Sukčiai pelnosi iš žmonių patiklumo

„Ma­ma, pa­da­riau ava­ri­ją, ap­ga­di­nau sve­ti­mą ma­ši­ną – tu­riu at­ly­gin­ti ža­lą“. „Su­ža­lo­jau žmo­gų – rei­kia pi­ni­gų, kad ne­si­kreip­tų į po­li­ci­ją“. To­kių ap­ga­vys­čių pri­si­gal­vo­ję afe­ris­tai ap­mul­ki­na dau­gy­bę gy­ven­to­jų, o pa­tik­lūs žmo­nės jiems ati­duo­da pas­ku­ti­nius sa­vo pi­ni­gus.

 

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

08-06-2_straipsnio_nuotr

Au­to­rės nuotr. Te­le­fo­nu gau­dan­tys sa­vo au­kas, suk­čiai iš jų iš­vi­lio­ja nuo ke­lių šim­tų iki ke­lio­li­kos tūks­tan­čių li­tų.

Į ša­lies po­li­ci­jos įstai­gas krei­pia­si šim­tai žmo­nių, nu­ken­tė­ju­sių nuo jų pa­tik­lu­mu la­bai ge­rai su­ge­ban­čių žais­ti suk­čių. Pas­ta­rie­ji, su­ra­dę au­kų ir ap­si­lan­kę jų na­muo­se kaip įvai­rių tar­ny­bų dar­buo­to­jai, pri­ku­ria vi­so­kių pa­sa­kų. Po­ri­na tu­rin­tys pa­tik­rin­ti elek­tros prie­tai­sus, su­si­ra­šy­ti ban­kno­tų nu­me­rius ar at­lik­ti ki­tą „ge­rą“ dar­bą.

Ypač daug nu­si­kals­ta­mų at­ve­jų yra su­si­ję su va­di­na­mų­jų te­le­fo­ni­nių ap­ga­vi­kų suk­ty­bė­mis. Pa­na­šių krei­pi­mų­si daž­nai už­re­gist­ruo­ja­ma ir Uk­mer­gės ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te.

Prieš ke­le­tą die­nų su­lauk­ta ra­jo­no gy­ven­to­jos, pra­ra­du­sios 1000 li­tų, skun­do, o ant­ra­die­nį vie­nai mo­te­riai pa­skam­bi­nęs ne­pa­žįs­ta­mas vy­riš­kis pri­sis­ta­tė tar­dy­to­ju, įti­ki­no, kad jos sū­nus su­ža­lo­jo žmo­gų, ir iš­vi­lio­jo taip pat 1000 li­tų.

 

Nu­ken­čia se­ny­vo am­žiaus žmo­nės

 

Pa­sak Vil­niaus ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Uk­mer­gės ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos sky­riaus vir­ši­nin­kės In­gos Ma­li­naus­kie­nės, į to­kias pin­kles daž­niau­siai įkliū­va pen­si­nio am­žiaus žmo­nės – te­le­fo­ni­niai suk­čiai ieš­ko se­ny­vų vie­ni­šų gy­ven­to­jų. Anot pa­rei­gū­nės, nu­si­kal­tė­liai sa­vo au­kas ap­tin­ka ir joms pa­skam­bi­na at­si­tik­ti­nai. Skam­bi­nan­čio­jo pla­nas ne­be­sun­kiai nu­spė­ja­mas: pa­pras­tai pri­sis­ta­to sū­nu­mi ar­ba anū­ku ir pa­sa­ko, jog su­mu­šė žmo­gų, su­ga­di­no ko­kį nors ver­tin­gą sve­ti­mą daik­tą. Tad rei­kia iš­si­suk­ti iš keb­lios pa­dė­ties ir ap­mo­kė­ti nuos­to­lius, o pi­ni­gų pa­rei­ka­lau­ja iš su­tri­ku­sių se­no­lių.

Ta­čiau, I. Ma­li­naus­kie­nės tei­gi­mu, 99 pro­cen­tais to­kių skam­bu­čių bū­na pra­ne­ša­ma apie su­kel­tus eis­mo įvy­kius. Po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te tarp įvy­kių su­ves­ti­nė­se re­gist­ruo­ja­mų in­ci­den­tų jau tra­di­ci­niais ta­pę nu­ken­tė­ju­sių­jų skun­dai apie eis­mo ne­lai­mę pa­ty­ru­siam „ar­ti­ma­jam“ ati­duo­tus pi­ni­gus.

 

Dar­buo­ja­si ben­dri­nin­kai

 

Žmo­gui te­le­fo­nu pa­skam­bi­nę suk­čiai šne­ka apie pa­tir­tus rū­pes­čius, gre­sian­čias bė­das ir nu­ro­do rei­kia­mą pi­ni­gų, ku­rie ne­va ga­li pa­dė­ti vis­ką iš­spręs­ti, su­mą. Lie­pia po­kal­bio me­tu ra­šy­ti raš­tą, kad „gi­mi­nai­tis“ su­tin­ka duo­ti rei­ka­lau­ja­mą su­mą, sa­ko, kad ra­šy­tų ban­kno­tų nu­me­rius. Sten­gia­si kal­bė­ti kuo il­giau, o per tą lai­ką au­kos na­muo­se pri­sis­ta­to ben­dri­nin­kas, ap­si­me­tęs „nu­ken­tė­ju­sio­jo“ at­sto­vu, kar­tais – net­gi po­li­ci­jos pa­rei­gū­nu. Pa­šne­ko­vė sa­ko, jog po­kal­bis te­le­fo­nu trun­ka 10–15 mi­nu­čių: jo me­tu kvai­li­na­mas as­muo ne­ga­li pa­skam­bin­ti šei­mos na­riui, ar­ti­ma­jam, kad su­ži­no­tų, ar šis tik­rai tu­ri pro­ble­mų.

 

Su­pran­ta per vė­lai

 

Na­muo­se ap­si­lan­kę są­moks­li­nin­kai pa­si­i­ma iš ap­gau­tų­jų pi­ni­gus. Pa­sak I. Ma­li­naus­kie­nės, ši­taip žmo­nės pra­ran­da nuo ke­lių šim­tų iki ke­lio­li­kos tūks­tan­čių li­tų.

Ir tik vė­liau, at­si­ga­vę po pa­tir­to stre­so, šo­ko, su­si­pran­ta pa­skam­bin­ti ne­va nu­ken­tė­ju­siam gi­mi­nai­čiui pa­klaus­ti, kas at­si­ti­ko. Tuo­met ir pa­aiš­kė­ja, kad pi­ni­gus ati­da­vė afe­ris­tams. Anot pa­rei­gū­nės, to­kie nu­si­kal­ti­mai ben­dri­nin­kų pa­da­ro­mi, daž­niau­siai pa­de­dant baus­mę įka­li­ni­mo įstai­go­se, pa­tai­sos na­muo­se at­lie­kan­tiems as­me­nims.

Nors daug skel­bia­ma apie to­kius at­ve­jus, po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai ir pa­tys ste­bi­si į afe­ris­tų spąs­tus pa­puo­lan­čių gy­ven­to­jų nai­vu­mu. Ta­čiau nu­si­kal­tė­liams pa­vyks­ta ap­mul­kin­ti anaip­tol ne vi­sus, ku­riems pa­skam­bi­na. Ką blo­ga įta­rę žmo­nės apie tai iš kar­to pra­ne­ša po­li­ci­jai – su­sek­ti pa­si­pel­ny­ti sie­kian­čius suk­čius tuo­met bū­na leng­viau.

 

Me­luo­ja apie dar­bą įstai­go­se

 

Ne­re­tai pa­rei­gū­nams pra­ne­ša­ma ir apie ki­to­kius suk­čia­vi­mo, ku­rio au­ko­mis tam­pa se­ny­vi gy­ven­to­jai, at­ve­jus. Be mi­nė­tų „te­le­fo­ni­nin­kų“ rei­kia sau­go­tis ir į na­mus at­ėju­sių įtar­ti­nų as­me­nų, ga­lin­čių pri­sis­ta­ty­ti įvai­riau­sių tar­ny­bų dar­buo­to­jais. Jie in­for­muo­ja at­vy­kę dėl du­jų, van­den­tie­kio, sa­ko­si esą iš sa­vi­val­dy­bės pa­ra­mos sky­riaus. Ga­li kal­bė­ti apie ko­kias nors kom­pen­sa­ci­jas, va­liu­tą ar­ba bū­ti­ny­bę iš­keis­ti pi­ni­gus.

„Pra­šo žmo­nių pa­keis­ti ban­kno­tus, nu­ei­ti pa­tik­rin­ti skai­tik­lių, lai­dų. Ta­da nu­žiū­ri, kur jie lai­ko pi­ni­gus“, – pa­sa­ko­jo I. Ma­li­naus­kie­nė.

Ji pa­ta­ria ne­ti­kė­ti įtar­ti­nais as­me­ni­mis, o tu­rint bent men­kiau­sių abe­jo­nių ne­bi­jo­ti kreip­tis į po­li­ci­ją. Ste­bi­si tuo, jog žmo­nės įpra­tę, kad da­bar nie­ko ne­bū­na už dy­ką. Tai­gi gal­vo­ja, kad net po­li­ci­ja „kai­nuo­ja“. „Už tai, kad iš­si­kvie­tė pa­rei­gū­ną, mo­kė­ti ne­rei­kia, to­dėl ne­tu­rė­tų bi­jo­ti skam­bin­ti į po­li­ci­ją“, – sa­kė pa­šne­ko­vė.

Prieš ku­rį lai­ką pa­rei­gū­nai nu­sta­tė van­den­tie­kio dar­buo­to­ju pri­sis­ta­ti­nė­ju­sį ir pa­tik­lių žmo­nių pa­gal­ba „už­si­dir­bi­nė­ju­sį“ as­me­nį. Ne­se­niai bu­vo su­lai­ky­ti ke­li suk­čiai, ne­va ga­lin­tys pa­dė­ti įsi­dar­bin­ti, o iš tik­rų­jų ieš­ko­ję pro­gų ne­tei­sė­tai pa­si­nau­do­ti sve­ti­mais do­ku­men­tais bei pa­si­pel­ny­ti. Bu­vo iš­aiš­kin­ta ir ne vie­na te­le­fo­ni­nių suk­čių gru­puo­tė.

 

 

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *