Laima Dzigaitė galėtų būti pristatoma žolynų menininke, tačiau toks įvardijimas ne visai tikslus. Žolynai yra jos savita kalba, leidžianti kurti unikalius Čiurlionio dvasia ir sakralumu alsuojančius paveikslus. Menininkė apžvelgia savo kūrybinį kelią. Dalijamės jos prisiminimais ir šiandienos mintimis.
Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ, Laima DZIGAITĖ
Mūsų gyvenimas, kaip vaikiškas kaleidoskopas (kurį ne vienas iš mūsų turėjome savo vaikystėje), sujudinus, sukuriantis besikeičiančius spalvingus raštus iš daugybės spalvotų detalių. Taip ir mūsų gyvenimo metai – džiaugsmai ir netektys, darbai ir klaidos, įvykiai, sutikti žmonės ir įvairios patirtys – yra tartum spalvos mūsų gyvenimo kaleidoskope.
Aš buvau iš tų laimingų vaikų, kurie turėjo pasakišką vaikystę senelių vienkiemyje, Meilūnų kaime, netoli Siesikų. Sodyba ant kalnelio su dideliu sodu, aplink plytėjo Aukštaitijos lygumos. Apie namą augo močiutės mylimi jurginai, netoliese ošė senelio šilelis su retomis gėlėmis, apie kurias sužinojau vėliau, lankydamasi Čepkelių rezervate. Senelė iš laukų visada sugrįždavo su puokštele gėlių, pasakodavo apie jas, mokėjo daugybę pasakų, pokštų apie gamtą ir paukščius. Buvo laisvė ir jaudinančiai didelės erdvės, klaidžiodavau tame pasaulyje, studijuodama visa, ką rasdavau ir sutikdavau. Visi tie gražūs ir šilti potyriai gulė į širdį, o vėliau išsiliedavo į paveikslus.
Mokantis Ukmergės 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Jono Basanavičiaus gimnazija), darbų mokytoja Jadvyga Kalniūnienė dailės būrelyje supažindino su įvairiais dažais, mokė ir skatino piešti. Taip susipažinau su tapyba pastele. Buvo smalsu ir labai įdomu. Mokytoja rengdavo parodas, susitikimus su dailininkais.
Išvykus į Kauną prasidėjo spalvingas jaunystės metas su išbandymais, nusivylimais, atradimais ir baimėmis (tai buvo laikas, kai Laisvės alėjoje susidegino Romas Kalanta). Nepaisant visko, džiugus ir šurmulingas laikas – lankėm teatrą, dalinomės muzikos įrašais, menininkų namuose žiūrėdavom retus draudžiamus kino filmus. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejuje lankydavausi dažnai – per šventes ir kai buvo liūdna, ten buvo mano „Meka“. Ilgam pasinerdavau ir klaidžiodavau jo paveikslų pasaulyje. Iš to laikotarpio, turbūt, į mano kūrybą atėjo pastelė (ją naudoju, paruošdama paveikslų fonus) ir gamtai artimos spalvos. Šventė buvo ateiti pasiklausyti karilijono muzikos Karo muziejaus kiemelyje, tuomet skambino pats Viktoras Kuprevičius.
Kauno dailės mokykloje, kurioje mokiausi, dirbo garsūs menininkai, kurių paveikslais mes stebėdavomės parodose. Iki dabar prisimenu tapytojo Antano Martinaičio frazę tik įeinant į klasę pro duris: „Skambinkit, skambinkit, neužmurzinkit“, Algirdo Lukšto pokštavimą apie „dailią Dovydo nosytę ir lietuvišką šnobelį“. Skulptorius Robertas Antinis paskleisdavo tokią dozę informacijos, kad pokalbiai po paskaitų tęsdavosi kavinėje.
Dirbdama Stepo Žuko technikume laborante pas fotomenininką Povilą Karpavičių susipažinau su jo atrastomis fotografikos technikomis (dabar su kompiuteriu jas galima išgauti dviejų klavišų paspaudimais). Tuomet tai buvo kantrumo ir mokslo reikalaujantis darbas, kontrastinant negatyvą iki subtilios grafikos. Buvo labai įtraukę eksperimentavimai ir pati fotografija, tarsi kitaip matydavau aplinką ir žmones. Dėkinga už visą pažintį ir atradimus.
Vėliau, dirbdama eksperimentinėje gamykloje, tęsiau darbą fotografijos srityje. Gamykloje buvo gausu fotoaparatų, objektyvų. Atsivėrė makro- ir mikropasauliai. Mėgau tiesiog vaikščioti gamtoje, žvelgdama pro fotoaparato langelį į daugybę kartų išdidintus augalus, įvairius gyvius. Tuomet su bičiuliais daug keliavome – į Kuršių Neriją, Ignaliną ir kitas vietas. Žiemą važiuodavome į Karpatus slidinėti.
Nepaprastai spalvingi ir įdomūs, nors trumpi, buvo susitikimai su dailininku scenografu Liudu Truikiu (tuomet jis dar dėstė Dailės instituto vakariniame skyriuje). Gyvenau su jo kraštiete ir studente tekstilininke. Dailininkas pakviesdavo mus į savo namus, turtingus meno kūriniais, knygomis, didele plokštelių kolekcija. Nepaprasti buvo ir jo pasakojimai, tuo metu kūrė dekoracijų eskizus operai „Aida“. Klausydavomės muzikos ir jo kalbų apie spalvų ir muzikos sintezę. Jis dažnai savo studentams kalbėdavo apie mūsų tautos paveldą, jos lobyną, sakydavo: „Eikite į muziejus, žvelkite į senuosius audinius, mokykitės iš jų spalvų derinimo ir ritmo paslapčių.“ Į namus grįždavome po drabužiais slėpdamos knygas (tuomet jis ir jo namai buvo sekami), taip susipažinome su Vydūnu, rytų filosofija ir religijomis. Gerokai vėliau atėjo laikas, kai aš susidomėjau tautos lobynais ir pradėjau iš jų mokytis.
1982-aisiais grįžau į gimtąjį miestą Ukmergę. Mano gyvenimo kaleidoskopo spalvos keitėsi į ramesnį, blankesnį koloritą. Pasitraukus iš palyginti šurmulingo Kauno, atėjo apmąstymų, atsakymų į daugybę klausimų laikas. Vienatvės ir jaukios ramybės metas, kuomet atsirado žolynai. Ilgais žiemos vakarais pradėjau klijuoti iš jų atvirukus, miniatiūras. Mūsų kaimynai gėlininkai pakvietė mane dalyvauti jų veikloje. Ukmergės gėlininkų draugija, vadovaujama Vytauto Vilūno, buvo labai aktyvi – įvairių švenčių proga rengė parodas, rūpinosi gėlynais mieste, daug važinėjo po Lietuvą ir Sąjungą. Kartą pirmininkas atnešė man kvietimą dalyvauti respublikinėje parodoje LITEXPO rūmuose (tuo metu vadinosi „Liaudies pasiekimų rūmai“). Parodą rengė kompanija, prekiaujanti gėlėmis iš Olandijos. Reikėjo pristatyti dešimt darbų, sukurtų naudojant džiovintus augalus. Sudalyvavau, buvau įvertinta pirmąja premija.
Pamačiusi mano darbus, dailės mokytoja, menininkė Nijolė Stunskaitė, pasiūlė sukurti iliustracijas knygai „Legenda apie Vilkmergę“. Ji buvo paruošta spaudai ir ketinama atspausdinti leidykloje Vokietijoje, tačiau taip ir nebuvo atspausdinta, pasimetė kažkur Vokietijoje.
Dirbdama prie iliustracijų knygai, laisvalaikiu pradėjau dėlioti nedideles kompozicijas, atsirado pirmieji paveikslai. Ta augalų jūra mane įtraukė, pagava buvo didžiulė: dirbau ir jutau, kad tai – nesumeluota, sava, artima. Mintyse knibždėjo vaizdai, nauji paveikslai, o aš tamsiais žiemos rytais nekantriai laukdavau šviesos, kad galėčiau pradėti dėlioti savo žolynus. Nelabai svarbu buvo, kas tai, apie ką, tiesiog dirbau.
Įkvėpimai ar „kvėptelėjimai“ rasdavosi iš tų pajautų, kurių prisigerdavau vasarą – keliaudama, dirbdama sode, stebėdamasi, žvelgdama į savo gėlynų „fiestą“, kaskart vis kitokią, besimainančią. Dirbant visa tai sugrįždavo į paveikslus. Pats augalas yra įkvėpimo šaltinis – rasta gatvėje mašinos sumaigyta šakelė, sraigės pravalgytas lapas…
Tapydama kartoną pastele visada jusdavau norą erdvės, oro, kaip keliaujant vaikystėje senelių kaimo pievomis, bandant pasiekti karalystę už devynių marių ir devynių kalnų iš senelių pasakų. Aukštaitijos lygumos tuomet man buvo svaiginančiai didelės. Taip į mano paveikslus ateidavo pievų rūkai, o jurginų, rudbekijų ir kitų gėlių žiedlapiai virsdavo žmonėmis, piligrimais, keliaujančiais į tuos kraštus, kuriuose buvome ar tik svajojame pabūti ir širdies gilumoje ilgimės.
Tai buvo 1993-ieji. Per žiemą sukūriau 25 darbus, po pusmečio paveikslų paroda eksponuota Vilniuje. Dar gyvendama Kaune susipažinau su Algimantu Jucevičiumi (tuomet vadovavusiu Kauno keliautojų klubui). Draugystė tęsėsi. Algimantas apsilankydavo pas mus Ukmergėje. Pamatęs mano paveikslus paragino atvežti juos į Vilnių, į Respublikinį keliautojų klubą. Klubas Vokiečių gatvėje turėjo puikią salę parodoms. Taip man dar nespėjus suprasti, ką aš darau, paroda su paveikslais pradėjo keliauti – iš Vilniaus ji išvyko į Čepkelių rezervatą Marcinkonyse, Kėdainius, vėliau eksponuota ir Ukmergėje.
Kita svarbi pažintis ir įvykiai, kurie po to sekė, buvo susitikimas su menotyrininku Stasiu Urbonu, tuometiniu Mikalojaus Konstantino Čiurlionio namų memorialinio muziejaus Vilniuje direktoriumi. Mano darbus jam pristatė fotomenininkas Juozas Valiušaitis. Stasys Urbonas domėjosi menininkais, kurie kuria Čiurlionio dvasioje, rengdavo pristatymus. Jis mano darbais susidomėjo 2003 metais, surengė parodą „Nuo žolynų bokštų“. Buvo draugu, kūrybos globėju ir palaikytoju iki pat mirties. Dėkinga šiam tauriam, darbščiam ir nuoširdžiam žmogui. Jis ne vienam yra padėjęs sutvirtėti.
Kūriau daug, tam skirdavau visą savo laisvalaikį nuo vėlaus rudens iki pavasario. Surengiau per trisdešimt parodų, nes supratau, kad reikia dalintis tuo, ką gaunu. Augo žmonių susidomėjimas, buvau vis dažniau kviečiama, turiu pasakyti, kad nė vienos parodos nesurengiau savo iniciatyva (išskyrus dvi parodas Ukmergės kultūros centro galerijoje, kur aš pati dirbau). Rengti parodas nebuvo sunku, turėjau tam patirtį, džiugu buvo bendrauti su lankytojais, susipažinti su jų bendruomenių gyvenimu.
Kultūros centre dirbau trisdešimt metų, penkiolika iš jų – parodų kuratore. Pradžia buvo keista, neįprasta. Tuo metu kolektyvai „dainuodavo partijai“. Vyko konkursai, pasiruošimai rajono ir respublikos dainų šventėms, kurias reikalaudavo apipavidalinti raudonom vėliavom (piešdama projektus, raudoną keisdavau į žydrą, pavykdavo). Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsigavome ir mes. Su jauduliu visi ruošėmės Vasario 16-osios paminėjimui, pirmajam kalėdiniam koncertui. Kolektyvas buvo jaunas, gyvenome ir darbavomės tarsi viena šeima, atlaikydavom visokius išbandymus, greta augo ir mūsų vaikai. Tuomet direktore dirbo Eugenija Vaitkienė (dabar – Vaitkutė). Ji buvo režisierė ne tik renginių, bet ir tarpusavio santykių. Jos dėka rekonstravom parodų salę.
Buvo ypač geras laikas darbuotis su parodomis, iškart pajutau norą atsikviesti į Ukmergę kuo daugiau įdomių, žinomų menininkų, pamažu įsibėgėjom, nuoširdžiai palaikė administracija, suteikdavo transportą parodų darbų parsivežimui. Padėjo pažįstami, jaunystės laikų bičiuliai dailininkai. Ir aš pati lankiausi parodose, sekiau informaciją, daug parodų atsivežėme iš „Lietuvos aido“ galerijos, Vilniaus grafikos centro „Kairė – dešinė“, Dailininkų sąjungos fondų, Dailės instituto. Susiradau dailininkus kraštiečius, pradėjome rengti kasmetines kraštiečių kūrybos parodas. Be abejo, skyrėm dėmesio ir mūsų vietos dailininkams bei fotomenininkams. Kultūros centro galerija patogioje vietoje. Žiūrovai, atėję į spektaklį ar koncertą, apsilankydavo ir parodose. Dailės mokyklos mokytojai vesdavo užsiėmimus, rengėm susitikimus su menininkais, menotyrininkais. Man tai buvo potyrių, pažinčių, prasmingo darbo laikas.
Mano kūrybos temos įvairios, kaip ir gyvenimas – džiaugsmai, šventės, netektys, ieškojimai, kelionės, sutikti žmonės. Mano paveikslai – tartum elegijos. Simbolių kalba. Ji ir nuo žiūrovo priklauso, jie gali prakalbėti kiekvienam kitaip. Nemažai sakralinių temų – jos gimsta skaitant Šventą Raštą, grįžus iš piligriminių kelionių, taip pat pradėjus dalyvauti tautodailininkų darbų parodose. Praėjusią žiemą baigiau dėlioti paveikslus, skirtus Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Kartais įdomu paeksperimentuoti, naudojant papildomas medžiagas ir detales – metalą, audinį, senus daiktus. Reljefiniai darbai atsirado naudojant papjė mašė techniką.
Deklaruoti, kad esi krikščionė – paprasta. O tikrai nuoširdžiai tai sakyti reikia daug drąsos, nes tai reiškia, kad darbais ir gyvenimu turi liudyti. Pasaulis skendi „Rūkų Rūke“ – kaip rašė mokytojas Koheletas savo knygoje „Visa yra Rūkas!“. Keliaujam iš vienos prarajos į kitą, puikybė ir melas triumfuoja…
Jaunystėje pažindinantis su įvairiomis religijomis buvo nauja, smalsu ir įdomu. Kaune veikė slapta krišnaitų bendruomenė. Bičiulių pakviesta, apsilankiau. Padėjo atsilaikyti auklėjimas šeimoje, senelių meilė ir gyvenimo pavyzdys. Buvo klausimų ir atsakymų ieškojimų metas. Esu ir kunigui uždavusi provokuojantį klausimą – „Kodėl negalėtų draugauti pagonybė su krikščionybe?“ Atsakymą radau, pradėjusi skaityti psalmes, kuriose žmogus šlovina Kūrėją, per jo kūriniją. Dažnai, kalbėdama ta tema, cituoju Liberto Klimkos pasakymą, kad „pagonybė yra krikščionybė, vaikščiojanti su vaikiškais marškinėliais“. Vėliau pats gyvenimas padeda atrasti atsakymus į daugybę klausimų. Mūsų pasirinkimas – ieškoti, įsiklausyti, priimti kvietimą ir eiti. Žmogus gyvas ne vien duona, jis apdovanojamas ir dvasiniu maistu, įvairiais talentais, kuriais mes galime dalintis. Menininkas, jei jį veda Dievo dvasia, kuria darbus, į kuriuos žvelgiant yra gera, nesvarbu, kokia tema kalbama.
Dabar, po trisdešimties metų darbo su augalais, galiu tai pavadinti „Žolynų psalmėmis“, dėkoti, kad padėjo atrasti ir nenustoja dovanojęs. Kūrėjas visada mus nustebins, jei turėsime troškimą Jį pažinti.
