­ga?

Nes ji tu­rė­jo aiš­kią mo­ty­va­ci­ją – iš­lai­ky­ti val­džią. Ir di­de­lę pres­ti­žo mo­ty­va­ci­ją – Lie­tu­vai bu­vo ap­si­skel­bę, kad vi­sa Uk­mer­gė pri­ta­ria ši­lu­mos ūkio kon­flik­to spren­di­mui. Rin­ki­mai pa­ro­dė, kad yra ne vi­sai taip.

O ki­tos par­ti­jos?

Jos ne­tu­rė­jo aiš­kios mo­ty­va­ci­jos ir kon­kre­čių tiks­lų – bu­vo tik at­ski­rų jų na­rių no­ras pa­tek­ti į ta­ry­bą. To­dėl veiks­mai ir el­ge­sys bu­vo skir­tin­gi. Vi­sų par­ti­jų rin­ki­mų agi­ta­ci­ja bu­vo sil­pna: val­dan­tie­ji gy­rė­si tuo, ką ir taip pri­va­lė­jo pa­da­ry­ti. Ki­tos par­ti­jos ne­kal­bė­jo apie val­džios su­kel­tas pro­ble­mas – pra­sko­lin­tą ra­jo­no biu­dže­tą, ši­lu­mos ūkio at­ei­tį, at­lie­kų tvar­ky­mo pro­ble­mas, vie­šuo­sius pir­ki­mus, ko­rup­ci­ją, Bu­tų ūkį. Ne­ma­tė ir ne­sa­kė, kas yra blo­gai, ir ne­siū­lė, ką to­liau da­ry­ti. Ne­at­sa­kė į klau­si­mą, kam joms rei­ka­lin­ga val­džia.

Nė vie­na par­ti­ja ne­pa­siū­lė, kaip spręs­ti nau­jų dar­bo vie­tų kū­ri­mo klau­si­mą. Tai tu­ri bū­ti di­džiau­sias val­džios rū­pes­tis, ta­čiau šio­je sri­ty­je spren­di­mai ypač su­dė­tin­gi ir ne­pa­sie­kia­mi grei­tai.

Ko­kias ma­to­te opo­zi­ci­jos klai­das ir ko­dėl Uk­mer­gė­je nė­ra par­ti­jų kai­tos?

Ki­tos par­ti­jos ne­tu­ri rim­tų ly­de­rių, Uk­mer­gė­je nė­ra nuo­sek­lios opo­zi­ci­nės par­ti­jos. Kal­čiau­si čia yra kon­ser­va­to­riai, nes tik jie ga­lė­tų tap­ti aši­mi, ku­ri keis­tų ra­jo­no po­li­ti­nį gy­ve­ni­mą. Tu­ri bū­ti jų ko­man­da – ne­ga­li prie­ky­je ei­ti ly­de­ris, ku­ris ži­no, kad at­si­sa­kys ta­ry­bos na­rio man­da­to. Kai­mo žmo­nės, pa­de­dant baž­ny­čiai, vi­sur ren­ka kon­ser­va­to­rius. Tik ne Uk­mer­gė­je…

Rin­ki­muo­se bu­vo ir daug at­si­tik­ti­nių da­ly­kų.

Kuo, jū­sų ma­ny­mu, iš­si­sky­rė šie rin­ki­mai?

La­bai pras­tu da­ly­ku – pa­pir­ki­nė­ji­mu. Jį ne­tie­sio­giai pra­dė­jo „vals­tie­čiai“, su są­skai­tom už ši­lu­mą iš­pla­ti­nę rin­ki­mi­nę agi­ta­ci­ją. Ši po­li­ti­nė agi­ta­ci­ja bu­vo vyk­do­ma už var­to­to­jų pi­ni­gus. Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos var­du pla­tin­da­mi už­sa­ko­muo­sius straips­nius už mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus, ne­tie­sio­giai vyk­dė rin­ki­mi­nę agi­ta­ci­ją. Pri­dė­ki­me ki­tus re­sur­sus, nau­do­tus rin­ki­muo­se, – tai, dėl ko Va­ka­rai kal­ti­na Ru­si­ją. Uk­mer­gė­je rin­ki­mai vy­ko pa­gal Ru­si­jos rin­ki­mų mo­de­lį. Tai ne­bu­vo ne­pri­klau­so­mi, lais­vi ir de­mok­ra­tiš­ki rin­ki­mai.

To­liau – ver­sli­nin­kų bal­sų pir­ki­mai. Ži­nau, kad vien iš­anks­ti­nio bal­sa­vi­mo me­tu bu­vo nu­pirk­ta 300 bal­sų. Tam bu­vo pa­sam­dy­tas žmo­gus, ku­ris ir per pra­ėju­sius rin­ki­mus vie­nam ta­ry­bos na­riui pa­dė­jo pirk­ti bal­sus. Po­li­ci­ja pas jį at­li­ko kra­tą ir ra­do dar 42 iš­anks­ti­nia­me bal­sa­vi­me rin­kė­jui grąži­na­mas šak­ne­les.  Už pa­na­šius pa­žei­di­mus nu­ma­ty­ta la­bai men­ka baus­mė. Iki to, kam kon­kre­čiai bu­vo per­ka­mi bal­sai, po­li­ci­ja, ma­nau, ne­pri­eis. Tie ver­sli­nin­kai pa­ki­šo par­ti­ją. Ir jie sė­dės ta­ry­bo­je. Man ypač bai­su, kad per­kant bal­sus bu­vo nu­si­tai­ky­ta į jau­nus žmo­nes, pir­mą kar­tą da­ly­vau­jan­čius rin­ki­muo­se, nu­si­tai­ky­ta į jų su­pra­ti­mą apie vals­ty­bės pa­ma­tą.

Agi­ta­vo­te žmo­nes vi­sai nei­ti į rin­ki­mus?

Skep­tiš­kai žiū­riu į rin­ki­mus, nes dau­ge­lis juos su­pran­ta kaip ge­ros val­džios, ge­ro po­no iš­si­rin­ki­mą. Iš tie­sų ren­ka­me at­sto­vus, per ku­riuos ga­li­me val­dy­ti vals­ty­bę.  Bet da­ly­vau­ti Vals­ty­bės val­dy­me, sa­vi­val­dos rei­ka­lų spren­di­me ga­li  kiek­vie­nas as­me­niš­kai ir tie­sio­giai. Nė­jau ir ne­bal­sa­vau, nes yra nu­ma­ty­ta ir ki­ta vals­ty­bės val­dy­mo for­ma: skun­dai, pra­šy­mai, pe­ti­ci­jos, val­džios kon­tro­lė. Aš ja ir nau­do­siuo­si.

Va­do­va­vot Na­cio­na­li­nei du­jų, elek­tros ir ši­lu­mos var­to­to­jų gy­ni­mo ly­gai, ku­ri, jū­sų ma­ny­mu, var­to­to­jų lū­kes­čių ne­pa­ten­ki­no, tad bu­vo už­da­ry­ta. Ar ke­ti­na­te kur­ti ki­tą vi­suo­me­ni­nę or­ga­ni­za­ci­ją?

Na­cio­na­li­nė du­jų, elek­tros ir ši­lu­mos var­to­to­jų gy­ni­mo ly­ga – ,,kū­ri­nys“, ku­ris yra ir bus tai, ką aš esu ge­riau­sio pa­da­ręs per sa­vo gy­ve­ni­mą. Am­žius ir jė­gos ne­be­leis su­kur­ti ką nors pa­na­šaus.

Pla­nų kur­ti vi­suo­me­ni­nę or­ga­ni­za­ci­ją Uk­mer­gė­je tu­riu, bet tik­rai – ne po­li­ti­nę. No­rė­čiau dirb­ti su jau­nai­siais ma­te­ma­ti­kų ta­len­tais. Galbūt juos ruoš­ti ma­te­ma­ti­kų olim­pia­doms, bet tai tu­rė­tų bū­ti ne vien ma­no no­ras, bet ir ra­jo­no ma­te­ma­ti­kų ben­druo­me­nės in­te­re­sas.

Tu­riu la­bai svar­bias vi­suo­me­ni­nes pa­rei­gas Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­te ir no­rė­čiau tam skir­ti dau­giau dė­me­sio. Esu Ne­pri­klau­so­mų moks­li­nių eks­per­tų aso­cia­ci­jos na­rys ir jos va­do­vy­bė pra­šo įsi­jung­ti į jos veik­lą. Be veik­los tik­rai ne­lik­siu. Sa­vęs ne­va­di­nu po­li­ti­ku – juk ne­su ren­ka­mas, ne­tu­riu po­li­ti­nio pa­si­ti­kė­ji­mo dar­buo­to­jo sta­tu­so, ne­da­ly­vau­ju po­li­ti­nių par­ti­jų veik­lo­je.

Dėl rin­kė­jų bal­sų pir­ki­mo jūs krei­pė­tės net į ša­lies pre­zi­den­tę. Ko sie­kia­te?

Nors ba­na­liai skam­ba, no­riu, kad Uk­mer­gė­je bū­tų ge­riau ir kad bū­tų dau­giau tei­sin­gu­mo. Galbūt net pats to ne­su­vok­da­mas no­riu ge­rais dar­bais iš­pirk­ti sa­vo klai­das, pa­da­ry­tas anks­čiau. Toks ma­no gy­ve­ni­mo bū­das. To­kia vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo ir ma­no ma­ma. Ne­ga­liu pra­ei­ti, jei ma­tau ne­tei­sy­bę, skriau­dą, niek­šy­bę. Įtrau­kė tas ver­pe­tas į tam tik­rus Uk­mer­gės rei­ka­lus ir ki­taip jau ne­bus. Nors tu­riu šei­mą, anū­kų, gau­nu ne­ma­žą Vals­ty­bės ren­tą ir ga­lė­čiau gy­ven­ti ra­miai, nie­ko dau­giau ne­ma­ty­da­mas. Kol kas taip gy­ven­ti ne­pa­vyks­ta.

O kaip gi gan­dai apie jū­sų tu­ri­mas UAB „Mies­to ener­gi­ja“ ak­ci­jas?

„Mies­to ener­gi­jos“ ak­ci­jų ne­tu­riu ir nie­ka­da ne­tu­rė­jau. Tu­riu pen­kias UAB „Uk­mer­gės ši­lu­ma“ ak­ci­jas, 2002 m. nu­pirk­tas už 50 li­tų iš nau­jo ra­jo­no ta­ry­bos na­rio Vy­do Pa­knio. Jis jas par­da­vė, nes no­rė­jo man su­teik­ti ga­li­my­bę efek­ty­viau kon­tro­liuo­ti rei­ka­lus, su­si­ju­sius su ši­lu­mos ūkio nu­oma, – ak­ci­nin­kas tu­ri tei­sę į in­for­ma­ci­ją bei gin­čus dėl įmo­nės val­dy­mo or­ga­nų spren­di­mo. Aš jam dė­kin­gas, nes tai jau pa­si­tei­si­no, o ne­to­li­mo­je at­ei­ty­je ke­lios ak­ci­jos (iš vi­so jų yra apie 700 000) ga­li su­vai­din­ti ne­ma­žą vaid­me­nį to­li­mes­nia­me ši­lu­mos ūkio klau­si­mo spren­di­me.

Kaip ma­no­te, ko­dėl jū­sų vie­ši pa­reiš­ki­mai su­ke­lia žmo­nėms tiek daug prieš­ta­rin­gų min­čių?

Vi­suo­met iš­sa­kiau po­zi­ci­ją dėl pro­ble­mų, ne­tu­rin­čių vie­na­reikš­miš­kų spren­di­mų. Kai kon­flik­te už­imi vie­ną iš ke­lių ga­li­mų po­zi­ci­jų, ki­taip mąs­tan­tie­ji pra­de­da ta­ve ,,do­ro­ti“.

Uk­mer­gė­je apie ma­ne su­kur­ta daug mi­tų. Opo­nen­tams da­bar tik rei­kia jais lai­ku pa­si­nau­do­ti, o po to vi­si jau dis­ku­tuo­ja apie mi­tą, bet ne apie klau­si­mo es­mę.

Kal­ti­ni­mai ma­ne ne­re­tai džiu­gi­na, nes su­pran­ti, kad ar­gu­men­tų dėl rei­ka­lo es­mės ki­ta pu­sė tie­siog ne­tu­ri.

Daž­nai tai reiš­kia, kad tiems, ku­riems ,,už­li­pai ant uo­de­gos“, la­bai skau­da.

Jei­gu ma­no nuo­mo­nės su­kels daug prieš­ta­rin­gų min­čių, tik džiaug­siuo­si. Ne­no­rė­ki­me ma­ty­ti tik ,,juo­dai bal­tą te­le­vi­zo­rių“ – tai jau pra­ei­tis. Bent aš tuo ti­kiu.