„Ukmergės žinių“ skelbtame poezijos konkurse „Kibirkštys“ skaitytojų sprendimu laimėtoju tapo kunigas Rimantas Laniauskas, surinkęs daugiausiai balsų. Profesionalų vertinimu, poetine pajauta išsiskyrė Giedrės Gribauskės-Maybe ir Nijolės Stunskaitės-Vilkės eilės. Pristatome konkurso rezultatus ir juos lydinčias įžvalgas.
Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
Dvi savaites „Ukmergės žinių“ skaitytojai internete feisbuko socialiniame tinkle turėjo galimybę balsuoti už poezijos konkurso „Kibirkštys“ eilėraščius. Konkursas organizuotas, įgyvendinant internetinės žiniasklaidos projektą „Ukmergės kūrėjų portretai“. Jame dalyvavo 12 autorių, kurie pateikė po 1-2 savo kūrinius, iš viso sulaukta 23 eilėraščių.
Daugiausia skaitytojų balsų surinko Rimanto Laniausko eilėraštis be pavadinimo, prasidedantis eilute „Niekas…“, jam skaitytojai skyrė 253 balsus. Kitas R. Laniausko eilėraštis „Vakaro nuotaika“ gavo 58 balsus. Už abu eilėraščius atiduota 311 balsų. Pirmasis eilėraštis pasižymi skausmingų išgyvenimų atvirumu, nuolankumu likimui, antrasis – tarsi intymus dvasinis potyris.
Antroje vietoje – Albino Kuliešio-Grafo eilėraštis „Angelas“, surinkęs 160 balsų. Kitas jo eilėraštis „Nebebus tavęs“ gavo 95 balsus. Bendrai šio autoriaus eilėraščiai surinko 255 balsus. Pirmasis kalba apie sakralumo, šventumo žemiškoje būtyje paieškas, antrasis atveria intymumo su kitu žmogumi ilgesį.
Neliko nepastebėtas ir jaunasis kūrėjas Matas Čamanas, savo poeziją viešai pateikęs pirmą kartą. Jo eilėraštis „Raudonuojanti migla“ gavo 102 balsus, o „Nuodėmingas“ – 95 balsus. Iš viso jaunasis kūrėjas surinko 197 balsus. Jo eilėraščiai turi religinės rezignacijos, atsidavimo.
Pagal paskelbtus konkurso nuostatus, komisija geriausią eilėraštį renka tik tuo atveju, jei du eilėraščiai gauna vienodą skaičių skaitytojų balsų. Komisijos posėdžio šaukti neprireikė, nes skaitytojų balsai aiškiai nulėmė konkurso laimėtoją – juo tapo R. Laniauskas, tad jam atitenka prizas – galimybė savo kūrybą pristatyti plačiau. Artimiausiu metu publikuosime straipsnį apie R. Laniausko kelią į poeziją ir pristatysime daugiau jo eilėraščių.
Kitų konkurso dalyvių eilėraščiai surinko mažiau – po kelias dešimtis ar keliolika balsų. Vis tik tarp jų sužėravo ir tikrosios kūrybinės kibirkštys.
Paprašėme profesionalios literatūrologės, meno ir literatūros paskaitų lektorės Virginijos Tamošiūnaitės, daug metų tyrinėjančios tekstus, pasidalinti profesionaliomis įžvalgomis apie konkurso eilėraščius.
Literatūrologė išskyrė dvi autores. Tai Giedrė Gribauskė-Maybe, pateikusi eilėraščius „Duos Dievas“ ir „Tyliai tyliai…“ bei Nijolė Stunskaitė-Vilkė, atsiuntusi eilėraščius „Idealistei-utopistei“ ir „Bitininkams“. Literatūrologė pastebėjo šių moterų talentą, įžvalgą, gilesnių prasmių ieškojimą. „Šių moterų poezijoje išvengta poetinių klišių, daugiau kitokio žvilgsnio į pasaulį, į savo jausmus, patirtis, o ne savęs išrašymo, – kalbėjo V. Tamošiūnaitė. – Jos tikrai turi talentą, kalba tikrąją menine poetine kalba. Norisi, kad jos ir toliau kurtų, rašytų, nes jose kažkas yra“.
Pasak V. Tamošiūnaitės, kitų poezija labai tradicinė, tarsi jau kažkur girdėta, jų kalbėjimas trafaretinis, dar kitų – tiesiog savo jausmų terapinis išsakymas. Tačiau „grynas, nuogas jausmų išrašymas įprasta, banalia standartų kalba neturi didesnės poetinės vertės, nerezonuoja“, – atkreipia dėmesį literatūrologė. Ji akcentuoja, kad kūrybinis ir terapinis rašymas yra visiškai skirtingi dalykai, ir pastarasis vertę turi daugiau pačiam rašančiajam.
Kai kurių poezijoje justi įsitvirtinimas, pripažinto asmens, žinančio, kad gali kažko pasiekti, stovėjimas „ant pjedestalo“. Tačiau nuo to eilėraščiai nėra geresni, net jei savyje ir turi kažką kūrybiško. Pasak V. Tamošiūnaitės, kūryba neturėtų tapti savęs apreiškimu, iškėlimu virš kitų. „Tikroji poezija nesibrauna į priekį ir alkūnėmis nesistumdo, tikri dalykai yra tylūs“, – sako ji.
Apibendrindama ir užbaigdama savo mintis literatūrologė dar atkreipia dėmesį, kad poetiniame pasaulyje ryški tendencija, jog vyrus labiau įvertina, o moteris nuvertina. O bendrai visiems šio konkurso dalyviams dar yra kur augti ir tobulėti.
Toliau apžvelgiant kitų konkurso dalyvių kūrybą, išskirtinai, subtiliai suskamba Vilmos Šidlauskienės eilėraščiai „Kita diena“ ir „Sėsiu“, valiūkiški, žaismingi Dovilės Vainorės eilėraščiai „Parašyta“, „Birutė“.
Janės Giedraitienės „Laimės paukšte“ ir „Išpažintis“ eilės atveria laiko tėkmę, žmogaus gyvenimo kaitą ir su tuo susijusius vidinius išgyvenimus, pasakojamus per artimą ryšį su gamta.
Romualdo Petkevičiaus eilėraščiuose „Lietuvių kalbos mokytojai“ ir „Gružų Juozukas“ galima pajusti ir humoro, ir šiltą santykį su kitu, didžiulę pagarbą ir meilę paprastam žmogui.
Šmaikštūs Astos Pukėnaitės-Kajokės eilėraščiai „Tinginys“ ir „Knygos“ skirti daugiau vaikams.
Džiugu, kad konkurse sudalyvavo jauni autoriai. Rusnės Radzevičiūtės eilės „Ramybė“ ir „Jausmų minia arba išsiskyrimo gaida“ pasižymi jaunatvišku tyrumu.
Savitas Josvydo Griciaus stilius eilėraštyje „Naujai nuolankus..“. Jį sudaro atskirų frazių, minčių nuotrupos, kur tarsi trūksta loginės sąsajos, jungties ir skaitytojui paliekama pačiam susikurti savo įžvalgą.
Visi konkurso dalyviai – skirtingų gyvenimo ir rašymo patirčių žmonės. Vieni kuria jau daug metų, yra išsigryninę savo stilių, išleidę savo poezijos knygų, kiti kūrybos keliu žengia dar labai neseniai, ieško savo raiškos ir tik pradeda skleistis. Vieni savo eilėraščius rašo strofomis, kiti neskaido į strofas, vieni eilutes rimuoja, kiti rašo be rimo, vienų rimas ir ritmas lengvas, sklandus, kitiems dar reikėtų patobulėti.
Vieni eilėse labiau išsako savo jausmus, vidinį pasaulį, santykį su aplinka, kitais žmonėmis. Šiuose eilėraščiuos naudojamos tradicinės meninės raiškos priemonės, juose daugiau atviro asmeniškumo. Jų kalbėjimas tiesus, paprastas, kartais naivus. Eilėraščiai atliepia kitų žmonių panašius jausmus, patirtis ir visada šiltai sutinkami skaitytojų. Dažnai virsta dainomis.
Kiti poeziją kuria žaisdami žodžiais, jų sąskambiais, rimu, ritmu ar aritmija, potekstėmis, nutylėjimais, minčių šuoliais ar naudodami kitas įdomesnes menines raiškos priemones. Mintis ne tiesmuka, o forma išieškota. Čia jau galima kalbėti apie poetinį pagaulumą ir meistrystę, ieškoti gelmių. Tokia poezija skirta ne masėms, ją reikia perprasti, atrakinti, ją pajunta ir ja mėgaujasi poezijos gurmanai.
Bet kuriuo atveju kiekvienas autorius randa kelią į žmonių širdis ir susikuria savo skaitytojų ratą. Visus verta pasveikinti už kūrybinius žaižaravimus – gal ne visos kibirkštys įdega tikrą ugnį, bet be bandymų nebus ir magijos.
