Sukūrė savo svajonių ūkį

37 me­tų Ar­nol­das Ta­mo­šai­tis su šei­ma ne­to­li Mo­lė­tų ke­lio, pa­ke­liui į Ri­mei­sius, puo­se­lė­ja de­ko­ra­ty­vi­nių au­ga­lų ūkį. Ūkio plo­tas šiuo me­tu už­ima apie hek­ta­rą, ta­čiau at­ei­ty­je ke­ti­na­ma jį plė­to­ti. Ja­me – per 300 veis­lių ir for­mų de­ko­ra­ty­vi­niai au­ga­lai. Ir spyg­liuo­čiai, ir la­puo­čiai, vi­sai že­mu­čiai, ge­ro­kai ūg­te­lė­ję, au­gan­tys va­zo­nuo­se ar tie­siog grun­te.

Ūkio šei­mi­nin­kas sa­ko, kad šim­tus au­ga­lų pa­va­di­ni­mų iš­mo­ko ir at­skir­ti su­ge­bė­jo maž­daug per me­tus. Moks­lų apie de­ko­ra­ty­vi­nę so­di­nin­kys­tę nei aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je, nei tech­ni­ku­me ne­krim­tęs – vis­ko iš­mo­ko sa­va­ran­kiš­kai, iš spe­cia­lios li­te­ra­tū­ros, kon­sul­tan­tų, in­ter­ne­to.

To­lyn nuo na­mų

Ar­nol­das gi­mė Kre­tin­gos ra­jo­ne. Ta­čiau že­mai­čiu bu­vo ne­il­gai. Vai­kys­tė­je jam te­ko daug iš­ken­tė­ti.

Abu tė­vai bu­vo gir­tau­jan­tys, ne­pri­žiū­rė­jo bū­rio sa­vo vai­kų, o jis bu­vo vy­riau­sias. Tek­da­vo kęs­ti ba­dą, šal­tį, pa­gal­bos pra­šy­tis pas kai­my­nus. Vė­liau iš tė­vų bu­vo at­im­tos tei­sės, o vai­kai iš­vež­ti į vai­kų na­mus.

Prieš tris­de­šimt me­tų tuo­me­ti­nė val­džia lai­kė­si nuo­sta­tos, kad vai­kai bū­tų ap­gy­ven­di­na­mi kuo to­liau nuo gim­ti­nės, kad ne­pa­lai­ky­tų ry­šių su pra­si­gė­ru­siais gim­dy­to­jais. Be to, vie­nos šei­mos bro­lius ir se­se­ris pa­pras­tai iš­blaš­ky­da­vo po skir­tin­gus vai­kų glo­bos na­mus. Taip nu­ti­ko ir Ta­mo­šai­čių at­ža­loms. Bū­da­mas sep­ty­ne­rių, Ar­nol­das at­si­dū­rė Uk­mer­gė­je.

Šiuo me­tu vai­kų glo­bos na­mų auk­lė­ti­niai yra vi­sa­pu­siš­kai in­teg­ruo­ja­mi  į vi­suo­me­nę – vai­kai lan­ko vi­du­ri­nes mo­kyk­las, dė­vi skir­tin­gus dra­bu­žius. Prieš tris­de­šimt me­tų, kai Ar­nol­das per­žen­gė „vaik­na­mio“ slenks­tį, tvar­ka bu­vo ki­ta. Pa­gal am­žių su­gru­puo­ti vai­kai tap­da­vo vie­na šei­ma – kar­tu val­gy­da­vo, mie­go­da­vo ir mo­ky­da­vo­si vie­no­je kla­sė­je ša­lia vai­kų na­mų esan­čio­je  at­ski­ro­je mo­kyk­lo­je.

Glo­bė­jai grąži­no

Ne­links­mi jau­no vy­ro vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai. Nors pats sau pri­me­na – tai, kas bu­vo blo­ga, no­riu pa­mirš­ti.

Ar­nol­das pa­sa­ko­jo, kad bū­da­vę la­bai gė­da vi­siems ap­reng­tais vie­no­dais fla­ne­li­niais dra­bu­žiais su­si­ki­bus po du ke­liau­ti į mies­tą, pa­vyz­džiui, į ki­ną. Sau­giau­sia bū­da­vę tarp to­kių pa­čių kaip jis. Ar­nol­do nie­kas vai­kų na­muo­se ne­lan­kė, ta­čiau da­bar su­pran­ta – ir ge­rai. Kai at­ei­na ir vėl iš­ei­na, vai­kui la­bai la­bai skau­da.

Ar nieks ne­ban­dė jo įsi­vai­kin­ti? Ban­dė vie­na vil­nie­čių šei­ma. Pa­gy­ve­no pas juos tris mė­ne­sius ir net pra­dė­jo lan­ky­ti anuo­met pres­ti­ži­nę sos­ti­nės mo­kyk­lą. Ta­čiau glo­bė­jams jis bu­vo per sun­kus, per jud­rus vai­kas ir jie tie­siog grą­ži­no. Lyg ne­pa­ti­ku­sį daik­tą. Tai – vie­nas skau­džiau­sių pri­si­mi­ni­mų.

Da­bar vy­ras su­pran­ta – iš da­lies dėl to bu­vo kal­ta tuo­me­ti­nė tvar­ka, kuo­met no­rin­tys įsi­vai­kin­ti žmo­nės ne­bu­vo tam ren­gia­mi. Jiems ne­bu­vo kal­ba­ma apie pro­ble­mas, ku­rios lau­kia pri­ėmus į šei­mą vai­ką iš val­diš­kų na­mų. Ma­no, kad rei­kė­jo ne­daug – psi­cho­lo­gi­nių ži­nių ir vis­kas bū­tų su­si­klos­tę ki­taip.

Pa­šne­ko­vas sa­ko, kad vai­kų na­muo­se anuo­met svar­biau­sia va­liu­ta bu­vo daik­tai. Vai­kai nuo­lat mai­ny­da­vo­si. Jiems tai bu­vo gy­ve­ni­mo da­lis. Šei­mo­se to­kius da­ly­kus ma­žai kas to­le­ruo­ja.

Iš­siug­dė po­rei­kį šva­rai

Ar­nol­das – vie­nas iš pir­mų­jų vai­kų glo­bos na­mų auk­lė­ti­nių, ku­riems te­ko da­lia pra­dė­ti  va­di­na­mą­jį in­teg­ra­ci­jos eta­pą. De­vin­to­je kla­sė­je jis pra­dė­jo lan­ky­ti ša­lia esan­čią tuo­me­ti­nę 4-ąją vi­du­ri­nę. Ir­gi ne­bu­vo leng­va, nes iki tol kai­my­nys­tė­je esan­čių ug­dy­mo įstai­gų vai­kai nuo­lat kon­flik­tuo­da­vo. Lai­mei, pa­puo­lė į kla­sę, ku­rios vai­kai ne­la­bai do­mė­jo­si vie­ni ki­tais ir bu­vo la­biau sa­vo rei­ka­lais už­si­ė­mę.

Bai­gęs tech­ni­ku­mą ir įgi­jęs spe­cia­ly­bę, Ar­nol­das pats bu­vo pri­vers­tas lip­dy­ti gy­ve­ni­mą. Tuo­met kar­tais bū­da­vęs ir vi­sai pa­ten­kin­tas, nes jau­tė­si nuo nie­ko ne­pri­klau­so­mas. Ki­tų tė­vai liep­da­vo lai­ku grįž­ti na­mo, o jis ga­lė­jo par­ei­ti ka­da pa­no­rė­jęs.

Ką da­vė gy­ve­ni­mas val­diš­ko­je pa­sto­gė­je? Iš­ug­dė pe­dan­tiš­ku­mą. Ma­no, kad tai bū­din­ga dau­ge­liui jo li­ki­mo vai­kų. Du kar­tus per sa­vai­tę pa­keis­ta pa­ta­ly­nė. Vi­sa­da šva­rūs in­dai ir pa­duo­tas mais­tas, griež­ti rei­ka­la­vi­mai hi­gie­nai, būs­to pa­to­gu­mui. Tai iš­li­ko. Ir tai tik­rai nė­ra jau taip blo­gai.

O ką at­ėmė? Ar­ti­muo­sius. Ben­dra­vi­mą su sa­vo gi­mi­ne, no­rą ras­ti sa­vo šak­nis. Kaip ir tik­riau­siai vi­si val­diš­kų na­mų auk­lė­ti­niai, Ar­nol­das  ieš­ko­jo sa­vo bro­lių ir se­se­rų. Iš vi­so jų bu­vo de­šimt. Ta­čiau ne vi­si da­bar yra tarp gy­vų­jų. O ir tie, kur yra, – ne vi­si, su ku­riais dėl jų gy­ve­ni­mo bū­do no­rė­tų­si pa­lai­ky­ti ry­šį.

Šei­mo­je – dvi kal­bos

Da­bar Ar­nol­dui svar­biau­sia – sa­va šei­ma – my­lin­ti žmo­na ir du au­gan­tys sū­nūs. Žmo­na Vik­to­ri­ja – bal­ta­ru­sė, tad šei­ma su vai­kais ben­drau­ja dviem kal­bom – lie­tu­vių ir ru­sų. Su­si­pa­ži­no su žmo­na Ško­ti­jo­je. Ten Ar­nol­das dir­bo dau­giau nei tre­jus me­tus. Tu­rė­jo la­bai rim­tą tiks­lą – už­si­dirb­ti pi­ni­gų ir grįž­ti į Lie­tu­vą. Dar­bo tuo me­tu bu­vo daug, at­ly­gi­ni­mai ge­ri, o Lie­tu­vo­je ne­kil­no­ja­mo tu­rto kai­nos – dar ne­iš­si­pū­tu­sios. Už su­tau­py­tus pi­ni­gus Uk­mer­gės ra­jo­ne jau­nai šei­mai pa­vy­ko įsi­gy­ti gra­žią so­dy­bą, o jo­je pra­dė­ti sa­vo ver­slą.

Ar­nol­das sa­ko, jog vi­sa­da ži­no­jęs, kad ne­no­ri dirb­ti ga­myk­lo­je ir kas­dien ei­ti į dar­bą. Vi­sa­da su­pra­to, kad la­biau­siai trokš­ta tu­rė­ti sa­vo ver­slą ir dirb­ti tik sau.

Per dar­by­me­tį – po 16 va­lan­dų

Kaip jo gy­ve­ni­me at­si­ra­do de­ko­ra­ty­vi­niai au­ga­lai? Grį­žęs į Lie­tu­vą il­go­kai dai­rė­si, svars­tė, ko im­tis, ir nu­ta­rė kur­ti de­ko­ra­ty­vi­nių au­ga­lų ūkį. Tai, anot ver­sli­nin­ko, la­bai ne­grei­tai at­si­per­kan­ti in­ves­ti­ci­ja. Juk me­de­lį rei­kia au­gin­ti dve­jus–tre­jus me­tus ir tik tuo­met ti­kė­tis jį par­duo­ti.

Da­bar sa­vo ūky­je A. Ta­mo­šai­tis kar­tais dir­ba 16 va­lan­dų per die­ną. Su žmo­na ne tik triū­sia ūky­je, bet ir pa­tys re­a­li­zuo­ja au­ga­lus. Kol kas daž­niau­siai – tur­gu­je ir mu­gė­se, ta­čiau la­bai di­de­lį dė­me­sį ski­ria re­kla­mai spau­do­je ir įvai­riuo­se in­ter­ne­ti­niuo­se por­ta­luo­se. Net­gi su­kū­rė sa­vo in­ter­ne­ti­nį pus­la­pį. Tad su­lau­kia pir­kė­jų iš įvai­rių Lie­tu­vos mies­tų.

Pa­ste­bi, kad at­si­ran­da vis dau­giau sa­vo so­dy­bas puo­se­lė­jan­čių ir jo­se įvai­rius de­ko­ra­ty­vi­nius au­ga­lus ko­lek­cio­nuo­jan­čių žmo­nių. Jie ga­li nu­va­žiuo­ti šim­tus ki­lo­met­rų, kad įsi­gy­tų trokš­ta­mą au­ga­lą.