Raimonda Petraitė, pasirašanti mone Kiele, yra jauna menininkė, šiuolaikinės figūratyvinės tapybos atstovė. Iš Ukmergės rajono kilusi Raimonda gyvena Vilniuje, o kurti grįžta į kaimą, kur turi įsirengusi studiją. Menininkės paveikslai gimsta stebint aplinką ir apsvarsto visuomenėje nusistovėjusius standartus.
Raimonda, kilusi iš Ukmergės rajono, Žeimių kaimo. Šešerius metus lankė ir baigė tuometinę Dailės, dabar – Meno, mokyklą. Neakivaizdžiai mokėsi ir M. K. Čiurlionio menų mokykloje. 2012-aisiais įgijo interjero apipavidalinimo specialybę Kauno taikomosios dailės mokykloje. 2017-aisiais baigė tapybos bakalaurą Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakultete. Vėliau studijavo Vilniaus universitete Filosofijos fakultete, kur įgijo pedagogės kvalifikaciją. Vienus metus dirbo Ukmergės meno mokykloje. Šiuo metu dirba mokytoja dailės studijoje „Smilga“ Vilniuje.
Savo piešimo pradžios Raimonda neprisimena. Lankant priešmokyklinę klasę piešti paskatino mokytoja. Ukmergėje Raimonda baigė Senamiesčio pagrindinę mokyklą ir Jono Basanavičiaus gimnaziją. Nuo pirmos klasės svajojo mokytis Dailės mokykloje, bet neleido galimybės. Mokslas buvo iš dalies mokamas, be to nebuvo kam vežioti. Todėl į Dailės mokyklą įstojo gana vėlai. Tuo metu užsidegusi piešė vien tik drabužių modelius. „Visi namų darbai – visas segtuvas – vien tik modelių“, – prisimena menininkė, vėliau juos pamiršusi.
Dailės mokykloje įtaką darė Irutė Kiseliova, kuri iki šiol išliko autoritetu, ir Dainius Tijūnėlis. Šie du mokytojai keitė gyvenimo supratimą, atskleidė vertybes. „Iš jų išmokau, kad kiekvienas žmogus turi savo istoriją, nesvarbu, kokios jo pareigos ar kaip jis atrodo, ko yra pasiekęs ar nepasiekęs, jis turi ką pasakyti. Iki šiandien tuo vadovaujuosi“, – dalijasi menininkė.
Profesionalios tapybos link
Besimokydama mokykloje, vienus metus Raimonda neakivaizdžiai (savaitgaliais) mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Ten po vieną semestrą išbandžiusi skirtingas sritis – grafiką, skulptūrą, tapybą, dizainą – suprato, kad labiausiai linksta į tapybą.
Iškart po mokyklos baigimo neįstojusi į Vilniaus dailės akademiją, Raimonda metus studijavo Kauno taikomosios dailės mokykloje interjero apipavidalinimo specialybę. Čia buvo dalykų, kurių nedėstė akademijoje, tačiau naudingų iki šiol. Taip pat vakarais lankė gyvų žmonių piešimo užsiėmimus VDA Kauno fakultete.
Kitais metais įstojo į VDA, o čia, Raimondos žodžiais tariant, pirmiausia „iškratė visas žinias“, kurias turėjo iki tol, „permokė“. Akademija nelabai priėmė su savo požiūriu ar ryškėjančia maniera, stilistika.
Kaune Raimonda susipažino su Arūno Vaitkūno ir Aušros Vaitkūnienės tapyba. Taip pat – Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės. Šie menininkai tapo jos autoritetais, kurių dabar jau yra ir daugiau. Tai – irkolegos, su kuriais kartu baigė mokslus, ir užsienio menininkai.
Šalia banalumo
Raimondos kūriniai – tai didelių formatų aliejinės bei emalinės tapybos ant drobės paveikslai. Juose daugiausia žmonės – jų portretai, emocijos, kūno kalba.
Raiškai būdinga ekspresija, kažkiek ir primityvizmas. Siužetai – buitiniai. „Aš gal esu šalia banalumo. Mane žavi, kai banalybės turi potekstę“, – sako menininkė.
Savo kūriniais ji kvestionuoja visuomenėje nusistovėjusius standartus. Nori atkreipti dėmesį į tam tikrus dalykus ir kviečia apie juos pamąstyti kartu. „Man svarbu, kad mano tapyboje matytųsi, jog tai yra apie šiandien“, – priduria ji.
Paveiksluose dominuoja ryškios spalvos, platūs potėpiai, iškalbinga vaizduojamų figūrų kūno kalba. Taip sustiprinamas psichologinis fonas. Pasak Raimondos, spalvas ji renkasi labiau intuityviai, priklausomai nuo idėjos ir specialiai nedaro vienodų koloritų. Kūryboje vyrauja judėjimas, nes ir pačiai būdingas bėgimas, o ne lėtas tapymas. „Leidžiu idėjai vystytis procese, atsiranda neplanuotų dalykų. Tai – gyvybė, kurios reikia, šviežumas“, – sako ji.
Paveikslus Raimonda pasirašo ne savo vardu, nes autorystę prisiima tik iš dalies. „Tai, ką tapau, yra visuomenėje vykstančių dalykų perfiltravimas per mane, bet ne visai mano kūriniai. Visuomenėje jie jau sukurti, aš tik juos paimu ir padarau labiau matomais. Tai darau ne per kopijavimą, o per stebėjimą. Aš nesukūriau to žmogaus aprangos, elgesio, jausmų. Aš tik juos pastebiu ir apie tai kalbu per tapybą, vizualiai“, – aiškina menininkė.
Raimondą stimuliuoja buvimas tarp žmonių. Žodžiai. Menininkė klauso daug pokalbių laidų, vadinamų „podkastų“. Tam tikri žodžiai iššaukia vaizdus, temas, tuos impulsus ji užsirašo.
Nors gyvena Vilniuje, Raimondos studija yra Ukmergės rajone, Žeimių kaime. Čia parvažiuoja tapyti.
Vertingos patirtys
Ketverius metus Raimonda gyveno Čekijoje, dirbo kavinukėje, pramoko čekų kalbos. Ten išsinuomojo kambariuką ir taip pat tapė, net surengė parodą. Svetimoje šalyje jautėsi vieniša. „Čekija – graži šalis, bet vidinis tėvynės, kur liko šeima ir draugai, ilgesys nuo pirmojo mėnesio spaudė labai stipriai. Negalėčiau gyventi kitur. Kad ir kaip kitur atrodo geriau, tai nėra tavo“, – prisimena menininkė.
Raimonda yra įgijusi ir pedagogės kvalifikaciją. To prireikė, nes kurį laiką dirbo Ukmergės meno mokykloje. Mokė įvairaus amžiaus žmones nuo trejų iki septyniasdešimties metų, vedė pamokas ikimokyklinukams, paaugliams ir suaugusiesiems. Mokydama kitus suprato, kad tokiam darbui žmogus turi būti labai pasišventęs. Tai susiję su didele atsakomybe. Savęs šioje srityje nemato, tačiau jaučiasi įgijusi vertingos patirties, kurią dabar gali pritaikyti mokydama dailės studijoje Vilniuje.
Tapytojai, kaip ir daugelis kitų meno sričių kūrėjų, dažnai turi užsiimti ir vadyba. „Anksčiau viešintis buvo sunkiau. Dabar meno prieinamumas kitoks. Yra socialinės medijos. Menininko būdas, aišku, kad tam trukdo. Bet jei esi užsidaręs, tai nebūtina dalintis savo gyvenimu. Aš tai atskiriu“, – sako Raimonda. Pajamos už paveikslus nėra nuolatinės, daugiau darbų parduoda galerijos.
Parodos
Menininkė, pastaruoju metu gyvenanti iš tapybos, yra surengusi personalinių parodų: Vilniuje, Užupio meno inkubatoriuje, verslo centre „Quadrum“, Klaipėdoje, galerijoje „Lyceum“, Ukmergėje, Meno mokyklos galerijoje „Keliaujantis paukštis“, kultūros centro galerijoje. Taip pat – Čekijos respublikoje, Velešin mieste, Jakub galerijoje. Šiemet gegužės 22-ąją laukia nauja paroda, pavadinimu „Savijauta“, Kaune Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Drobė“.
Pirmoji personalinė paroda „Vėjavaikis“ surengta dar 2010 metais. Po dešimtmečio sekė paroda „The Look“ („Žvilgsnis“) Čekijoje. 2021 m. tapytoja dalyvavo LXVII Vilniaus aukcione.
2022 m. eksponuota paroda „dama dirvoj“. Joje autorė sukoncentravo žvilgsnį į „supantį pasaulį ir sintetines žmogaus būsenas jame“. Darbuose perteikiamas pasaulio susiskaldymas į du polius – miestą ir kaimą, bei šio susiskaldymo formuojamą žmogų.
2024 m. suformuotos trys skirtingos parodos.
Parodoje „Vidinio ir išorinio grožio dialektika“ atsiskleidžia autorės požiūris į šiuolaikinio pasaulio padarinius vidinio ir išorinio grožio suvokime, kuris dažnai iškraipomas socialinių stereotipų ir grožio standartų. Keliamas šiuolaikinio grožio etikos klausimas – ar galima vizualiai atspindėti dvasios grožį?
Kita paroda „Laumė svaigsta“ – tai tapytojos studija apie lietuvių tautosakai būdingų gaivališkų būtybių aktualumą šiandien. Tautosakoje įsitvirtinęs antgamtiškas, baimę keliantis laumės įvaizdis tampa šiuolaikinės, prie visuomenės diktuojamų normų nepritampančios moters, gąsdinančios savo netramdoma vidine laisve ir nesuvaržyta egzistencija, archetipu.
Trečiojoje parodoje „Indivi(dualumas)“ autorė, teikdama daug dėmesio personažų išorei, kelia aktualius klausimus apie individo ir individualumo vietą pasaulyje. Dabartinį laikmetį atspindintį personažų charakterį ji kuria akcentuodama žmonių stiliaus detales – drabužių madas (matyt, neatsitiktinai vaikystėje būta etapo, kai paišė vien modelius), aksesuarus, makiažą, augintinių veisles. Savo personažų Raimonda nekritikuoja, priešingai – žavisi jų rimtu, o kartais ir banaliu pasinėrimu į savęs ieškojimą per išorines detales. Tapytoja kviečia žvelgti giliau – į žmogaus vidų.
Šios personalinės parodos skiriasi darbais, tačiau temomis ir ieškojimais siejasi, tarsi pratęsia viena kitą, tai rodo menininkės pastarųjų metų kūrybos kryptingumą. Raimonda, pati būdama šiuolaikinės visuomenės dalimi, gerai jaučia jos pulsą. Savo kūryboje ji atveria nūdienos žmogų, ieškantį savasties, išskirtinumo, siektino žmogaus išvaizdos ir būties standarto.
Nuo 2014-ųjų Raimonda kone kasmet dalyvauja ir vienoje ar keliose grupinėse parodose, kurios vyko Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Ukmergėje, Jonavoje, taip pat – Čekijoje. Pernai buvo atrinkta tarp „Jaunojo tapytojo prizo“ finalininkų, kurių paveikslai eksponuoti Vilniaus paveikslų galerijoje. Jos kūriniai priklauso Lietuvos ir kitų užsienio šalių privačioms kolekcijoms.
